Verta perskaityti: Ten, kur gieda vėžiai
Kai užklausiau bibliotekoje apie šią knygą, tai patarė stoti į eilę. Įsirašiau į eilę nieko nelaukus, nes labai jau daug gerų atsiliepimų buvau girdėjus apie šią knygą.
Bet… eilėje buvau 19-a, tad nelaukiau, pati ją nusipirkau.
Knyga iš pradžių labai patiko, įtraukė, vėliau ėmė kiek erzinti, nes išryškėjo labai jau didelis autorės noras parašyti populiarią knygą, kuri visiems patiktų.
Tada juk dažniausiai menkėja knygos vertė, krenta jos meninis lygis. Knyga „Ten, kur gieda vėžiai“ nėra labai jau intelektuali, bet nėra ir banali. Istorija įvilkta į lengvą detektyvinį rūbą.
Subtili, poetiška, liūdna ir graži istorija, visiems skaitytojams prieinama. Autorei visgi pavyko tarsi pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir ne lėkštą turinį.
Mane labiausiai šioje knygoje sužavėjo gamtos aprašymas, o truputį liūdino tai, kad visgi neišvengta ir banalumo, popsiškumo. Bet visgi jis nenustelbė ir gilesnio knygos turinio. Kaip jau minėta, išlaikytas aukso viduriukas. O tai yra daug.
Knyga pasakoja apie pelkėse gyvenančią Kają Klark – Pelkių dukra vadinamą merginą, kuriai likimas negaili sunkių išbandymų. Ją palieka motina – tiesiog išeina iš namų, metusi šeimą. Po to namus palieka broliai ir seserys.
Galiausiai dingsta ir tėvas – piktas, nevalyvas ir prasigėręs pokerio žaidėjas. Kaja, dar nė dešimties metų neturinti mergaitė, auganti beveik laukinėje gamtoje, lieka visiškai viena. Ji nepasiduoda: atrėmusi visus išbandymus, ne tik sugeba pati užsidirbti pinigų, ne tik išmoksta rašyti, o vėliau netgi rašo knygas, ji geba atrasti ir meilę, nors irgi ne viskas taip lengva ir gražu iškart.
Viskas labai apsiverčia, kai miestelio gražuolis Čeisas Endriusas randamas prie ugniagesių bokšto negyvas. Įtariamąja tampa Kaja.
Šioje knygoje daug temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, kuri ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo, bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokių.
Gamtos fono, gyvūnų rūšių ir visos pelkės atmosferos aprašymas žavi detalumu ir gyvumu. Bet svarbu ne tik tai – vienas gražiausių „Ten kur gieda vėžiai“ elementų man pasirodė gyvūnų ir žmonių pasaulio sugretinimas.
Labiausiai sužavėjusi paralelė susijusi su ribinėmis situacijomis, kai žmonės, kaip ir gyvūnai, veikia vedini pamatinių instinktų ir elgiasi taip, kad bet kokia kaina išliktų.
Delia Owens yra biologė ir laukinės gamtos tyrinėtoja – savo pirmąjį grožinį kūrinį parašiusi… 70 metų. Iki tol autorė parašė nemažai mokslinių darbų ir straipsnių ir štai galiausiai ėmė ir davė sau kūrybinę laisvę, kurios rezultatas – „Ten kur gieda vėžiai“.
Rekomenduoju knygą visiems besimėgaujantiems vienatvės, ryšio su žmonėmis paieškų ir prasmės temomis. Mėgstantiems vaizdingus gamtos aprašymus ir detaliai perteiktą atmosferą.
Tiesiog visiems – ieškantiems įtraukiančio ir užsimiršti padedančio kūrinio. Labai tinka šiais karantino laikais. Padeda užsimiršti, nepasiduoti, kas bebūtų, padeda tikėti, kad viskas bus gerai.
Ką reiškia toks knygos pavadinimas? „Ten kur gieda vėžiai“ yra vaizdingas apibūdinimas vietos, kuri tokia slapta ir uždara, kad gyvūnams nereikia nieko baimintis ir jie gali atskleisti savo tikrąją esmę, pavyzdžiui, imti ir net užgiedoti.
Knygos pavadinimas yra puikus simbolis, nes knyga iš dalies yra apie laukinius išlikimo instinktus, kuriuos gali pažadinti tam tikros sudėtingos situacijos.
[quote author=“R. Švedienė“]Rekomenduoju knygą visiems besimėgaujantiems vienatvės, ryšio su žmonėmis paieškų ir prasmės temomis. Mėgstantiems vaizdingus gamtos aprašymus ir detaliai perteiktą atmosferą.[/quote]
Lietuvoje D. Owens knygą „Ten, kure gieda vėžiai“ išleido leidykla „BALTO“, iš anglų kalbos vertėAnita Kapočiūtė, o knygoje publikuojamus eilėraščius – Vidas Morkūnas, redagavo Daiva Grikinienė.
Labai graži knygos kalba.
Matyt, tai nuopelnas vertėjos ir redaktorės. Kartais norėdavosi pasibraukti gražius sakinius ar bent žodžius. Kalbos vaizdingumas – didelė vertybė, žinoma, jei motyvuotas, jei vietoje, jei natūralus.
Išrašysiu kelis sakinius ir žodžius, pasigrožėkime.
Knyga prasideda taip „Pelkė – ne raistas. Pelkę skalauja šviesa, žolės auga vandenyse, vandenys teka į dangų. Lėti upulėliai vingiuoja, rangosi, su savimi nešdamiesi į jūrą ir saulės skridinį, o ilgakojai paukščiai, pažiūrėti nei nesukurti skraidyti, suvasnoja sparnais ir netikėtai grakščiai pakyla į tūkstančio snieginių žąsų gagenimo užtvindytą dangų.“
Toliau skatome: „Rytas čirškino rugpjūčio kaitra, drėgni pelkės kvėpsniai karstė rūko skraistes ant ąžuolų ir pušų. Palmetinių subalpalmių lopinėliuose viešpatavo neįprasta tyla, tik garnys, kylantis nuo lagūnos, neskubiai suplasnojo sparnais“.
Randame taip: „Tiesiog nesipainiok jam po kojų, žiūrėk, kad jis tavęs nepamatytų, iš saulės nušviestų lopinių driek į šešėlius. Pakilusi ir išsprūdusi iš namų jam dar nepabudus, Kaja gyveno miškuose ir vandenyne, o vakare partrapsėdavo miegoti savo guolyje verandoje“.
„Jiedu nutelkšneno per šlapynę“, „dumblas po kojomis gurkčiojo“, „kumpio namuose nebuvo nei skivyto“, „kepėstuoja menkai teprilaikoma žemės traukos jėga“, „pelkė jaukiai apsikamšė žemai plūduriuojančiu rūku“ , „įpuolė į suzmekusį pastatą“, „nė nebandė plėsti savo jurisdikcijos toliau šakotosios ratainytėmis užžėlusių lankų“, „šiurkščiai jį nusirakščiusi mirtis“, Kaja pastriuokom nėrė į brūzgyną“…
Knygoje yra ne vienas eilėraštis. Tai puošia knygą.
Šią knygą verta perskaityti.
