Skaitymai Kėdainiuose tampa vis populiaresni
Kasmet minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, gražia tradicija tampa susiburti skaitymams, pristatyti ir paskaityti mėgstamą lietuvišką kūrinį ar jo ištrauką ir taip pasidalinti savo skaitymo patirtimis.
Kėdainių kultūros centras šią dieną kvietė paminėti Kėdainių miesto parke, kur skambėjo lietuvių poeto Vytauto Mačernio kūryba.
Egzistenciniai klausimai
„Įprastai Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Kėdainių kultūros centras organizuodavo skaitovų konkursą „Pavasaris pražydo žodžiais“, bet šiemet šito daryti negalime, turėjome keisti renginio formą.
Kadangi šiemet sukanka 100 metų, kai gimė poetas V. Mačernis, Seimas, siekdamas pažymėti šią sukaktį ir pabrėžti poeto poezijos svarbą, 2021-uosius yra paskelbęs V. Mačernio metais, todėl, atsižvelgdami į tai, nusprendėme ir mes atsigręžti į šio poeto kūrybą.
Žiūrint iš šiandienos perspektyvos V. Mačernio kūryboje vyrauja amžini egzistenciniai klausimai, kaip antai: kodėl gyvename Žemėje? Kokia žmonijos misija joje? Ką padarėme, ką dar nuveiksime, ko į šitą žemę atėjome?“ – apie šiųmetį Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga organizuotą renginį kalba Kėdainių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Genovaitė Gustytė.
Ragino skaityti
„Asmeniškai man mieliausios širdžiai V. Mačernio vizijos, apie kurias sužinojau būdama Juozo Miltinio teatro studijoje.
Šviesaus atminimo mano mokytojai Miltinis ir Blėdis yra bendravę su V. Mačerniu, domėjosi jo kūryba, todėl nuolat mums, mokiniams, kartodavo: „Skaitykite Mačernį, juk ten yra tokia gilybė, tokia platybė“.
Ruošiantis šių metų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos skaitymams mane labiau sujaudino V. Mačernio laiškai. Gal dėl to, kad dar nebuvo skaityti“, – sudvejoja G. Gustytė.
[quote author=”G. Gustytė”]Džiugu, jog atsišaukė ir jauni žmonės, dalyvaujantys skaitovų konkursuose, ir vyresni, kuriems noras susiburti, bendrauti, kalbėti, puoselėti lietuvišką žodį – didelė vertybė.[/quote]
Skaitė 10 kraštiečių
Į V. Mačernio skaitymus nepabūgę trumpalaikio pavasariško lietaus susirinko gausus būrys lietuviško žodžio mylėtojų ir puoselėtojų. V. Mačernio kūrybą skaitė 10 krašto žmonių: Lukas Muraškinas, Asta Bartkuvienė, Gražina Jedemskienė, Daiva Makutienė, Emilė Stadalnykaitė, Daiva Burinskytė-Valdmonė, Agnė Virkutytė, Genovaitė Gustytė, Renata Šimanauskienė Audrius Daukša.
„Skaityti galėjo visi, kas norėjo: tie, kas užsiregistravo, tie, kas myli poeziją, tie, kas myli V. Mačernį.
Džiugu, jog atsišaukė ir jauni žmonės, dalyvaujantys skaitovų konkursuose, ir vyresni, kuriems noras susiburti, bendrauti, kalbėti, puoselėti lietuvišką žodį – didelė vertybė“, – teigia G. Gustytė.
Gražių žodžių renginio dalyviams ir visiems lietuviško žodžio mylėtojams negailėjo Kėdainių kultūros centro direktorė Ona Mikalauskienė ir Kėdainių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Stadalnykas.
Nauja bibliotekėlė
Gražia tradicija, minint gegužės 7-ąją, tapo atidaryti lauko bibliotekėlę.
Šiemet miesto parke atidaryta jau trečia Kėdainių kultūros centro lauko bibliotekėlė, kuri skaitovus džiugins daugiau trumpojo žanro: poezijos, esė, trumpų filosofinių pamąstymų, knygomis.
„Kitos dvi, esančios Gegučių parke ir šalia dabartinių Kultūros centro patalpų, mano nuomone, prigijo, todėl nė kiek neabejoju, kad ir miesto parke prigis, juo labiau jei čia veiks kavinė ar kažkokia jaunimo erdvė, lauko bibliotekėlė taps tikrai naudinga“, – tikisi G. Gustytė ir priduria, jog knygas į lauko bibliotekėles atnešti, iš jas pasiimti ar tiesiog ateiti paskaityti gali kiekvienas.
„Labai gražu, kai žmonės dalijasi ir skaito“, – sako G. Gustytė.
Iš V. Mačernio laiško, rašyto gimtojoje Šarnelėje:
„Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą.
Aš norėčiau visiškai atsiplėšti nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam „iš grynosios išminties“, ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų… Su atlaidumu žemyn…
Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest…“.
