Tūkstantmetės žydų tautos tradicijos: kas turi būti ant Pesacho stalo
Žydai visame pasaulyje šiuo metu švenčia Pesach. Aštuonias dienas trunkanti šventė turi tūkstantmetes tradicijas, kurias puoselėjo ir Kėdainių krašte gyvenę žydai.
„Lietuvoje ši šventė buvo vadinama žydų Velykomis, nes ji vyko beveik tuo pačiu metu kaip krikščioniškosios Velykos, nors žydų kaimynai žinojo, jog žydai netiki Jėzumi Kristumi, todėl Velykų nešvenčia“, – sako Kėdainių daugiakultūrio centro vadovė.
O šventės neatsiejamos ir nuo vaišių stalo. „Ar Kėdainiuose gyvenę žydai turėjo kokių specialių patiekalų – jau mes nesužinosime, nes 1941 m. vasarą visa žydų bendruomenė buvo sunaikinta, beliko tik lietuvių amžininkų fragmentiški prisiminimai apie jų virtuvę“, – sako A. Pečiulytė.
Pesach – žydų išsilaisvinimo šventė
Šiuo metu, nuo kovo 27 iki balandžio 4 d. žydai švenčia vieną svarbiausių pavasario švenčių – Pesach. Tradiciškai šios šventės data nustatoma pagal mėnulio kalendorių ir švenčiama stojus pirmajai pilnačiai po pavasario lygiadienio.
„Šios šventės simbolinė prasmė – kad iš Egipto išėjo ne atskiros žydų šeimos, o viena vieninga žydų tauta. Žydų tauta atsikrato vergovės ir išeina tam, kad pasiektų Pažadėtąją žemę ir ten pradėtų kurti savo valstybę“, – šventės reikšmę aiškina Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.
Tai šventė, kuri yra susijusi su žydų išėjimu iš Egipto. Pagrindinė Pesacho reikšmė yra „praėjo pro šalį“, ji primena Išėjimo knygoje aprašytą dešimtąją „Egipto bausmę“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė. Po šios bausmės faraonas iškart sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto.
Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o auka vadinama pesach.
„Kalbėdami apie laisvę, apie fizinį išvadavimą iš Egipto vergystės, žydų išminčiai pažymi, kad po šio prasidėjo dvasinis išsivadavimas, laisvų žmonių psichologijos formavimasis. Tik tokiai bendruomenei ir buvo galima įteikti „dvasinę konstituciją“ – Torą“, – pasakoja Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė A. Pečiulytė.
Macų kepimas tik laikantis griežtų taisyklių
A. Pečiulytė pasakoja, kad visą Pesach šventės laiką nevalgoma rauginta duona arba raugo turintys produktai, todėl pasirengimas šventei prasideda nuo macų – paplotėlių iš miltų bei vandens – kepimo.
Reikalavimas septynias dienas valgyti macus išdėstytas Biblijoje – tai priminimas apie skubotą išėjimą iš Egipto, kai net nesuspėjo iškilti duonos tešla.
Pasak Natalijos Cheifec šio kepinio receptas gimė atsitiktinai: „Žydų tauta iš Egipto išeiti turėjo skubiai, nebuvo laiko pasiruošti. Todėl duona, kurią moterys buvo iš vakaro užraugusios, nespėjo iškilti. Teko kepti ją ankščiau, nei paprastai – taip gavosi macai.
Įdomus faktas – per Pesachą negalima valgyti ar namuose laikyti jokių raugo maisto produktų, todėl ruošiantis Pesachui kruopščiai tvarkomasi, kad kokioje namų kertėje neliktų nė gabalėlio raugintos duonos“.
„Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos miesteliuose macai buvo kepami arba namuose, arba bendruomenės kepykloje, kur lengviau paruošti didelę krosnį pagal visus griežtus Pesacho reikalavimus“, – pasakoja A. Pečiulytė.
Pesachui neretai naudojami specialūs indai, į kuriuos niekuomet nebuvo dėti ar pilti raugo turintys patiekalai.
Pesacho vakarienė griežtai reglamentuota: pradedant tam tikrais patiekalais (karčios žolelės, kiaušinis, merkiamas į sūrų vandenį, krienai ir kiti vergovės kartėlio simboliai) kepta ėriuko arba vištos šlaunelė (simbolizuoja Jeruzalės šventykloje Pesacho išvakarėse aukotą avinėlį) ir baigiant maldomis bei giedojimu.
N. Cheifec prisimena, kad gausi iki karo Lietuvoje gyvenusi žydų bendruomenė macų pagamindavo ir suvalgydavo labai daug, tačiau po karo macus kepė tik viena Vilniaus choralinėje sinagogoje išlikusi macų kepimo mašina. Šiandien macai kepami užsienyje ir vežami į Lietuvą.
Iš macų galima gaminti ir kitus patiekalus, kurie atsiduria ant tradicinio Pesacho stalo. Vienas jų – tradiciniai kukuliai Kneidlech, kurių receptu ir gamybos technologija dalinasi Faina Kukliansky ir Natalija Cheifec. Pasak tradicinę žydų virtuvę praktikuojančių moterų, šie kukuliai ypač skanūs su vištienos sultiniu.
„Sakome, kad geras vištienos sultinys yra vaistas. Žinoma, dabar labiausiai reikia saugotis, tačiau susirgus stiprus ir skalsus sultinys tikrai nepakenks“, – sako F. Kukliansky.
Kneidlech – macų kukuliai
500 g macų miltų (arba sumaltų macų), 3 kiaušinių, druskos, 20 ml aliejaus.
Žydiškas višienos sultinys
Košerinės vištos, morkos, svogūno, gabalėlio moliūgo, poro, cukinijos, gabalėlio saliero; prieskonių: krapų, druskos, pipirų, lauro lapų.
Kiekvienas patiekalas turi savo prasmę
Pasak žydų kultūros ir religijos žinovės Natalijos Cheifec, nors išėjimas iš Egipto vyko daugiau nei prieš 3 300 metų, tačiau Pesacho tradicija per šimtmečius išliko beveik nepakitusi: aštuonių dienų šventės pagrindinis momentas yra sederis, vakaras, kai skaitoma Agada, meldžiamasi, sėdama prie Pesacho stalo ir valgoma iš kearos – tradicinės sederio lėkštės.
Kearoje visada bus 6 produktai: kauliukas, simbolizuojantis avį, paaukotą išeinant iš Egipto, karti daržovė (dažniausiai – salotos lapas) ir krienai, primenantys apie kartų, sunkų žydų tautos gyvenimą vergovėje Egipte, neutralaus skonio daržovė (dabar dažniausiai naudojama bulvė) – simbolis, kad Dievas iš anksto žinojo apie žydams teksiančius išbandymus, ir saldi tamsios spalvos masė, daroma iš obuolių, kriaušių ir datulių, simbolizuojanti perėjimą iš kartumo į saldumą, iš tragedijos – į laimę.
Paskutinis produktas ant kearos – kiaušinis, kuris sederio metu mirkomas į sūrų vandenį. Pasak Natalijos Cheifec, sūrus vanduo reiškia ašaras, išlietas vergovėje, ir sūrią Raudonąją jūrą, kurią Mozės vedamiems žydams pavyko pereiti nesušlapus kojų.
Sėdint prie Pesacho stalo tradiciškai išgeriamos keturios taurės raudono vyno ar vynuogių sulčių, o vaikai suaugusiems užduota simbolinį klausimą: kuo ši naktis skiriasi nuo kitų? Atsakymas – ilgas pasakojimas apie Dievo ženklus ir stebuklingą išėjimą iš Egipto.
