Kovo 16-oji – Knygnešių diena

Kovo 16-oji – Knygnešio diena. Kokio knygnešio? To, kuris rizikavo savo gyvybe, slapta platindamas lietuvišką spaudą, puoselėdamas gimtąją kalbą ir skatindamas pilietiškumą Lietuvai nepalankiu laikotarpiu.

Minint šią datą svarbu prisiminti įvykius, kada knygnešiai (turbūt nesuklysiu juos pavadindamas didvyriais) narsiai kovojo už tėvynę ir gimtąjį kraštą. Knygnešių nemažai buvo ir Kėdainių apylinkėse. Kokie jie ir ką jie veikė? To pasiteiravome istoriko Vaido Banio.

Knygnešys – istorinė sąvoka

Pasak istoriko, knygnešys šiandien – istorinė sąvoka.

„Knygnešys yra istorinė sąvoka, kuri suprantama tik lietuvių kalbą ir istoriją šiek tiek žinančiam žmogui. Išvertus šį žodį į kitas kalbas, jo prasmė tampa nebesuprantama kitakalbiams.

Nei prancūzas, nei vokietis, nei joks vakarietis be papildomo paaiškinimo nesupranta, kodėl kažkur reikėjo nešti tą knygą. Ir kodėl tam nešėjui ir po 100 metų statomi paminklai“, – knygnešius apibūdino Vaidas.

Priežasčių – daugiau nei viena

Vaidas pasakojo, jog knygnešystės reiškinys kilo dėl lietuviškos spaudos draudimo, tačiau, pasak istoriko, priežasčių knygnešystės reiškiniui buvo ir daugiau.

„Įprasta manyti, kad šis reiškinys kilo dėl lietuviškos spaudos draudimo, buvusio kaip viena iš represijų už lietuvių dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime prieš Rusijos okupaciją.

Tačiau tų represijų buvo ir daugiau – sukilimo dalyviai buvo kariami ar sukaustyti grandinėmis tūkstančius kilometrų varomi pėsčiomis į katorginius kalėjimus Sibire, rėmėjai ištisais kaimais varomi į tremtį.

Buvo konfiskuota daugybė dvarų ir palivarkų centrų su dešimtimis tūkstančių dešimtinių žemės ir miško. Į ištuštėjusias vietas buvo atkeliami rusų kolonistų kaimai, kuriems buvo keliami lietuvių nutautinimo tikslai“, – žiniomis dalijosi Vaidas.

Kėdainių regioną palietė itin smarkiai

Vaido manymu, kėdainiečiams sukilimo tema yra ypatingai aktuali, nes visos minėtos pasekmės mūsų regioną palietė ypač smarkiai.

„Ne tik nemažai iš sukilėlių atimtų dvarų, bet ir visas mūsų miestas atsidūrė elitinių Rusijos generolų rankose.

Taip dienos šviesą išvydo Rusijos vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo 1865 m. aplinkraštis Nr. 141. Jis draudė Rusijoje leisti lotyniškomis raidėmis spausdinti žemaičių ir lietuvių kalbų tekstus. Vietoje to rusai pamėgino lietuviams įpiršti knygas rusiškomis raidėmis – kirilica, žmonių vadinta graždanka, kirvukais ir panašiais epitetais.

Muravjovas, kartuvėmis palaužęs lietuvių ginkluotą kovą, tikėjosi jau „meduoliu“ suvilioti lietuvių inteligentiją. Graždanka leidžiamų lietuvių raštų leidybai buvo siūlomas dosnus valdžios finansavimas. Tokių raštų leidėjai gaudavo paramą, kas buvo nemenka paspirtis vargingiau gyvenantiems studentams ir mokytojams.

Reikia pripažinti, kad pirmaisiais metais rusų valdžiai dalį lietuvių inteligentijos pavyko „papirkti“ bendradarbiavimui „perrašant“ lietuvių raštiją. Tai atsitiko ne tik dėl to, kad inteligentija jokiais laikais nepasižymėjo politinio stuburo turėjimu. Ją galima pateisinti pabandymu pasinaudoti galimybe atitraukti tautą nuo lenkiškos spaudos įtakos.

Taigi knygnešyste iš pradžių nekvepėjo. Tačiau šiam reiškiniui atsirasti, lygiai kaip 1919 m. savanorių, 1941 m. sukilėlių, pokario partizanų ar sovietmečio disidentų istorijose, lemiamą įtaką turėjo paprasta lietuvių visuomenė. Ji, galima sakyti, netikėtai liko visiškai abejinga „kirvukais“ spausdintoms knygoms. Tai pamatę, lietuvių veikėjai nutraukė „flirtą“ su graždanka ir dauguma jų prie šios temos nebegrįžo.

Pirmoji sudėtingą knygnešystės sistemą, kaip dera didžiausią autoritetą lietuvių visuomenėje turinčiai institucijai, pradėjo kurti katalikų Bažnyčia.

Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius pirmasis suorganizavo savo paruoštų knygų leidybą Tilžėje ir jų transportavimą per sieną. Po poros metų rusai susekė slaptą organizaciją ir negailestingai nubaudė jos narius, tačiau jau buvo per vėlu. Per gana trumpą laiką lietuviai sugebėjo sukurti beveik tobulą nuo knygos sukūrimo iki patekimo skaitytojui į rankas modelį.

Rusijos administracinei ir represinei sistemai jį įveikti nepadėjo net Vokietijos pagalba. Po 40 metų, pralaimėjusi represinę ir, kas skaudžiausia – ideologinę kovą, ji buvo priversta kapituliuoti“, –  istorinius įvykius sugrąžino Vaidas.

[quote author=“V. Banys“]Knygnešys yra istorinė sąvoka, kuri suprantama tik lietuvių kalbą ir istoriją šiek tiek žinančiam žmogui. Išvertus šį žodį į kitas kalbas, jo prasmė tampa nebesuprantama kitakalbiams.[/quote]

Knygnešių keliai – sudėtingi

Istorikas mano, kad visuomenė knygnešių žygius įsivaizduoja perdėtai vienpusiškai ir romantizuotai, o tiesa ta, kad tikrovėje tai buvo kur kas sudėtingiau.

„Dažnai mes knygnešius įsivaizduojame šiek tiek supaprastintai – štai iš Prūsijos su ryšulėliu ant pečių ateina suvargęs žmogelis, apsidairęs skubiai perduoda valstiečiui knygą ir vėl dingsta nakties tamsoje.

Tikrovėje buvo sudėtingiau. Knygnešių vienišių buvo tikrai nemažai, tačiau ne jie sugebėjo patenkinti nenumaldomai augusį lietuviškų knygų skaitytojo apetitą.

Pas knygnešius profesionalus viskas prasidėdavo nuo stambios pinigų sumos surinkimo. Toliau sekė legali arba nelegali kelionė į Prūsiją, užsakymas vienoje iš spaustuvių, kurioje jau puikiai žinodavo, kaip spaudinius reikia supakuoti gabenimui per sieną.

Vokietijos pasienyje dažnai būdavo samdomi tvirti vyrukai ir vadovas, su kuriuo buvo derinama slaptavietė Lietuvos pusėje. Šie dešimtis kilogramų sveriančius ryšulius slaptais takais tempdavo per sieną.

Knygnešys turėjo būti apdovanotas tiek išskirtiniu apsukrumu ir derybininko sugebėjimais, tiek žvalgybininko bei konspiracijos aso savybėmis. Pasienio žandarus reikėdavo papirkti arba pergudrauti. Klaidos kaina buvo didelė, ir ne tik dėl prarastos brangios prekės – šimtai drąsuolių žūdavo, likdavo invalidais arba iškeliaudavo į Sibiro katorgą.

Pergabenti spaudiniai buvo paslepiami pasienio slėptuvėse, iš kurių knygnešys juos turėjo per pasienio policijos ir šnipų tinklą pervežti gilyn į Lietuvą. Jei tai pavykdavo, spaudiniai būdavo vėl paslepiami įvairiose slaptavietėse ir didžioji misija būdavo baigta.

Tačiau spaudinio patekimo kelias iki skaitytojo tęsdavosi toliau. Gavę signalus, perimti knygų siuntų atvykdavo knygnešiai platintojai, išvežiodavę jas jau po savo taškus visoje Lietuvoje ir dar toliau.

Visoje Lietuvoje ir už jos ribų susibūrė dešimtys nelegalios spaudos platinimo draugijų. Jos vienijo įvairiausių luomų, profesijų ir socialinių sluoksnių žmones – nuo vyskupų ir grafų, finansavusių knygų leidybą ir savo fabrikuose organizavusių logistikos sandėlius iki šventorių elgetų ir mugių škaplierninkių, slėpusių spaudinius savo terbose ar sijonų klostėse“, – teigė istorikas.

Pagautiems knygnešiams – didžiulės bausmės

Vaidas pabrėžė, jog spaudinių pergabenimas per sieną negarantuodavo ramios knygnešio kelionės. Pagautiems knygnešiams grėsė didžiulės bausmės.

„Spaudinių pergabenimas per sieną negarantavo ramios knygnešio kelionės. Žandarai turėjo teisę iškrėsti įtartiną žmogų bet kurioje Lietuvos vietoje.

Štai 1896 m. Josvainiuose policija sustabdė dvikinkį vežimą ir patikrinę rado jį prikrautą knygų. „Vairuotojas“ daug nelaukė ir viską palikęs dėjo į kojas. Tačiau žandarai sugebėjo susekti, kad turto savininkas gali būti iš Viduklės apylinkių. Nuvedę arklius prie Paliepių kaimo, suragino juos eiti namo. Šie žandarus, niekam blogo nelinkėdami, nuvedė į savo, t. y. Dzido Geco sodybą. Knygnešys buvo nuteistas metus kalėjimo ir dvejus tremties.

1889 m. Adomas Gustas iš Užvalkių k. (dabar Truskavos sen.) su draugu miške prie Krakių susidūrė su policija. Į puolusius bėgti knygnešius policininkai atidengė ugnį. A. Gustui buvo peršauta krūtinė, tačiau nepavojingai, nes kulką sulaikė knygos, kuriomis Gustas buvo apsivyniojęs.

1900 m. Truskavoje su knygomis buvo pagautas garsus Žemaitijos knygnešys eržvilkiškis Izidorius Pocius-Juzis. Iš čia rusai jį, be gailesčio daužydami, etapais vaikė per miestelių dabokles. Neatlaikęs kankinimų, knygnešys išprotėjo.

Pas 1893 m. policijos sulaikytą Pernaravos bažnyčios tarnautoją Jurgį Čalkūną policija rado 9 lietuviškas knygas. Tardomas jis prisipažino, kad knygas gavo iš klebono Aloyzo Šliūpavičiaus, kas šiam kainavo 150 rublių baudos.

Nežinia, kiek aktyviai klebonas jas platino, tačiau žinoma, kad buvo sukaupęs didelę draudžiamų (ir ne tik) leidinių biblioteką: visus „Aušros“ numerius, kalendorius ir t. t.

Likimo ironija: dar prieš porą dešimtmečių į Paliepius ir Pernaravą ruoštis mokslams buvo atvežtas A. Šliūpavičiaus sūnėnas – būsimas „Aušros“ redaktorius ir vienas didžiausių lietuviškos spaudos veikėjų Jonas Šliūpas. Tuomet dėdė klebonas, įbrukęs Jonukui lenkišką maldaknygę kone su botagu jį auklėjo griežta „lenkiška dvasia“, – apie pavojus, tykojusius knygnešių, pasakojo istorikas.

Tarp knygnešių – kraštiečiai 

Vaido manymu, apie draudžiamosios spaudos kelius Kėdainių regione duomenų išliko nedaug, tačiau garsių knygnešių gyveno ir mūsų krašte.

„Apie draudžiamos spaudos kelius Kėdainių regione duomenų išliko nedaug, tačiau garsių knygnešių gyveno ir pas mus. Garbingiausia vieta, kurioje yra įamžinti šimtas labiausiai nusipelniusių knygnešių, yra Knygnešių memorialas, pradėtas kurti dar 1940 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Memorialo knygnešių sienoje yra keletas įrašų, susijusių su Kėdainių rajonu.

Trečiojoje sienos plokštėje, tarp 33 labai pasižymėjusių Lietuvos knygnešių yra Jeronimo Dalboko vardas. Gimė jis netoli Pašušvio dvaro, vertėsi siuvėjo amatu, kuris labai tiko knygų platinimui. Veikė kartu su broliu Jonu, bendradarbiavo su krakiškiu Viktoru Gikniumi bei ariogališkiu Jonu Lukošiumi. Jų veiklos koordinacinis centras buvo Plinkaigalyje, kur gyveno dvarininkas Jonas Juravičius. Šis bendradarbiavo su legendiniu knygnešiu – Juozu Karabinu iš Šunkepių kaimo (netoli Žaiginio). J. Juravičius atokesnėje savo ūkio vietoje buvo įsirengęs spaudinių perskirstymo bazę, kurioje knygnešiai galėjo ne tik paslėpti prekes, bet ir pailsėti bei pabendrauti tarpusavyje.

Iš čia spaudą pasiimdavo ar ji buvo pristatoma ir Kėdainių miesto platintojams. Tarp šių buvo ir labai respektabilūs miesto piliečiai – gydytojas ir būsimas Kėdainių apskrities „tėvas“ Juozas Jarašius, bankininkas Jokūbas Daumantas. Kartą užklaustas, ar nebijąs tokia veikla užsiimti, bankininkas atšovė: „Jei to darbo man nebūtų, aš gyventi nenorėčiau“. Būtent su J. Daumantui skirta siunta ir įkliuvo J. Lukošius. Žandaras privertė jį vidurnaktį atvažiuoti į Kėdainius prie Ožkų rinkos (dab. Knypavos) ir su knygomis nuvesti prie platinimo punkto.

Knygnešiui pavyko pergudrauti rusą, jam nematant atiduoti knygas bankininkui ir pabėgti. Tačiau netrukus buvo sučiuptas ir ištremtas į Sibirą“, – garsius Kėdainių krašto knygnešius prisiminė istorikas.

[quote author=“V. Banys“]Kėdainiai buvo ir vieta, kur rado prieglobstį iš kitų vietų atvykę rusų valdžios persekiojami knygnešiai.[/quote]

Kėdainiai – prieglobstis knygnešiams iš kitų vietų

Istorikas pasakojo, jog Kėdainiai knygnešiams tapo vieta, kurioje šie rado prieglobstį atvykę iš kitų vietovių.

„Kėdainiai buvo ir vieta, kur rado prieglobstį iš kitų vietų atvykę rusų valdžios persekiojami knygnešiai. Vienas tokių Vincas Palukaitis, ilgametis Vilkaviškio mokyklos mokytojas, spaudos platinimo organizatorius. Jis darbavosi slaptoje „Sietyno“ knygnešių draugijoje Suvalkijoje drauge su Kaziu Griniumi, Jonu J. Bulota ir dar keliomis dešimtimis žinomų tautinio atgimimo veikėjų.

Policijai draugiją susekus, V. Palukaitis buvo suimtas, kalėjo Marijampolėje. Paleistas iš kalėjimo ir išmestas iš darbo apie 1900 m. apsigyveno bei kelerius metus praleido Kėdainiuose. Jo veikla mūsų mieste dar netyrinėta, tačiau mažai tikėtina, kad čia bendraudamas su „litvomanais“ J. Jarašiumi ir J. Daumantu, veiklusis V. Palukaitis būtų sėdėjęs rankas sudėjęs.

Jau po spaudos draudimo panaikinimo V. Palukaitis savo lėšomis kartu su M. K. Čiurlioniu Varšuvoje išleido 23 dainų rinkinį „Vieversėlis“ – pirmą lietuviškų dainų rinkinėlį mokykloms. Iš šio rinkinio po visą Lietuvą pasklido V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ bei išpopuliarėjo kitos dainos, giesmės: „Pulkim ant kelių“, „Aš padainuosiu dainų dainelę“, „Šaltyšius“, – žiniomis dalijosi V. Banys.

[#gallery=2580#]