Sportas šaltame ore: kada organizmui kyla pavojus
Karantino laikotarpiu dauguma žmonių sportuoja ir mankštinasi gryname ore. Specialistai pataria, kokių saugumo priemonių būtina imtis, kad atšalus orams sportas gamtoje nepakenktų kūnui.
Pasak slidinėjimo sporto trenerio Manto Točelio, kokioje temperatūroje galima sportuoti lauke, priklauso nuo žmogaus fizinio pasirengimo ir jo sveikatos būklės. Jo teigimu, kuo žemesnė oro temperatūra, tuo didesnis skirtumas bus tarp žmogaus kūno ir kvėpavimo temperatūros.
Šaltis ir vėjas – ne kliūtis mankštintis
„Sportuojant šaltame ore po sportine apranga būtina dėvėti termo drabužius, jie išgarins prakaitą ir palaikys normalią kūno temperatūrą. Vidinis drabužių sluoksnis leidžia kūnui nesušalti, o viršutinis – apsaugo nuo vėjo ir drėgmės. Svarbu pasirinkti tokią sportinę aprangą, kuri netrukdytų judėti. Taip pat sportuojant šaltame ore būtina dėvėti pirštines ir kepurę, dengiančią ausis, mūvėti šiltas kojines iki kulkšnių. Jei ruošiatės bėgimo treniruotei, patariama rinktis pašiltintus bėgimo batelius“, – sako M. Točelis.
Pasak trenerio, apšilimas yra labai svarbus, nes taip kūnas sušildomas ir pripratinamas prie šalčio. Apšilus būtinas tempimas – šaltu oru žmogus mažiau kontroliuoja savo judesius, todėl po tempimo pratimų raumenys bei raiščiai bus elastingesni ir taip sumažės traumų rizika.
Apšilimą svarbu atlikti ne lauke, o šiltoje patalpoje. Per treniruotę reikėtų judėti energingai, kad nesumažėtų kūno temperatūra. Nors sportuojant šaltame ore sudeginama daugiau kalorijų, nei sportuojant šiltame ore, tačiau toks sportas kelia papildomą stresą širdies raumenims, todėl svarbu pernelyg neapkrauti kūno, treniruotė turėtų būti vidutinio intensyvumo“, – pataria M. Točelis.
Jo teigimu, šaltis ir vėjas nėra kliūtis mankštintis. Tačiau, jei sportuoti šaltyje nėra įprasta, patariama kūną paruošti temperatūros pokyčiams – pradėkite nuo nedidelio krūvio, pavyzdžiui, greito ėjimo, ir po truputį didinti treniruotės intensyvumą bei ją ilginti.
Atsiranda rizika paslysti
Draudimo bendrovės „Gjensidige” duomenimis, rankų ir kojų lūžiai sudaro 35 proc., raiščių ir raumenų patempimai – 20 proc. karantino metu užfiksuotų sveikatos nelaimių. Pasak šios draudimo bendrovės Žalų departamento vadovės Baltijos šalims Viktorijos Katilienės, dažniau žmonės susižaloja atlikdami buities ar ūkio darbus, tačiau dalis nelaimingų atsitikimų įvyksta sportuojant.
Pasak draudikės, karantino savaičių statistika patvirtina, kad būdami namuose žmonės ieško sportavimo būdų ir patalpose, ir gamtoje. „Žmonės susižeidžia darydami mankštą, dažniausiai pasitaiko raiščių patempimai atliekant pratimus.
Neišvengiama kritimų, kurie baigiasi gerokai rimtesnėmis traumomis – prakirtimais bei lūžiais, tačiau tai – pavieniai atvejai. Žiemą atsiranda papildoma rizika – paslydimas, todėl sportuojantiems žmonėms reiktų ją atsakingai įvertinti”, – sako draudimo bendrovės atstovė.
Jos teigimu, kad sportas gamtoje būtų saugus ir nekiltų grėsmės sveikatai, būtina pasirinkti tinkamą sportavimo techniką. „Šiuo klausimu reikėtų pasikonsultuoti su treneriu. Jei po treniruotės juntami peršalimo simptomai, galvos ar pilvo skausmai, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Dėl raumenų skausmo nereikėtų nerimauti – jį galima malšinti namuose, tiesiog leidžiant sau dieną pailsėti“, – pabrėžia V. Katilienė.
Ji pabrėžia, kad itin atsargūs žmonės turėtų būti leisdamiesi nuo kalnų rogutėmis. „Žmonės nesisaugo ir nesaugo kitų, todėl įvyksta susidūrimai, kurie baigiasi traumomis – rankų ir kojų lūžiais, galvos sumušimais bei dantų skilimais.
Leidžiantis rogutėmis nuo stataus ir aukšto kalniuko išsivysto nemažas greitis, todėl susidūrimai gali baigtis rimtomis ir sunkiomis nugaros bei galvos. Kad žiemos pramogos ant kalniuko nesibaigtų liūdnai, patariama prieš leidžiantis įsitikinti, kad prieš tai nusileidęs žmogus jau baigė nusileidimą ir pasitraukė nuo čiuožiamosios dalies. Nusileidus nuo kalniuko, reiktų kuo skubiau pasitraukti ir kilti į kalniuką laikantis saugaus atstumo nuo čiuožiamosios dalies“, – pataria draudikė.
Pasak V. Katilienės, šiemet itin padaugėjo žmonių, kurie leisdami laiką karantino sąlygomis nori aktyvesnio laiko ir mėgina slidinėti. „Tiems, kurie aktyviai nesportuoja, o dirba sėdimą darbą, reikėtų vengti intensyvaus vienkartinio krūvio. Reikėtų atsakingai įvertinti fizines galimybės, o norintiems sportuoti, pradėti nuo tinkamo fizinio krūvio“, – sako draudimo bendrovės atstovė.
Žiemą dehidratuoti lengviau
Pasak šeimos gydytojo Juliaus Dabkaus, sportuojantys žiemą šaltu oru turėtų žinoti kelias svarbias taisykles. „Gali atrodyti, kad mankštinantis ar bėgiojant žiemiškame ore kūnas praranda mažiau drėgmės nei vasarą, taip pat – nejaučiamas troškulys.
Tačiau tai netiesa – daugiausia skysčių prarandame būtent šaltyje, nes daug laiko praleidžiame patalpose, kuriose oras labai sausas. Esant fizinei apkrovai, ypač žiemiškoje temperatūroje, galima pajusti pirmuosius dehidratacijos požymius – silpnumą ir svaigulį, todėl į treniruotę būtina pasiimti vandens“, – sako šeimos gydytojas.
Jo teigimu, šaltame ore rečiau jaučiame troškulį, tačiau kūnui skysčiai būtini ne tik numalšinti troškulį ir pernešti maisto medžiagas, bet ir užtikrinti efektyvią termoreguliaciją. Pavyzdžiui, bėgant reikėtų išgerti 2–3 gurkšnius vandens per vieną kilometrą.
O jei planuojama ilgesnė treniruotė, prieš 2–3 valandas patariama suvalgyti nedidelį angliavandenių turintį užkandį, nes jie padeda palaikyti energiją.
