J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje – prof. dr. R. Venckaus paroda „Kvėpavimas ir gurkšnis“

Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje eksponuojama Lietuvoje gerai žinomo medijų menininko ir kritiko Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus paroda.

Menininkas pristato eksperimentinę parodą, kurios pagrindas yra 2013–2019 m. vykusių kelionių metu įamžinti vaizdai. Paroda veiks iki balandžio 30 d.

Autoriaus žodis

Apie fotografijų ciklą „Kvėpavimas“. Visuomet maniau, kad keliavimas kalnais yra pavojingas ir tikrai man neskirtas užsiėmimas. Tikriausiai dėl šios priežasties iki trisdešimtojo gimtadienio aš niekada nesilankiau kalnuose ir po juos nevaikštinėjau.

Šiandien galiu drąsiai teigti, kad kalnai manęs laukė iki to laiko, kol 2013 m. aš apsilankiau Slovakijoje. Pasiekęs Aukštųjų Tatrų viršukalnes suvokiau, kad dangų remiančios uolienos – tai lyg mūsų planetos sukurti šedevrai. Nuo pat pirmosios kelionės aš vis trokštu aplankyti vietoves, kuriose man dar nėra tekę įžengti. Trokštu, kad mano kojos liestų nepažintą žemę, galėčiau įkvėpti giliau nei kasdienėje aplinkoje ir jausti plaučiais varinėjamą orą.

2018 m. lankiausi Gruzijos kalnų urvuose. Patekęs į vidų iš karto patyriau kvėpavimo sulėtėjimą, kurį lydėjo garsą išbarstantis aidas. Buvau lyg žmogus pamažu atrandantis save dar nepažintoje galaktikoje.

Berods akimirksniu išnyko laikas ir erdvė, o įprastas erdvėlaikio žymėjimas tapo bereikšmiu procesu. Supratau, kad esu nė kiek neypatingas, mano darbas neturi prasmės, mano mama stovinti už manęs taip pat tąkart tapo nė kiek nesvarbi.

Argumentais besispjaudantis vidinis balsas blaškėsi ir bandė atrasti bet kokį daiktų tvarkos paaiškinimą. Žmogiškoji logika visiškai neaktuali, buvimo svarba atrodė priklausė tik nuo gamtos ir nuo Dievo… o gal nuo Dievo įsikūnijusio gamtoje?… Tą kartą mūsų gyvenimai visatos akivaizdoje atsivėrė esą trunkantys tik kelias milisekundes.

Gamtos akistata man leidžia suvokti tai, kad mano gyvenimą supanti aplinka yra trumpalaikė, neįžvelgiama ir net neapčiuopiama; vienu metu pozityvios emocijos manyje tiesiog šoka, o vidinis balsas mane ramina.

Aštriems gyvenimo triukšmams pasitraukus iš mano juslių lauko tapau ne tik ramus, bet ir abejingas svarstymams apie tai ko turiu tikėtis iš savo gyvenimo ir į nugarą alsuojančios ateities. Aš save aptikau sustojusiame laike ir gilaus kvėpavimo malonume. Mano laimė atsivėrė esanti paprasta ir artima tai laimei, kurią patiria budistų vienuoliai…

2018 m. keliaudamas Juodkalnijoje kanjonu stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį. Išlipęs iš autobuso regėjau kaip kanjono fone didelė transporto priemonė akimirksniu tapo labai maža.

Mačiau mamos nustebusias akis ir girdėjau jos šauksmą, raginantį greičiau fotografuoti kraštovaizdį ir kiek įmanoma daugiau atvaizdų pargabenti namo. Dar niekados nemačiau jos (mamos) tokios laimingos… Nepaprastos laimės jausmas mus aplankė ne tik tuo metu kai patyrėme akistatą su gamtos grožiu, bet ir susitikome su savo vidine visata…

Visą savo menininko – fotografo karjerą aš ieškau ir siekiu išrasti nuosavą meninę kalbą. Aš vis dar bandau pabėgti nuo įprastų kelioninių vaizdų ir nekurti pažodinės iliustracijos. Kiekvienas nusigręžimas nuo paprasto ir lengvai suvokiamo atvaizdo link abstrakcijos yra gana didelis iššūkis.

Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose, kuriais ir noriu su jumis pasidalinti…

Apie fotografijų ciklą „Gurkšnis“. Jau ne vienerius metus domiuosi žmogaus pojūčiais, kuriuos bandau perteikti savo daromose nuotraukose. Pojūčių specifika atskleidžia, kad fotoaparatas, juosta, taikomoji kompiuterinė programinė įranga nėra tobulos raiškos priemonės. Statiškas atvaizdas nepajėgia objektyviai atskleisti daugiasluoksnės tikrovės ir jos nuolatinės kaitos, kurią jaučia kiekvienas iš mūsų.

Nors fotografijos technologijos yra dažnai naudojamos realybės analizei atlikti, tačiau negali garantuoti, kad jos atvaizdai apnuogina tai, kas egzistuoja objektyviai. Tad nuotraukų kūrimas tik sužadina mano vaizduotę, provokuoja mąstyti neįprasta kryptimi, verčia metaforiškai atskleisti pojūčius, susijusius su kvėpavimu, regėjimu ir lytėjimu.

Viena vertus, fotografija leidžia mums tiesiog užfiksuoti tam tikra prasme keistą, iš anksto nesuplanuoto realybės efekto įsivaizdavimą, kita vertus, fotografijoje realybė nutolsta nuo mūsų suvokimo. Nuotraukose iškyla ženklai, leidžiantys mums suvokti, kad pasaulyje esti kažkas netvaru ir nesąmoninga, bet esmiškai būtina. Tikrovės nesutaptys man labai įdomios.

Vaizdų fiksavimo ir redagavimo procesus dažnai įvardiju kaip žmogaus susitikimo su asmeniniais prisiminimais priemonę. Kuriant suaktyvėja žvilgsnio, klausos, kvapo atsiminimai. Fotografuodamas aš noriu mąstyti apie pirmuosius kadaise sąmoningai patirtus oro ir vandens gurkšnius. Šiuo atveju mano kuriamas menas yra improvizuojamas klausimas apie tobulus žmogaus pojūčius, kurie vaizduojami netobuluose ir sukonstruotuose (o gal suklastotose) fotogeniškojo pasaulio atvaizduose.

2020 metų pradžioje pradėtas kurti fotografijų ciklas „Gurkšnis” gali būti suprantamas kaip meninis tyrimas ar kaip vizualinė gurkšnio kaip fenomeno improvizacija. Kurdamas klausiu ne tik savęs, bet ir žiūrovų: kaip galime suprasti pirmąjį patirtą oro gurkšnį ar netikėtą gryno, anksčiau neišbandyto šalto vandens gurkštelėjimą? Koks yra sūraus begalinio ir neišsenkančio vandenyno skonis?

Užklausianti pojūčius fotografija, leidžia ne tiksliai prikelti iš atminties, bet ir vizualiai improvizuoti pirmąjį įspūdį, kuris mus aplanko netikėtai ir iš anksto niekaip nėra žinomas. Gurkštelėti to, kas nežinoma, ne tik jaudina, bet net ir yra pavojinga.

Gyvenimo gurkšnis yra toks pat, kaip ir mirties gurkšnis. Gamtos gurkšnis, jei tik jį suvokiame be jokio išankstinio nusistatymo, yra toks pat nuostabus kaip ir gili vidinio pasaulio savianalizė. Pirmasis gurkšnis gali leisti mums pasijusti atgimusiais. Pirmasis gurkšnis atveria mūsų sąmonę naujiems dialogams.

Mąstymas apie gurkšnį kaip fenomeną yra svaiginantis procesas, kurį papildo tobulo atvaizdo, nepaklūstančio kalbos diktatui, paieškos. Šiandien kviečiu žiūrovus susitikti su vaizdais, juos stebėti be jokių išankstinių taisyklių, kylančių iš kalbos ir komunikacijos lauko, kuriame galia grindžiama vien tik garsine ar grafine išraiška.

Apie autorių

Prof. dr. Remigijus Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 metais Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.

Šiuo metu Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra 18-os mokslo straipsnių, 5-ių mokslo pranešimų, skaitytų tarptautinėse ir 20-ies – respublikinėse mokslo konferencijose autorius.

Venckus kuria fotografijos meną tema – atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos. 2010 metais atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje. Surengė 50 autorinių parodų Lietuvoje ir 4 užsienyje.

Lietuvoje Venckus yra žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse. Venckus yra 358 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.