Rytoj – Mamos diena: apie artimą mamos ir dukros ryšį

Viena be kitos šios moterys savo gyvenimo neįsivaizduoja. Jos visur kartu – darbe, po darbo, į parduotuvę, per atostogas ir laisvalaikiu. Tokio ryšio ir darnos, žvelgiant iš šalies, galima tik pavydėti. Pripažinkime, mamos, ne visos galime pasidžiaugti artimais ir darniais santykiais su dukra.

Tačiau odontologė Asta Dambrauskienė su dukra Vaiva Baltrušaityte nuo kūdikystės užsimezgusį ypatingai glaudų ryšį puoselėja iki šiol. O paklaustos, ar kartais nepabosta viena kitai, atšauna, jog tokiu atveju tiesiog atskirai randa sau mielos veiklos, susitinka su draugėmis, išeina pasivaikščioti ar tiesiog važiuoja atskirai atostogauti.

Visur kartu

„Mes visą laiką buvome ir esame labai artimos. Man mama netgi, sakyčiau, ne kaip mama, bet kaip geriausia draugė.

Pas mus nebūna rimtų pykčių ar nesutarimų, visą laiką viskas pozityviai, – apie santykius su mama pasakoja Vaiva. – Aš įsivaizduoju, kad jeigu nemokėtume darniai būti, tai negalėtume kartu nei dirbti, nei gyventi, nei siekti profesinių aukštumų. Turėtume būti atskirai.

Aišku, būna, kad nuomonės nesutampa, neįmanoma visą laiką gyventi taip, kad tik paukščiukai ore čiulbėtų ir rožės žydėtų, bet viską labai greitai išsprendžiame, be jokių dramų.“

Tik patvirtindama dukros žodžius Asta pratęsia jos mintį: „Mes visas atostogas leidžiame kartu. Jau dabar planuojame dvejus metus į priekį – kur skrisime kitus metus, kur dar kitus metus.

Mes einame apsipirkti abi, visais dalykais konsultuojuosi aš su Vaivute, o ji su manimi.

Mes tikrai abi labai gerai sutariame. Man Vaivutė ne tik kaip dukra, bet ir kaip geriausia mano draugė.“

Viso pokalbio metu labai žavėjo, kaip Asta, kad jau ir suaugusią dukrą, švelniai vadino Vaivute. Tačiau tarsi nujausdama mano kitą klausimą, Asta užbėga jam už akių: „Aš Vaivutės labai sunkiai susilaukiau. Aišku, pakankamai griežtai ją auklėjau, bet, manau, kad teisingai.

Ji nebuvo palikta nei močiutėms, nei seneliams, nei auklėms – ji būdavo arba su manimi, arba su tėčiu.

Net ir būdama paauglė ji visur važiuodavo kartu. Visą laiką leisdavome kartu.

Mes tuo metu turėjome sodą, tai kartu ravėdavome daržus, ji norėdavo padėti – visus darbus, viską darydavome kartu. Ar valgyti gamindavau, paminkyti, pakočioti, pamaišyti norėdavo, – visą laiką leisdavau.

Labai visada mylėjau Vaivutę, bet stengiausi ne kvailai lepinti, pirkdama, ko ji užsigeidžia, bet mokiau įvairių darbų, leisdavau daug laiko kartu, skyriau visą savo dėmesį, bendravimą.“

Sunkus išsiskyrimas

Suprasdama, kaip nelengva auginti vaikus ir kaip kartais norisi tiesiog elementariausios ramybės ir tylos pasiteiravau: „Asta, bet būnant visą laiką kartu, juk norisi ir pailsėti vienai nuo kitos. Nebūdavo jums tokių akimirkų?“

„Ne, man ji niekada netrukdė. Aš ją imdavau visada kartu su savimi, kur beeidavau: ir į kirpyklą, ir į parduotuvę, ir visur kitur“, – apie savo besąlygišką atsidavimą ir meilę dukrai pasakojo laiminga mama.

Tiesa, Vaiva atskleidė, kad buvo momentas, kai abi apsigyveno atskirai: „Mes dažnai matydavomės, todėl išsikrausčius nejaučiau, kad trūktų mamos.“

O Asta prideda, jog jos jausmai buvo priešingi: „Iš pradžių buvo sunku priprasti, kad dukros nebėra šalia. Tačiau paskui supratau, kad ji vis tiek turi atskirai gyventi.“

Nejučia Astos pasiteiravau, ar ji nejaučianti, jog galbūt „savinasi“ dukros gyvenimą nepaleisdama jos. Tačiau moteris teigia dukros nelaikanti.

„Ne, kur ji nori, ten eina, važiuoja. Jei nori, keliauja atskirai atostogauti. Mes apsitariam, ar važiuosim kartu, ar atskirai.

Niekada nereiškiu jokių pretenzijų jai, tokių kaip kodėl tu manęs kartu nesiveži, nebūni su manimi ar pan.“, – paaiškina pašnekovė.

Vaiva taip pat prideda: „Aš ir pati dažnai pasiūlau mamai kartu keliauti, nes geriausiai su ja jaučiuosi.“

Vyro nerinko

Kai abi moterys visuomet kartu, kyla klausimas, ar jos be viena kitos turi dar savo amžiaus draugių, pažįstamų, su kuriomis leidžia laiką.

„Aš turėjau labai daug draugių. Bet per laiką tikrų draugų atsisijojo“, – sako Asta.

O Vaiva tik patvirtina, kad tiek ji, tiek mama tikrai turi draugių, su kuriomis mėgsta leisti laiką, bendrauti.

„Nesame priklausomos viena nuo kitos, kurios su niekuo daugiau nebendrauja. Taip tikrai nėra. Mums patinka ir svečių turėti, ir eiti į svečius. Nebūtinai kartu.

Esame labai bendraujančios, mylinčios žmones ir jų draugiją“, – teigia jauna moteris.

Linksmai ir draugiškai besišnekučiuojant išdrįstu Vaivos paklausti ir kiek intymesnio dalyko. Kadangi moterys pasakoja besidalinančios mintimis, patarimais viena kitai, tai pasiteiravau ir ar vyrą Vaivai taip pat padėjo pasirinkti mama.

Po šio klausimo ji ilgai juokėsi, kol galiausiai lakoniškai tepasakė: „Ne, jau ką aš norėsiu, tą turėsiu.“

O Asta ramiai besišypsodama paaiškina savo poziciją.

„Į šituos dalykus aš nesikišu. Aišku, kaip mama, jei reikia, patariu. Bet kad jai nelabai daug ką reikia ir patarti. Ji pakankamai protinga mergaitė buvo, o dabar jau išmintinga ir sumani moteris, kuri priima atsakingus ir protingus sprendimus gyvenime. Ji dabar pati augina sūnų. Jos požiūris į auklėjimą yra labai rimtas“, – gerų žodžių dukrai negailėjo mama.

Paauglystėje problemų neturėjo

Pokalbio metu labai jautėsi Astos ramybė ir Vaivos temperamentingumas. Mintyse svarsčiau, o paskui jomis pasidalinau ir su pašnekovėmis, kad galbūt skirtingas jų abiejų būdas ir lemia tokius gerus santykius. Jos gyvena tarsi papildydamos viena kitą.

„Taip, Vaivutė tokia aktyvesnė, nors jos tėvas dar lėtesnis nei aš. Bet aš nežinau, į ką ji taip atsigimusi, – juokiasi Asta. – Vaivos tėvas buvo labai išlaikytas, mokslų daktaras, turėjo labai daug kantrybės. Padėdavo, paaiškindavo ar chemiją, ar biologiją, ar dar kokį dalyką. Vaivutė tokia ūmesnė, bet mes randame kompromisą.“

Mama prisimena, kad auginant dukrą niekada nėra buvę jokių problemų net ir sudėtingiausiu įvardijamu paauglystės laikotarpiu, kai jaunuoliai yra linkę maištauti ir neklausyti tėvų.

„Ji gal buvo iš tų ramesnių vaikų paauglystėje (Įsiterpia Vaiva: „Aš, man atrodo, gal iki kokių 15 metų su lėlėmis žaidžiau. Tai nelabai ir galėjo būti kažkokių nesklandumų.“). Blakstienų nesiklijavo kaip daugelis dabartinių panelių, į šokius neidavo. Pradėjo tik gal būdama 18-19 metų eiti į šokius ir tai tik retkarčiais su patikimomis draugėmis, tai aš būdavau rami. Pati automobiliu nuvažiuodavo, nes būdama dvyliktoje klasėje išsilaikė teises, jai buvo nupirktas automobilis ir man problemų su ja nebuvo. Narkotikų nevartojo, nerūkė, alkoholio negėrė“, – prisimena moteris.

Tėvų spaudimo nejautė

Mokslai Vaivai taip pat sekėsi labai gerai, nes jau nuo pat mažens ji žinojo, kuo bus užaugusi ir koks bus jos tolimesnis kelias, todėl tikslingai mokėsi tai, ko reikėjo.

„Augau toje aplinkoje, tai kitaip net ir neįsivaizdavau savo ateities ir specialybės.

Jau būdama ankstyva paauglė, nuo 12–13 metų, nuolatos asistuodavau mamai pas ją klinikoje, kiekvieną vasarą išleisdavau seselę atostogų“, – savo kaip odontologės kelio pradžią prisimena Vaiva.

Asta neslepia, kad dukrai kito pasirinkimo ir nebuvo: „Kai vaikai būna maži, žmonės dažnai jų klausia, kuo jie bus užaugę. Tai pas mus nebuvo jokių debatų, buvo pasakyta: „Tu būsi odontologė“.

Kas kitas galėjo perimti ir klinikas, ir visą tą patirtį? Todėl Vaivutei sakiau, kad turi būti tik odontologe.

Tėvas vadovavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Histologijos ir embriologijos katedrai. Ji ten beveik ir užaugusi, nes ten leisdavo laisvą laiką. Taip pat anatomijos muziejuje.“

„Vaiva, nejautėte tėvų spaudimo? Gal jūs turėjote kokį nors polinkį kitai veiklai? Ar aplinka darė Jums poveikį?“ – pasiteiravau.

„Man patikdavo nuo pat mažens asistuoti mamai kabinete, todėl aš nesijaučiau verčiama.

Nemanau, kad aplinka buvo pagrindinis įtaką daręs veiksnys, nes kitiems ir aplinka tos įtakos nepadaro. Pavyzdžiui, tėvai gydytojai, o vaikai tampa kokiais nors menininkais ar informatikais. Pas tėtį LSMU anatomijos muziejuje man būdavo įdomu tyrinėti, apžiūrinėti ten esančius eksponatus. Apskritai, kas būdavo susiję su medicina, mane viskas domino“, – prisiminimais dalijasi Vaiva.

Medicina – prie širdies

Viskas, anot jos, buvo labai paprasta, nes žinojo, kokių mokslų reikės stojant. O ir ieškoti savęs, baigus mokyklą, jai neprireikė.

„Tikslingai mokiausi tai, ko man reikėjo. Nereikėjo blaškytis, nes baigusi mokyklą iškart žinojau, kur stosiu. Man nereikėjo savęs ieškoti, kaip kartais būna jauniems žmonėms, baigusiems mokyklą ir neapsisprendžiantiems, ką toliau gyvenime daryti, kuo užsiimti, ką mokytis“, – džiaugėsi jauna moteris.

Tuo metu Asta, paklausta, iš kur jos pačios potraukis medicinai, susimąsto: „Aš baigiau medicinos mokyklą, kadangi neįstojau į LSMU, bet visada žinojau: arba būsiu ginekologė, jeigu būčiau įstojusi į bendrą mediciną, arba odontologė. Bet paskui, jau įstojus į LSMU, pasirinkau odontologiją.

Be medicinos, kitų norų neturėjau. Prie širdies buvo ši sritis.

Taip pat lankiau šokių būrelį, baigiau muzikos mokyklą. Žinot, kai buvau vaikas, kaip ir visi vaikai, norėjau daug ko – žemėtvarką, psichologiją studijuoti – bet medicina buvo arčiausiai širdies.

Baigiau universitetą su pagyrimu, buvau labai rūpestinga studentė.“

Su metais daugiau kantrybės ir ramybės

Palikus profesinius dalykus ir grįžtant prie mamos bei dukros santykių, pati dabar beveik penkiametį sūnų auginanti Vaiva paklausta, ar pasikeitė jos požiūris į mamą, motinystę susilaukus vaikelio, kurį laiką susimąsto: „Net nežinau, ką atsakyti į šitą klausimą…

Žinot, ką kartais suprantu? Auginu tikrai labai aktyvų berniuką. Jis labai geras, švelnus, jautrus, bet nenusėdi vietoje nė sekundės.

Dabar suprantu mamą, kai ji vaikystėje mane pabardavo ar sudrausmindavo dėl kokios nors mano iškrėstos išdaigos. Suprantu, kad labai lengva netekti kantrybės.

Aišku, anksčiau galvodavau ir viduje gal kiek pyktelėdavau ant mamos, kad barė ar kažko neleido, o dabar aš ją suprantu, kodėl ji taip elgėsi.“

Tuo metu Asta teigia, jog su metais, būnant močiute, anūką auklėti lengviau. Su patirtimi tiek kantrybės, tiek vidinės ramybės atsirado daugiau.

„Tikrai taip, kantrybės ir ramybės dabar daugiau. Bet aš jo neauklėju, aš jį taip myliu, kad nereikia ir auklėti, – juokiasi laiminga močiutė. – Jo auklėti nereikia, nes jis – ypatingai jautrus vaikas, labai reaguoja į griežtesnį toną, susigraudina, o aš jo nenoriu matyti verkiančio, todėl mes randam sprendimą reikalus išspręsti gražiai, be pykčių.

Aš kartais ir Vaivutei pasakau, kad nereikia taip emocionaliai reaguoti į jo kokias nors išdaigas ar kaprizus. Viską galima išspręsti gražiuoju.“

Asta pripažįsta, kad anūkas visada pas močiutę ateina paguodos, o dukra kartais net ir pykteli, kad močiutė per daug ji lepinanti.

„Kartais pasako, kad gal užtenka, nedaryk taip. Tai aš kurį laiką ir nebedarau, randu protingą atsakymą. Mes visada randam kompromisą žaismingai“, – išmintingai kalba moteris.

Vertina buvimą kartu

Tvirtoje vienybėje gyvenančios Asta ir Vaiva sako, kad stipriam ryšiui svarbiausias yra pasitikėjimas vienas kitu.

„Taip pat labai svarbu žinoti, kad nebūsi niekada atstumtas, sulauksi palaikymo gyvenimiškose situacijose.

Kitas labai svarbus dalykas, siekiant išlaikyti stiprius tarpusavio santykius – sugebėjimas atsiprašyti, – pažymi Vaiva ir prideda, kad labiausiai vertina ir brangina judviejų su mama pokalbius. –Mes, būna, šnekam, aptariam ir vėl kokį dešimtą kartą tą patį prisimenam. Man didžiausia vertybė mūsų diskusijos. Ir apskritai kiekvienoje dienoje vertinu kiekvieną akimirką, buvimą kartu, nes gyvenimas vienas ir reikia branginti tai.“

Į mūsų moterišką pokalbį trumpam įsiterpia ir mažasis Jonukas. Susipažinus ir kiek pabendravus, paklausiau Vaivos, ar ji taip pat ateityje leis sūnui asistuoti jos kabinete.

„Kol kas jis dar tik padeda kuisti kabinetą, – nusijuokia moteris. – Žinoma, ateity aš leisiu jam padėti, kaip tai darydavau pati. Pirmiausia, jis pats to turi norėti, nes aš to tikrai norėjau. Man labai patiko krapštytis, dėlioti instrumentus, įrankius.“

Tęsiant pokalbį apie ryšį ir vertybes, Asta teigia vertinanti kiekvieną kartu su dukra praleistą akimirką.

„Aš vertinu viską: draugystę, meilę, man labai malonus jos meilumas, kai prieina, apkabina. Kartais, kai būnu pavargusi ar liūdna, apsikabinimas nuramina, paguodžia“, – šypsosi laiminga mama ir močiutė.

O Vaiva dar papildo: „Aš tai galvoju, kad netekus tėvų, dažnai liūdime, kremtamės, jog kažko nepasakėme, neapkabinome, todėl reikia džiaugtis kasdieną ir branginti kiekvieną akimirką. Nereiškia, kad, jei tau trisdešimt metų, tu negali prieiti ir apkabinti tėvo ar mamos.“

Kelionės suplanuotos dvejus metus į priekį

Pokalbio metu atradome dar ne vieną abi moteris jungiantį dalyką – be medicinos, tiek viena, tiek kita yra neabejingos muzikai, rankdarbiams ir kulinariniams bei konditeriniams eksperimentams virtuvėje.

„Man kartais patinka pagroti pianinu. Lankiau muziką keletą metų.

Taip pat labai mėgstu kurti puokščių kompozicijas, gražinti, puošti namus“, – atvirauja Vaiva.

O Asta papildo: „Labai mėgstame keliauti, gulėti paplūdimiuose ir degintis. Dabar, kai kelionės labai apribotos, susirandam ir Lietuvoje ekskliuzyvinių vietelių. Vienos numylėtos neturime, bet, pavyzdžiui, Palangoje atradome nuostabų butą, kur terasoje sėdi ir jūra matosi iš dešimto aukšto, kranai su oniksu puošti, labai prabangus butas.

Preiloje radome labai puikų namą su dideliu sklypu ant marių kranto. Jau kelis kartus ten buvome.“

Be kelionių, moterys su savo mažuoju palydovu lankosi muziejuose, skaito knygas. Labai laukia, kada atsidarys teatrai, koncertai. Pasiilgo Operos ir baleto teatro spektaklių.

„Dabar jau planuojame skristi į Balio salą, o dar kitais metais į JAV, Las Vegasą, išbandyti laimę kazino, – juokiasi Asta, teigianti, kad azartiška esanti proto ribose. – Teko jau keletą kartų lošti ir vienas lošimas buvo sėkmingas.

Su drauge iš Kalifornijos neseniai kalbėjome, tai laukia mūsų atvykstant, kad ir rytoj. Bet sakėm, po dvejų metų atskrisime.“

Mėgsta gaminti

Asta pasakoja, kad turėdama laisvo laiko labai mėgsta gaminti valgyti, eksperimentuoti virtuvėje.

„Eksperimentuojame visokius receptus. Vaivutė mėgsta kepti saldėsius, tortus gaminti. Aš nesu saldumynų mėgėja, bet jos tortai tikrai labai skanūs“, – dukros talentą virtuvėje giria mama.

Vaiva atskleidžia, kad vienas iš jos mėgstamiausių desertų – kanelės.

„Labai lengva, pasakysiu receptą, tai ir jūs kepsite kasdieną. Tik reikia nusipirkti formeles, o visa kita labai paprasta, – į mano komentarą, kad su šiuo gardumynu daug darbo, atsakė pašnekovė. –

Mama labai skanias sveikas sriubas verda.“

Pokalbio metu Asta kaip tik ketino virti savo rinktų baravykų sriubą ir atskleidė dar vieną aistrą.

„Rudenį labai mėgstame grybauti. Praeitas ruduo buvo puikus grybų mėgėjams, nes gausiai jų užderėjo. Padažiukus, silkę su baravykais labai mėgstu. Daug improvizuoju virtuvėje, – sako odontologė ir pajuokauja. – Jeigu nebūčiau odontologė, tai gal būčiau kokia šefė, nes man labai patinka gaminti.“

[#gallery=2618#]

Savo mėgstamiausiais firminiais receptais moterys Motinos dienos proga ragina palepinti ir savo mylimas mamas.

Baravykų sriuba

Reikės: 2 l vandens; šonkauliukų; 3 vištienos kulšelės; lauro lapelių; 1 svogūno galvos; 5 česnako skiltelių; saliero šaknies; 10–12 vidutinio dydžio baravykų; 2 bulvių; krapų, petražolių; grietinėlės.

Gaminame: 2 l vandens išvirti kiaulienos šonkauliukus ir tris vištienos kulšeles. Verdant mėsą, įdėti lauro lapų, druskos, svogūno galvą. Taip pat sudėti 5 smulkiai supjaustytas česnako skilteles.

Išvirus mėsai, iš sultinio išimame svogūno galvą ir mėsą. Tada dedame šiaudeliais sutarkuotas dvi morkas. Supjaustome kvadratėliais 10 –12 vidutinio didumo baravykų ir 2 bulves. Įtarkuojame truputį saliero šaknies. Baigiant virti, suberti krapus, petražoles.

Pagardiname grietinėle.

Kanelės

Reikės: 0,5 l pieno; 200 g cukraus; 80 g sviesto;1 kiaušinio; 2 kiaušinių baltymų; 100 g miltų; romo ar vanilės ekstrakto (nebūtinai).

Gaminame: Cukrų ir sviestą ištirpinti piene, pavirti iki užvirimo ir palikti, kol atvės. Kiaušinį, kiaušinių baltymus ir miltus išplakti. Tada jau atvėsusį pieną supilti į kiaušinių ir miltų masę, išmaišyti, išplakti ir uždengus dubenį maistine plėvele, palikti parai šaldytuve.

Išėmus iš šaldytuvo, dar perplakti, nes būna nuosėdų.

Ištepti kanelių formeles sviesto ir medaus mišiniu ir išpilstyti masę į formeles. Pilti reikia paliekant formelėje porą milimetrų nuo viršaus laisvos vietos.

Kepti 55 min 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Išėmus, palikti atvėsti.