J. Basanavičiaus g. 36 – vieta, ilgus metus buvusi antraisiais namais

Jau artimiausiu metu Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyrius turės naują vadovą. Balandžio pabaigoje vykęs rajono tarybos posėdis buvo paskutinis, kuriame ilgametis rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Julius Lukoševičius dalyvavo kaip rajono švietimiečių vadovas – netrukus šis švietimo srities ekspertas, sulaukęs pensinio amžiaus, eis ilsėtis.

Anot posakio, nepakeičiamų nėra, bet visada labai gaila, kai pareigas palieka profesionalus, kompetentingas ir mylimas darbuotojas. J. Lukoševičius dažniausiai viešumoje bei spaudoje buvo matomas ir girdimas kaip profesionalus savo srities žinovas, o jo asmeninis gyvenimas, pomėgiai, laisvalaikis likdavo užnugaryje.

Todėl šįkart, kai jau niekur nebereikia skubėti ir rūpintis Švietimo skyriaus veikla, su buvusiu jo vadovu susėdome pasikalbėti apie asmeniškesnius dalykus.

Ir išties viso pokalbio metu pašnekovas žavėjo labai įdomia, turtinga patirtimi, mintimis, išgyvenimais. Jis net pajuokavo, kad turėtų daug įdomios medžiagos knygai, tik neatskleidė, ar tikrai ketina ją rašyti.

Tačiau, spendžiant iš interviu, knygą J. Lukoševičius tikrai turėtų parašyti. Galbūt kaip tik dabar, baigus Švietimo skyriaus vadovo darbus, tam atsiras laiko. Daugeliui būtų labai įdomu paskaityti joje sudėtą galbūt ne visiems žinomą informaciją, nutikimus ar net buvusius slaptus dokumentus. Todėl dėkodama pašnekovui už pokalbį, linkiu, kad pamąstymai virstų realybe.

– Gerbiamas Juliau, pats jau užsiminėte jog šių metų gegužės 22-ąją baigiasi Jūsų kadencija Švietimo skyriaus vedėjo pareigose. Po minėtos datos jau ramia sąžine galite išeiti į užtarnautą poilsį. Bet ar nebus per ramu? Ar esate jau nusprendęs, ką veiksite toliau?

– Jeigu valstybė apsisprendusi, kad valstybės tarnautoju negalima dirbti sulaukus 65 metų, paklūstu šiai valiai.

Sąvoka „kadencija“ labiau būdinga įstaigų vadovams. Mano kadencija savivaldybės administracijoje tęsėsi tris dešimtmečius.

Šiuo metu tvirtai esu apsisprendęs, kad šių metų vasara ir ruduo bus skirti aktyviam bei pasyviam poilsiui. O vėliau matysime: domina ekspertinės, konsultacinės, analizuojančios veiklos savivaldos srityje, ne už kalnų 2023 metų savivaldos rinkimai. Juk visą darbinę veiklą praleidau šalia savivaldos politikos.

– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai ilgėsitės, palikęs darbo vietą?

– Puikių kolegų savivaldybės administracijoje, gerų vadybininkų savivaldybės biudžetinėse įstaigose, švietimo reformatorių kitose savivaldybėse bei švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Pasigesiu ir savivaldybės tarybos narių klausimų, jų domėjimosi švietimo sritimi.

– Grįžkime šiek tiek į Jūsų karjeros pradžią Kėdainių rajono savivaldybėje. Kiek metų dirbate šį darbą?

– Savivaldybės administracijoje dirbau 31 metus, iš jų 28 metus švietimo padalinio vadovu. Nuo 1997 metų, antrą kartą sugrįžus į savivaldybės administraciją, iki šiol teko dirbti įvairiose pareigybėse.

– Ar prisimenate savo pirmąsias darbo dienas savivaldybėje ir Švietimo skyriaus pareigose? Jei taip, kuo jos Jums taip įstrigo?

– Aišku, kad prisimenu.

Pirmieji po nepriklausomybės atkūrimo metai savivaldybės švietime įstrigo kaip „raganų medžioklės“ metai. Daug laiko ir energijos išeikvota bereikalingiems aiškinimams su „labiau mylinčiais Lietuvą“, kodėl toks ugdymo turinys ir programos, kodėl vis dar dirba vienas ar kitas mokyklos vadovas.

Vėliau Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymais buvau įtrauktas ir dirbau įvairiose ministerijos darbo grupėse: savivaldybių švietimo padalinių pavyzdiniams nuostatams parengti; mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo tvarkos projektui parengti; naujos bendrojo ugdymo finansavimo metodikos įdiegimo ir etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos įgyvendinimo pokyčiams parengti; darbo grupės, rengiančios pagalbos vaikams, turintiems socialinės ir emocinės raidos sutrikimų, koncepcijos ir jos įgyvendinimo veiksmų plano projektui, parengti narys. 2004–2005 metais buvau Lietuvos vidurinio ugdymo programos akreditacijos komisijos nariu.

[quote author=”J. Lukoševičius”]Šiuo metu tvirtai esu apsisprendęs, kad šių metų vasara ir ruduo bus skirti aktyviam bei pasyviam poilsiui.[/quote]

– Kodėl pasirinkote švietimo sritį? O gal turėjote kokių nors kitokių svajonių, norų jaunystėje, bet tokį pasirinkimą lėmė atsitiktinumas ar gyvenimo sąlygos?

– Mama buvo mokytoja. Tęsiau šeimos tradicijas, nors tėvas juokavo, kad būsiu „kaimo lichtarna“. Kita priežastis: tais laikais vyrų mokytojų iš kaimo mokyklų neimdavo į sovietinę kariuomenę. Deja, mokytoju dirbau tik trejus metus. Toliau – veiklos kitose švietimo srities pareigose: direktoriaus pavaduotojas ugdymui, mokyklos direktorius, švietimo skyriaus specialistas, švietimo skyriaus vedėjas. Neteko dirbti tik ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.

– Jūsų darbas gana įtemptas, dinamiškas, nuolat besikeičiantis. Kaip Jums visą laiką pavykdavo išlaikyti bent jau išorinę ramybę, nes nežinau, kas dėdavosi Jūsų viduje, kai eilinį kartą Jums paskambindavau su jau įgrisusiais klausimais?

– Formulė paprasta: kompetencija kuruojamoje srityje plius žmogiškosios savybės – tolerancija, pakantumas kitai nuomonei, pagarba pašnekovui.

Klausimai negali būti įgrisę, kiekvienas pašnekovas turi gauti atsakymus į iškilusius klausimus. Aišku, labai sunku atsakinėti į demagoginio pobūdžio klausimus. Kartais tekdavo politikams ir pafantazuoti.

Taip pat pats daug gilinausi į kuruojamos srities problemas, nelaukdavau, kad sprendimų būdai bus padėti „ant lėkštutės“.

– Tikriausiai įvairių reakcijų sulaukdavote ir iš švietimo bendruomenės priėmus vieną ar kitą sprendimą, nes esate tarsi mediatorius tarp respublikinės bei vietinės valdžios ir mokyklų bendruomenių. Teko kada nors rimtai su kuo nors susikivirčyti ar išklausyti ne Jums adresuotus pasipiktinimus?

– Nepamirškime, kad per šį laikotarpį mokinių skaičius savivaldybėje sumažėjo nuo 10 tūkst. iki 5 tūkstančių, švietimo įstaigų sumažėjo perpus.

Teko dirbti su beveik šimtu švietimo įstaigų vadovų, trisdešimt švietimo skyriaus specialistų. Tai reiškia, kad buvo visko: kažkas liko be darbo, kažkas neteko pareigų, kažkam išmokėta nepakankamo dydžio išeitinė išmoka.

Bet rimtų susikivirčijimų pavyko išvengti.

Kartą teko kalbėti respublikiniame švietimo darbuotojų profesinių sąjungų forume Elektrėnuose. Į klausimą, kaip pavyksta Kėdainiuose susitarti, atsakiau, kad tik kalbantis, diskutuojant, o jei neaiškumai lieka – vėl pradėti iš pradžių.

Atitinkamas situacijas lydėdavo darbdavių man skiriamos tarnybinės nuobaudos: 1991 m. pastaba už buvusio Karmelitų vienuolyno pastatų netinkamą apsaugą; 1994 m. papeikimas (kaip „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktoriui) kontrolės tarnybos nustatytus pažeidimus; 1999 m. pastaba už ūkinės-finansinės veiklos pažeidimus; 2003 m. papeikimas už pažeidimus likviduojant lopšelį-darželį „Bangelė“; 2020 m. pastaba už netinkamą pareigų vykdymą, reorganizuojant Truskavos pagrindinę mokyklą.

Bet šios situacijos labai grūdino, leido vėliau priimti racionalius sprendimus. Be to, labai svarbu savikritika, nebijoti suklydus atsiprašyti.

[quote author=”J. Lukoševičius”]Kiekviena karta turi ir savo žavesio, ir savo iššūkių. Dabartinę kartą pavadinčiau ieškančia, neapsisprendžiančia karta.[/quote]

– O ką savo darbe įvardintumėte kaip įdomiausią, maloniausią veiklą?

– Tai veiklos šalia pagrindinių pareigų. Teko po rajoną lydėti Valdą Adamkų, kuris vėliau tapo prezidentu. 1998 metais dalyvavau Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus inauguracijoje. 2002 metais buvau išrinktas į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą 2003–2007 metų kadencijai. Bet dėl pareigų nesuderinamumo negalėjau būti savivaldybės taryboje.

Daug metų esu savivaldybių švietimo padalinių vedėjų asociacijos valdybos narys.

– Gerbiamas Juliau, mes Jus įprastai matome spaudoje tik kaip puikų savo srities profesionalą, komentuojantį švietimo temas. Tačiau itin mažai dalindavotės asmeniniu gyvenimu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo žmoną, vaikus, anūkus?

– Bendraamžė žmona Danutė, ilgametė LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos, vaikų globos namų „Saulutė“ socialinė pedagogė. Dukros šeima gyvena Kėdainiuose. Anūkas ir anūkė mokosi savivaldybės mokyklose.

– Ar dažnai anūkai Jus aplanko? Gal turite bendrą kokią nors mėgstamą veiklą?

– Anūkai aplanko dažnai, bet ir kiti seneliai čia gyvena. Tad apsilankymai vyksta rotacijos principu.

Šie apsilankymai parodo skirtingų kartų stiprų ryšį. Bendroms veikloms įtaką daro amžiaus tarpsnis, pandemija. Liko tik prisiminimai, kaip su anūku mokinių atostogų metu lankydavome Lietuvos muziejus.

– Kaip Jūs pats pailsite po darbų? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Tradicinės veiklos sodyboje, kelionės.

Paskutinė šalis aplankyta prieš pandemiją – Rumunija. Automobiliu su brolio šeima nuvažiavome apie keturis tūkstančius kilometrų.

Užaugau prie Nemuno (Vilkijoje), tai panemunių kelio trauka didžiulė.

Atostogų metu aplankau artimiausius pusbrolius ir pusseseres.

Esu išsaugojęs ankstesnių įpročių kolekcijas: ženkliukų, gairelių, kaklaraiščių, molinių medalių. Jeigu šiomis kolekcijomis domisi anūkai, tai jų vertė auga.

– Tarp labai šykščiai viešumoje pateiktos informacijos atradau, kad Jūsų vienas iš pomėgių yra sportas. Gal turite kokią nors sporto šaką, kurią propaguojate ar labai ja domitės?

– Krepšinis antroji šalies religija, tai nesidomėti negalima. Bet dėl nepakankamo ūgio nepatekau į instituto krepšinio rinktinę ir pradėjau lankyti… orientacinio sporto treniruotes.

Studijų metais su žemėlapiu „išmaišiau“ daugelį pietryčių Lietuvos miškų.

Teko dalyvauti buvusios draugijos „Nemunas“ šachmatų čempionate.

Kelis metus esu lankęs tinklinio treniruotes.

– Taip pat nurodoma, jog mėgstate skaityti knygas. Kokios knygos dažniausiai patraukia Jūsų dėmesį?

– Istorinio pobūdžio, knygos apie ryškias asmenybes, buvusių valstybės vadovų autobiografijos. Ką tik su malonumu perskaičiau paskutiniąją Skirmanto Pabedinsko knygą „Istorijos, kurių jums nepapasakojau“, nes tai istorijos apie mūsų laikų jaunystę.

[quote author=”J. Lukoševičius”]Naujam -(jai) skyriaus vedėjui (-jai) palinkėčiau kompetentingo klausimų sprendimo, nes profesionalios įžvalgos skatina pažangą švietime, stiprina savivaldą.[/quote]

– Gal turite ir tą vieną vienintelę knygą?

– Neturiu. Bet turiu asmeninį archyvą, kuriame daug krapštausi. O jame daugybė laikraščių, žurnalų iškarpų, nuotraukų, interviu. Filmuota medžiaga ne vienos valandos trukmės. Ir visa tai galėtų atgulti į vieną knygą, kurios pavadinimas būtų „J. Basanavičiaus g. 36“. Būtų skaitomiausias bestseleris Kėdainių krašte (juokauju).

– Kaip manote, šių dienų jaunimas pakankamai skaito?

– Turbūt skaito. Juk mokiniai turi perskaityti, kas numatyta ugdymo programose. Ar galima informaciniame amžiuje neskaityti?

Bet pagundų daug. Labai svarbu atsirinkti, kas reikalingiausia, svarbiausia tau.

– Gerb. Juliau, pats esate mokytojas, didžiąją gyvenimo dalį dirbate švietimo srityje ir matote, kaip keičiasi kartos, jaunimas, vaikai. Kaip apibūdintumėte šių dienų kartą, kokia ji? Kokia ateitis jos laukia? Tarkim, mano tėvų karta vadinama prarastąja, o kokia yra dabartinis jaunimas, vaikai?

– Kiekviena karta turi ir savo žavesio, ir savo iššūkių.

Dabartinę kartą pavadinčiau ieškančia, neapsisprendžiančia karta.

Kai paskaitau komentarus po straipsniais, matau neapykantą, pagiežą, pavydą.

Kai jaunimas po vidurnakčio iš vakarėlių grįžta, girdėti tik rusiški keiksmažodžiai.

Analizuojant įvairių rinkimų rezultatus, matosi, kad jaunoji karta balsuoja neaktyviai.

Bet jokiu būdu negalima absoliutinti.

Konkursų, olimpiadų, varžybų metu matau daug gabaus jaunimo ir vaikų.

Šis metas – tai kartu ir nepaprastai gražus jaunimo, vaikų augimo metas.

[quote author=”J. Lukoševičius”]Turiu asmeninį archyvą, kuriame daug krapštausi. O jame daugybė laikraščių, žurnalų iškarpų, nuotraukų, interviu. Filmuota medžiaga ne vienos valandos trukmės. Ir visa tai galėtų atgulti į vieną knygą, kurios pavadinimas būtų „J. Basanavičiaus g. 36“. Būtų skaitomiausias bestseleris Kėdainių krašte (juokauju).[/quote]

– Jei dar dirbtumėte ilgiau, kokius darbus norėtumėte dar padaryti? Ar jaučiatės kažko nespėjęs?

– Bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarka – nesibaigiantis procesas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai priėmus atitinkamus teisės aktų pakeitimus, savivaldybės politikai turės priimti nelengvus sprendimus dėl kaimo gimnazijų ateities, dėl neskaitlingų kaimo pagrindinių mokyklų pertvarkymo, dėl jungtinių klasių nesteigimo. Daug iššūkių laukia įgyvendinant įtraukaus ugdymo plėtrą.

Valstybė iškėlė gražų šūkį: mokytojo profesija iki 2025 metų turi tapti prestižine. Tai darbų čia visuose lygmenyse pasiraitojus rankoves daug.

Kaip ilgametį valstybės tarnautoją, neramina Valstybės tarnybos prestižas.

Valstybės tarnautojai atlieka didelį, atsakingą darbą, kuris ne visada pakankamai įvertinamas. O dar ir visuomenėje vyrauja nuotaikos „ką jie ten dirba“.

Įsivaizduoju, kokias audras sukeltų pasiūlymas įsteigti savivaldybės rentą išdirbus 25 metus valstybės tarnyboje.

– Ko palinkėtumėte savo būsimam įpėdiniui ir paliekamiems kolegoms?

– Naujam (-jai) skyriaus vedėjui (-jai) palinkėčiau kompetentingo klausimų sprendimo, nes profesionalios įžvalgos skatina pažangą švietime, stiprina savivaldą.

Švietimo įstaigų vadovams, švietimo skyriaus komandai – ryžtingai tęsti pradėtus darbus, įgyvendinti  reikiamus pokyčius.

[#gallery=2621#]