Žinomi vyrai – apie mamas

Per Motinos dieną esame įpratę kalbinti mamas, močiutes, klausyti jų prisiminimų apie motinystę, išgyvenimų ir nerimo prisipažinimų. Mes, moterys, esame palaimintos gamtos, galėdamos pajusti tą unikalų vaiko ir mamos ryšį.

Tačiau gana retai susimąstome, kaip jį mato ir jaučia vyrai. Todėl Motinos dienai skirtame straipsnyje apie mamas kalbamės būtent su jais. Įdomu pastebėti tai, jog visi kalbintieji pabrėžia ne tik mamos, bet ypatingą šeimos ir abiejų tėvų svarbą vaiko gyvenime.

Meilė visada turi būti abipusė

Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonas Artūras STANEVIČIUS sakė, kad jam mama gyvenime – autoritetas, mokytoja, patarėja, draugė – viskas viename.

„Mano gyvenimas paprastas kaip dvi kapeikos, – juokavo klebonas. – Jeigu kalbant apie santykį, tai mama lydėjo mane visada: vaikystė, jaunystė, mokykla. Kol dvejus metus tarnavau armijoje, bendravome laiškais, grįžęs, penkerius metus studijavau seminarijoje.

Kai pradėjau kunigauti, ji dar dirbo. Tačiau vėliau, kai išėjo į pensiją, liko viena ir aš vienas, tai ir apsigyvenome kartu. O dabar, kai ji jau serganti, labai gerai, kad galiu būti kartu, prižiūrėti ir slaugyti.“

Klebonas džiaugėsi, kad jo gyvenimas labai gerai susiklostė ir santykiai su mama visada buvo geri. O tiems, kam galbūt ne taip pasisekė, pataria: „Turi būti abipusė meilė, be išlygų, taip, kaip Dievas myli kiekvieną žmogų ir net Šventajame Rašte yra labai gražiai pasakyta, kad Dievas mus pamilo dar tada, kai mes buvome nusidėjėliai. Ne už mūsų nuopelnus, bet už tai, kad esame.

Esame Dievo kūriniai ir Dievas pamilo be jokių išskaičiavimų – tai labai tinka ir vaikų bei mamų santykiams.

Kai tuokiasi jaunavedžiai labai dažnai mes skaitome ištrauką iš pirmojo korintiečių laiško, kuriame rašoma: „<…> Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.<…>“

Tai gali būti taikoma ne tik jaunavedžių, o tiesiog šeimos gyvenimui, santykiams su seneliais, mama ir visais aplinkiniais. Juk visi esame klystantys ir pats gražiausias dalykas yra tas, kai vieni kitiems atleidžiame.“

Šiuo metu savo sergančia mama besirūpinantis A. Stanevičius sako, kad jis tai darantis ne iš pareigos ar dėkingumo.

„Tai – ne prekybiniai santykiai: iš pradžių ji rūpinosi manimi, dabar – aš ja. Mano suvokimu, tai yra meilė.

Didysis Dievo įsakymas sako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį“. Artimas pirmiausiai yra motina, tėvas, seneliai, broliai, seserys – jie patys artimiausi, niekada nesikeičiantys ir juos mylime ne už kažką, o todėl, kad jie yra, jie yra Dievo dovana mums. O kai myli, tai darai meilės darbus.

Ne veltui Šventajame Rašte sakoma, kad, vaikeliai, nemylėkite liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tai ta meilė turi eiti kartu su gailestingumo, meilės, atjautos darbais – kitaip net negali būti.

Taigi, tai nėra padėka už tai, ką mano mama padarė. Tai yra žmogus, kuris pašaukė į pasaulį, dovanojo šį gražų pasaulį“, – įsitikinęs klebonas.

O norint išlaikyti tvirtą ir gražų vaiko ir mamos ar tėvų ryšį, anot jo, reikia būti kartu.

„Dabartiniame pasaulyje yra didelė bėda, ypatingai Vakarų pasaulyje, kad užaugę vaikai labai greitai pabėga ir visiškai nesirūpina, nesistengia grįžti į namus.

Jūs pasižiūrėkite, kokia neigiama linkme mes nuėjome: tarkim, ateina Kalėdos ir per jas ne pas tėvus grįžtame, o į kažkokius kurortus pailsėti, paatostogauti, atsigauti lekiame. Tokiu atveju mamos, tėčiai lieka vieni.

Pamenu, vieną labai gerą, gal prieš dešimtmetį matytą filmą „Smaragdinis miestas“. Jame labai puikiai parodoma, kaip buvimas atskirai, išskiria net ir artimiausius žmones – tėvą ir sūnų – o visada šalia buvę, kad ir svetimi žmonės, tampa artimi.

Taigi, kai kurioms mūsų šeimoms, kai vaikai vis rečiau aplanko tėvus, šie tampa „sapnų tėveliais“ ar „sapnų mamytėmis“, kurie tarsi yra, žinome, kad jie buvo, bet lyg ir nebereikia pas juos grįžti… Tačiau, jeigu norime gražių, gerų santykių, pirmiausia reikia būti kartu“, – pataria A. Stanevičius ir prisimena vieną pažįstamų pasakotą istoriją: „Būdami Paryžiuje, prie Eifelio bokšto, jie apsiverkė. Jie pasakojo, kad prieš juos eilėje stovėjo indų šeima. Sako, jie buvo visi: seneliai, tėvai, anūkėliai! Ir kokie laimingi buvo seneliai! Mes į Prancūziją išvažiavome tik su savo vaikais, o tėvus tai palikom kaip nereikalingus, – pažįstamų jausmus perteikė klebonas. – Man įdomu tai, kad Rytų pasaulis yra išsaugojęs šeimos ryšį, jiems tai yra natūralu ir savaime suprantama. O pas mus būti kartu su savo tėvais, motina jau darosi nereikalinga ir svetima.

Taigi, jei norime, kad viskas būtų gerai, reikia stengtis būti kartu.

Aišku, gyvenime nebus viskas kaip pasakoje sudėliota pagal vadovėlį, bet vaikų pareiga bent jau stengtis dažniau grįžti į namus, aplankyti tėvus. Ir dabar, kai daugelis pandemijos metu skundžiasi, kad negali aplankyti tėvų, motinų, bet kyla klausimas: baigsis pandemija, bus galima važiuoti, ar tikrai aplankys savo mamas?

Ar tik nuvažiuos, pabus penkias minutes ir sakys, kad skuba, gyvenimo tempas neleidžia ilgiau pabūti?

O gal reikėtų pasiimti atostogėles ir paprasčiausiai savaitę kitą, ne dieną, bet savaitę ar ilgiau kartu pabūti, pasidžiaugti, kad ta motina galėtų prieš kaimynus pasididžiuoti savo vaikais, kad jie atvažiavo su manimi pabūti. Tai būtų begalinė laimė, kuri yra paprastuose dalykuose. O žmonės to neįvertina.

Visur galime suspėti, jeigu nepamiršti Dievuliui nusilenkti. Jeigu gali bent jau sekmadienį ateiti į bažnyčią, su šeima prie bendro stalo sueiti, pabūti ir ne tik per Motinos dieną“.

Šios ypatingos dienos proga Šv. Juozapo parapijos klebonas pirmiausia mamoms linki žavėtis savo vaikais.

„Atrodo, kad gal tai veda į puikybę, bet iš tiesų vaikais žavėtis, juos pagirti, o svarbiausia jais tikėti ir pasitikėti yra svarbiausia.

Ir, žinoma, su meile atleisti, niekada nepamiršti, kad tie vaikeliai tai – Dievo dovanoti. Ir kaip Dievo dovana jie iš tiesų yra geri savo prigimtimi taip, kaip ir mes.

Svarbu nepamiršti pasakyti gero žodžio, pagirti, paskatinti, žavėtis jais.“

Svarbiausia, kad MAMOS būtų laimingos

Buvusiam premjerui, o dabar Seimo nariui Sauliui SKVERNELIUI išgirdus žodį „mama“ pirma mintis, asociacija – su savo mama.

„Aš prisimenu savo mamą. Aišku, gal ne kas kartą išgirdus šitą žodį, bet, kai pagalvoji, tai ir prisimeni, kokia ji buvo, kiek pats pamenu.

Vienokia ji buvo kai buvau mažas, kai vyresnis, paauglys, vėl kitokia – bet mama visą laiką buvo mama – vienas iš svarbiausių žmonių mūsų gyvenime, – jautriai kalbėjo politikas. – Mama yra autoritetas, patarėja…

Vaikystėje ji yra nekvestionuojama, paskui, aišku, galvoji, kad mama ne viską gerai žino, o pats geriau žinai, bet…

Vėliau dar kažkokie gyvenimiški patarimai būna, į kuriuos nekreipi dėmesio, o pasirodo, kad ji buvo teisi.

Mama visą laiką yra tavo artimiausias žmogus, pagalbininkas, patarėjas, norintis geriausio savo vaikams.“

S. Skvernelis pasidžiaugė, kad, nors ir buvo įvairių situacijų gyvenime, tačiau jokių rimtų konfliktų su mama nėra turėjęs. O gimus paties vaikams santykis taip pat nepakito.

„Anūkai, mūsų vaikai, visada yra džiaugsmas. Matyt, kaip ir kiekvienai močiutei. Niekas labai nepasikeitė.

Tiesiog, kai turi savo vaikų, supranti, dėl ko tos mamos taip rūpinosi ir galbūt lindo, kur, tavo nuomone, ir neturėjo lįsti su savo patarimais bei pamąstymais, bet tai yra natūralu, – supratingai kalbėjo vyras. – Dabar į tai jau pasižiūri kitaip, ypač, kai pats turi savo vaikų. Požiūris tampa visai kitoks, nors anksčiau kildavo klausimų: kas tai mamai neaišku? Ko ji čia rūpinasi? Ko vis klausinėja? O dabar pats tą patį pamatai ir jauti.“

Politikas džiaugėsi ir gyrė, kad jo žmona yra puiki mama: „Mes visi – tiek aš, tiek vaikai – labai džiaugiamės, kad aš turiu tokią žmoną, o vaikai mamą.

Kas tai bebūtų: ar mano mama, ar mano vaikų mama, ji – svarbiausias žmogus, o vaikai mūsų gyvenime yra svarbiausi.

Mama gimdė juos, patyrė gimdymo skausmą ir džiaugsmą, aišku, kartu buvome, bet vis tiek ryšys bet kokiu atveju vaikams su mama yra labai svarbus, o mes, vyrai, galim tik padėti, suprasti, mylėti, gerbti jas.“

Paklaustas, ko reikia, kad kūdikystėje užsimezgęs stiprus vaiko ir mamos ryšys išliktų toks visą gyvenimą, S. Skvernelis svarstė, jog, matyt, vieno recepto nėra – jis priklauso nuo žmonių, nuo tradicijų.

„Tačiau visiems vaikams, kokio jie amžiaus bebūtų – maži, suaugę ar jau pagyvenę – jis yra labai svarbus. Ir jeigu mes turime galimybę turėti mamą, reikia ja tik džiaugtis, kol mama yra.

Jeigu tu gali susitikti, pabendrauti, pasiguosti, jeigu reikia, patarimą gauti, mylėti mamą, tokia galimybe reikia naudotis, nes tai, kaip minėjau, yra labai svarbu – gyvenimas bėga ir gal ne visi mes mamas jau ir turime“, – ragino pašnekovas.

O paklaustas, ko palinkėtų mamoms Motinos dienos proga, sakė: „Mamos yra labai įvairios, bet visiems svarbiausia, kad jos būtų laimingos, kad galėtų džiaugtis kuo ilgiau savo vaikais, kad turėtų sveikatos ir kad vaikai augtų sveiki, laimingi – tai, matyt, mamai yra geriausia dovana.“

Apkabinkite ir mylėkite savo ypatingas MAMAS

Kėdainių policijos rėmėjui Edvinui DEMIDAVIČIUI žodis „mama“ asocijuojasi ne su pirma į galvą atėjusia mintimi, o vaizdu: „Žibančios vaikų akys, išskėstos rankos, šiltas ir stiprus apkabinimas. Žodis MAMA asocijuojasi su ramybe, saugumu, meile.“

Mintį, kad ir kokia bebūtų mama, vaikui ji – brangiausias žmogus, E. Demidavičius pratęsė savaip:

„…brangiausias turtas, bet nereikia nuvertinti ir tėčių.

Manau, mūsų visuomenėje labai sureikšminamas mamos vaidmuo vaiko gyvenime, o tėtis lieka už kadro (nekalbu apie vienišas mamas, tai – kita medalio pusė).

Laikai keičiasi, vyrai ne tik medžiotojai – jie aktyviai įsitraukia į vaikų auginimą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėčiai įsitraukia į jų auginimą nuo pat pradžių, yra geresnės sveikatos, geriau mokosi mokykloje.

Tėčiai, skirkite bent po pusvalandį per dieną kokybiško dėmesio kiekvienam vaikui.

Vaikai turi suprasti, jog brangiausias turtas yra šeima neišskiriant vieno ar kito tėvo.“

Edvinas prisiminė, jog išsiskyrus tėvams, jiedu su sese liko kartu su mama.

„Buvo sunku, o ypač mamai, bet ji niekada to neparodė. Ji – išdidi moteris, siekianti paties geriausio savo vaikams ir dabar savo anūkams.

Prisimenu, kad vienu metu kiekvieną dieną valgydavome tik varškę ir bulves, monotonija atsibodo ir pareiškiau: „Kiek galima tą patį valgyti?..“ Tik suaugęs supratau, jog tuo metu ji išvis nieko nevalgydavo, kad tik mums užtektų…

Dažnai tai prisimenu ir širdį suspaudžia, ašara nurieda.

Esu labai dėkingas savo mamai už tai, koks esu dabar ir stipriai ją apkabinu“, – jautriai apie mamos pasiaukojimą pasakojo policijos rėmėjas.

Jis taip pat pasidžiaugė, kad laikui bėgant jo su mama santykiai išliko tokie patys.

„Gal paauglystėje mamos (tėvai) praranda autoritetą, nes vaikai „pasileidžia plaukus“, nori būti nepriklausomi. Bet vėliau dažniausiai viskas grįžta į savo vietas“, – supratingai kalbėjo vyras.

Jis teigė, jog jam tapus tėvu, o žmonai – jo vaikų mama, samprata apie motinystę ir požiūris į savo mamą bei žmoną stipriai pasikeitė.

„Prisipažinsiu, mūsų šeimoje aš buvau stabdis. Bijojau tėvystės, atsakomybės, kitus prioritetus kėliau aukščiau, bet, manau, aš ne vienas toks.

Jeigu galėčiau laiką atsukti – stabdžio pedalą būčiau atleidęs žymiai anksčiau“, – šypsojosi vyras ir į repliką, ar kartais priekaištauja žmonai dėl galbūt, jo nuomone, netinkamo vaikų auklėjimo atsakė: „Teisti visi mes galime, bet kas mes tokie? Mes tokie patys su savo privalumais, ydomis ir savitu pasaulio suvokimu.“

O paklaustas, ko palinkėtų mamoms Motinos dienos proga, sakė: „Palinkėsiu vaikams: „Apkabinkite ir mylėkite savo ypatingas MAMAS“.