Laima Lavaste: „Knyga parašyta ir mano širdimi“

Ką tik išėjusi žurnalistės ir rašytojos Laimos Lavastes knyga apie visuomenės mylimą kunigą Ričardą Doveiką brendo daug metų. Kaip pati Laima sako, kunigo kuklumas ir dvejonės, ar tikrai ji bus kam nors įdomi, ilgai jį stabdė šiam žingsniui.

Vis tik po trejų metų įkalbinėjimo, pagaliau ji pasirodė. Labai šiltame ir jautriame pokalbyje rašytoja „Rinkos aikštės“ skaitytojams atskleidė daug įdomių detalių ir faktų ne tik apie knygą, jos rašymo užkulisius, bet ir apie patį R. Doveiką.

– Laima, suprantu, kad knyga yra apie daugelio labai mylimą ir gerbiamą kunigą Ričardą Doveiką. Bet gal galėtumėte trumpai papasakoti, kas joje rašoma?

– Iš karto jus pataisysiu – ta knyga nėra apie kunigo gyvenimą. Aš jį įkalbinėjau trejus metus, o įvairios leidyklos – daugiau nei dešimt. Jis visada man sakydavo: „Aš per jaunas“, „Ką rašyti apie mane? Mano viskas tik prasideda ir ta biografija dar tęsis“. Ir aš iš karto supratau, kad ne apie jį rašysiu, o tai, kas yra jame, kas yra jis ir kokią istoriją jis mums pasakoja.

Ir štai pacituosiu pačią knygos pradžią, kurią jis pats parašė ir tai yra labai teisinga: „Aš nelinkęs pasakoti asmeninės istorijos, geriau papasakosiu Dievo istoriją vieno žmogaus gyvenime“.

Aš toliau rašau: „Tebūnie tai kelionė per jo gyvenimo istoriją pasakotojo lūpomis“.

Taigi, jo biografija užima tik pirmąją knygos dalį, kuri ir vadinasi „Vaikystės sodas“ – kur jis gimė, kur gyveno, kas jo tėvai, močiutė, draugai, mokykla, išdaigos, – t.y. šviesioji vaikystė, kurią jis išgyveno kaip ir visi vaikai – su išdaigomis, tėvų bausmėmis.

Jeigu paklaustumėte, kuri knygos vieta pati šilčiausia, pati jautriausia, tai turbūt pasakyčiau, kad pirmas skyrius. Tikrai tą skyrių skaitai su šypsena.

Toliau yra trys skyriai. Vienas iš jų vadinasi „Dvasinė branda“. Jame kalbame apie tai, kaip jis, būdamas dar labai jaunas žmogus, jau pasirinko kunigo kelią. Nors iš pradžių dar norėjo tapti gydytoju, virėju. Kaip žinia, jis net baigė profesinę mokyklą ir įgijo virėjo profesiją. Bet, kaip jis atėjo į tą tikėjimą, kodėl jam reikėjo važiuoti į Katedrą patarnauti, kodėl jis buvo namuose pasidaręs altorėlį ir meldėsi.

Jo abu tėvai buvo darbininkai. Nors ir buvo tikintys žmonės, bet visiškai neskatino, kad sūnus būtų kunigas. Kaip tik, kai jis stojo į kunigų seminariją, net nepasakė tėvams. O apie tai pranešė, kai jau sužinojo, kad įstojo. Ričardas pasakojo, kad ir mama verkė, ir tėtis verkė visą kelią, veždamas jį į kunigų seminariją, o namuose dvi savaites buvo tyla.

Taigi knygoje ir kalbame apie tą dvasinę brandą, koks buvo jo kelias. Ir kai skaitai tą antrą skyrių apie dvasinę brandą, tiesiog netgi būdamas netikintis žmogus (aš pati nesu labai tikinti), tu supranti, kad jam tiesiog buvo lemta tapti kunigu. Jis neturėjo jokio kito kelio, tik šitą, kuriuo jis pradėjo eiti būdamas vaikas.

Jis pats knygoje ir sako, kad kartais į kunigų seminariją ateina vaikinai, nusivylę meile, kartais ateina iš labai tikinčių šeimų. Jis netgi pasakojo istoriją, kaip vienas jo kolega įstojo, mokėsi, beveik baigė, pradėjo dirbti kunigu. Jo tėvai mirė ir jis tą pačią dieną išėjo iš kunigystės, nes jis viską darė tik dėl tėvų.

Nors Ričardas įstojo, išsiskyrė su savo mergaite (apie pirmąją meilę paskaitysite knygoje), bet ne tragiškom aplinkybėm. Tiesiog jie abu buvo iš tikinčio jaunimo būrio, kuris buvo katedroje ir suprasdami, kad jų abiejų keliai yra skirtingi, įstojo visiškai iš pašaukimo. Ir kai mes kartais kalbame, kad pašaukimas yra būti tapytoju, muziku, gydytoju – tai šio žmogaus pašaukimas yra būti kunigu.

– Bet ar jam niekada nebuvo kilę abejonių dėl savo pasirinkimo?

– Aš jį netgi viename klausime palyginau su Liudu Vasariu (iš V. M. Putino romano „Altorių šešėly“). Jis sakė, kad tikrai žino tą knygą ir daug kartų yra skaitęs, su jaunimu apie ją diskutavęs. Taip, sako, mus visus lydi abejonės ir mane taip pat. Bet aš niekada neabejojau kaip Liudas Vasaris, ar aš noriu būti kunigu. Niekada neturėjau tokių abejonių. Turėjau vienintelę abejonę, ar aš būsiu geras kunigas.

Ričardas yra labai labai atviras. Ir, žinote, pasiryžęs tokiai atvirai knygai, kokia ji yra, jis turėjo būti labai drąsus žmogus. Ir jis yra labai drąsus žmogus.

Ričardas priklauso kunigų bendrijai ir su visa pagarba jai, nenorėdamas įžeisti bažnyčios ir kunigų luomo, atvirai pasisako, neslepia ir kalba apie jame egzistuojantį pavydą, intrigas, patyčias, kurias jis patiria ir patyrė, pagalių kaišiojimą į ratus. Jis labai dėl to išgyvena. Bet jis apie tai kalba neįžeisdamas dvasininkų bendruomenės, nes pats jai priklauso.

– Laima, Jūs su kunigu Ričardu Doveika daug bendravote, kalbėjote. Kaip manote, iš kur tokios gilios jo mintys, įžvalgos, turtingas ir šviesus, gilus dvasinis pasaulis? Tai – patirtis, išgyvenimai, apsiskaitymas, plati pasaulėžiūra?..

– Žinote, aš nesu giliai tikintis žmogus, kuris yra skaitęs ir nagrinėjęs Senąjį ir Naująjį Testamentą, bet aš juos turiu. Reikia suprasti, esu mokytojų vaikas, todėl neturėjau tų pagrindų, kuriuos vaikai paprastai gauna šeimose nuo pat mažens.

Mes gyvenome mažame bažnytkaimyje. Tėvelis buvo mokyklos direktorius, todėl viso kaimo akys visą laiką jau buvo į mus. Bažnyčia buvo šalia, bet mes niekada negalėjome į ją įžengti. Taigi, apie tikėjimą daugiau pradėjo pasakoti mama, kai mes iš Žemaitijos atsikėlėlme gyventi į Vilnių.

Bet kiekvieną sekmadienį vis tiek negalėjo eiti į bažnyčią, nes iki pat nepriklausomybės buvo mokytoja. Taip pat ir tėvelis. Aš esu tikintis žmogus ta prasme, kad tikiu Dievą, tik gal labiau iš mokslinės pusės, kad tai yra Visatos protas, kad tikrai yra pasaulio sutvėrimas, Didysis sprogimas ir t.t.

Kunigas Ričardas, aišku, žiūri iš savo pusės. Ir aš supratau, kad tie du žiūrėjimai – kaip dvi sesės – ir mokslas, ir religija eina šalia. Ričardas yra labai apsišvietęs žmogus. Aš į pokalbį ateidavau visada pasiruošusi. Jis niekada nežinodavo, apie ką mes kalbėsime, bet iš karto taip giliai pagaudavo bet kokią temą.

Žinote, kas nors giliai tikintis, gali kalbėti sektantiškai, dvasiškai, neigti moksliniais įrodymais tą, ką tu kalbi…

Ne, jis puikiai žino mokslo tiesas, mokslo istoriją ir puikiai žino savo dalyką, būtent tą pasaulio sutvėrimą, Dievo buvimą ar tą pragaro, Dangaus, mirties, paslapties buvimą tik dėl ypatingo savo išsilavinimo. Aš tikrai dar nesutikau tokio žmogaus, tokio jauno žmogaus (jam 45 metai), kuris taip plačiai, filosofiškai sugebėtų mąstyti. Šito vien tik iškalba nepasieksi, reikia turėti labai labai gilių žinių – būti išstudijavus religinę literatūrą, Senąjį ir Naująjį testamentą (ir matau, kad jis jį yra labai studijavęs).

Kitas dalykas – tai yra jo iškalba, pati jo asmenybė, kaip jis tai pateikia. Kai pagalvoju, kad Ričardas toks jaunas, tai, manau, kad jis dar labai bręs.

Jis yra žinomas ir mylimas visuomenės, išrenkamas vienu iš įtakingiausių šalies žmonių, tiek daug darantis, bet vis tiek tik paprastas kunigas. Jis nėra gavęs jokio įvertinimo. Taigi, kalbant apie jo brandą, kokia ji yra dabar ir kokia bus po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų – tai mes Lietuvoje turime tikrai išskirtinę asmenybę. Ir man tokia laimė nusišypsojo, kad galėjau su juo bendrauti, rašyti knygą.

– Tiesa, man irgi dažnai kyla klausimas, kodėl jis taip atsidavusiai dirba niekuo neišsiskiriančioje vienoje iš Vilniaus parapijų, nesiekia karjeros. Juk jis turi visus duomenis…

– Į šitą klausimą aš neatsakysiu. Skaitytojai atsakymą ras knygoje, nes aš jo taip pat šito klausiau.

[quote author=“L. Lavaste“]Tas vaizdas, kai tėvai, parklupę priešais jį, laukia palaiminimo, yra labai jautrus. Tuo metu, kaip jis pats sako, verkė visa bažnyčia.[/quote]

– Kodėl Jūs buvote ta, kuri rašė knygą apie kunigą Ričardą Doveiką? Jūs pradžioje užsiminėte, jog leidyklos jį tam įkalbinėjo daugiau nei dešimt metų, Jums pakako trejų…

– Gal būtų pakakę ir mažiau, bet aš tuos trejus metus rašiau savo romaną „Rytojaus niekada nebus“ ir tuos trejus metus reikėjo išlaukti, kol aš jį baigsiu. Nes jis buvo labai sunkus, labai sudėtingas, daugybė siužetinių linijų.

Tai yra gal vienintelis toks romanas lietuvių literatūroje paskutiniu metu, kur tiek visko narpliojama tiriant tą nusikaltimą. Aš labai išsekau, turėjau problemų su širdimi, operaciją teko patirti…

Aš nežinau, kodėl. Mes nesame ir nebuvome tokie geri draugai, kad artimai bendrautume, kasdien susitiktume, gertume kavą ar pan.

Antra vertus, nebuvau ta moteris, kuri eitų į bažnyčią kiekvieną sekmadienį arba išpažinties pas jį.

Todėl tikrai nežinau. Kai rašiau tą knygą, jis pats parašė patį paskutinį knygos skyrių „Pabaigos žodis“, aš jo neskaičiau. Aš juk galėjau perskaityti, kažką paredaguoti, bet to nedariau iš pagarbos jam. Aš supratau, kad viskas, ką ten parašys, kiekvienas kablelis turi būti toks, kaip jis parašė. Ir tik dabar, kai pagaliau atsinešiau knygą, atsiverčiau pačią pabaigą, ten jis ir rašo, kodėl. Aš jam už tuos žodžius dėkinga iki ašarų. Ričardas pažinojo mane iš mano straipsnių, pokalbių televizijoje.

Dar vienas dalykas, kurį tikrai turiu priminti – aš buvau labiausiai netinkama rašyti šitą knygą.

– Kodėl?

– Gal jau daug kas ir neprisimena, bet aš buvau viena iš pirmųjų, kuri prieš penkiolika metų prabilo apie kunigų pedofiliją ir buvo labai didelis bažnyčios puolimas, nes paskui teko įvardinti ir aukštų hierarchų pavardes, papasakoti vieno kunigo gana tragišką istoriją.

Atsimenu, man mama pasakodavo, kad kaimynės grįždavo iš bažnyčios ir sakydavo, kad jūsų dukrą iš sakyklos kunigai pasmerkė. Taigi, tai, kad mano pavardė ant knygos viršelio viršuje, o apačioje kalbama apie kunigą Ričardą, yra visiškai nesuderinama.

– Bet žinant jo požiūrį, kaip Jūs jau minėjote, į dvasininkų bendruomenę ir kiek jis išgyvena dėl joje vykstančių negerų dalykų, turbūt viskas yra suderinama?

– Taip, jis irgi kalba apie tas blogybes, kurias buvau iškėlusi. Ir aš, ir jis suprantame, kad ne pati bažnyčia, ne pati religija yra suterštos viso šito, bet tai yra atskiri žmonės. Ir jeigu tu rašai apie juos, sako, tu švarini bažnyčią, tu jai padedi. Toks yra kunigo Ričardo mąstymas. Aš manau, kad jis taip ir atsakytų.

– Sunku buvo jį prikalbinti šiam žingsniui?

– Kaip ir minėjau, mes derinome tai trejus metus. Jis vis kartodavo, kad esu per jaunas, neturiu, ką pasakyti. Paskui net ir leidyklos darbuotojai stebėjosi, kad tokio kuklaus žmogaus mes dar nesame sutikę.

Jis visada paklausdavo: „Bet, Laima, negi kam nors tai bus įdomu?“. Jis tikrai yra žmogus, kuris naudojasi tokia didžiule visuomenės meile, populiarumu, bet tuo pačiu yra nepaprastai kuklus.

O antra – jis labai kenčia dėl savo populiarumo. Pavyzdžiui, atsiverčiu antrą knygos skyrių, kur jis rašo: „Mano „laimė“ kainavo labai brangiai: vaikystėje teko gyventi materialiai itin kukliuose namuose, patirti pažeminimo, pavydo, pykčio ir kitokių dalykų. Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas“, „išrinktųjų kunigas“, „saldžiarūgštis pamokslautojas“, „karjeristas“. Tačiau kokia laimė gyventi dėl svajonės.“

– Tai iš vienos pusės jis tarsi ir patiria tą laimę, bet tuo pačiu jaučia ir kažkokį spaudimą…

– Taip, jis patiria spaudimą iš savo kolegų pusės. O visuomene aš stebiuosi: kai pasirodo kokie nors straipsniai ne apie Ričardą, komentarai būna tokie šlykštūs, įžeidžiantys. Netgi tada, kai žmogus miršta, mūsų internautų būna tiek apdirbamas.

Teisingai pastebėjo viena moteris prieš išeinant knygai rašydama komentarus, kad gali būti tūkstantis komentarų apie kunigą Ričardą, bet nebus nei vieno blogo. Tai, aš manau, tai yra neįtikėtinas įvykis mūsų žiniasklaidoje. Žmonės tikrai jį labai myli ir jis vertas to.

– Kaip vyko pats rašymo procesas – Jūs susitikdavote, susirašinėdavote, telefonu bendraudavote…?

– Taip, mes susitikinėdavome. Aš atvažiuodavau į jo bažnytėlę Pilaitėje, o jis būdavo, ateina vos ne su guminiais batais išbraidžiojęs tas statybas, jam galvą kvaršina statybininkai, kad reikia to ar ano, bet rasdavo tą valandą ar pusantros ramiai užsidaryti, išvirti mums arbatos ar kavos ir kalbėtis.

Kiekvieną kartą aš pasirinkdavau kažkokią temą, kuria mes kalbėsimės, stengdavausi eiti gana chronologiškai, bent pradžioje, kol buvo įmanoma, bet vėliau, kai pradėjome kalbėti apie dvasinius dalykus, visuomenę, nebebuvo chronologijos, o tiesiog tai, kas išeidavo iš mūsų pokalbio, kas būdavo aktualu tą dieną visuomenei.

Tie pokalbiai būdavo tokie lengvi ir pusantros valandos prabėgdavo tiesiog nejučia. Apimdavo keistas jausmas. Aš juk nuolatos kartoju, kad tikrai nesu tas žmogus, kuris lanko bažnyčią, bet man tiek daug davė tie pokalbiai, tas nuoširdumas… Tiek daug dalykų sužinojau.

Nesakau, kad tapau tikinti, kuri meldžiasi žvakę užsidegusi. Bet apie pasaulį, gėrį, blogį, apie tai, kas mes esame, kas yra mūsų pasaulis, kuriame mes gyvename, įnešė labai daug aiškumo, nes mes labai dažnai tiek klaidžiojame ir išeiname iš to pasaulio, gyvenimo taip ir nesuvokę, nei kodėl mes atėjome, nei kaip mes gyvenome, pačios esmės. Atrodo, kad mums ir neduota to suvokti. Taigi, pačią esmę, patį branduolį Ričardas taip išlukšteno ir taip mokėjo pateikti, kad manau, jog tą pajus kiekvienas skaitantis.

– Kaip tik norėjau Jūsų ir klausti – Jūs į pokalbius eidavote kaip į darbą daryti inetrviu ar kaip žmogus pasikalbėti?

– Kalbėtis kaip žmogus. Tikrai ne į darbą. Kalbėdavomės apie viską. Ričardas tikrai turi puikų humoro jausmą, nėra davatkiškas, kai tu bijai kažką pasakyti ar nusikeikti (juokiasi). Tada iš karto sakau, skirkite, kunige, ką man dabar reikia sukalbėti, sukalbėsiu… Jis viską suprasdavo.

– Žinant kunigą Ričardą ir jo atvirumą bei požiūrį, jam turbūt ne sukalbėta malda svarbiausia, o tai, ar tu iš tiesų gailiesi to, ką padarei…

– Apie tai jis ir kalba. Nereikia to davatkiškumo, sukalbėjimo, kažkokio subambėjimo. Kad ir nežinai kokio žodžio, tu tiesiog sukalbėk mintyse kur nors atsitojęs prie medžio, pasikalbėk su savimi, su pasauliu, su tuo medžiu ir tai bus labai gerai. Jis akcentuoja gerumą. Visa knyga yra persmelkta gerumo ir šviesos.

Kai mes rinkome knygai viršelį, buvo pakankamai daug nuotraukų, svarstymų. Leidykla buvo išrinkusi kitą viršelį, kuris taip pat yra knygoje, kai jis sėdi bažnyčioje ir žiūri į mus. Bet aš pasakiau „ne“. Bus vienintelis šitas viršelis, nes jame yra tiek šviesos – jo veide, akyse – kuri tiesiog spinduliuoja mums. Tai yra visos knygos esmė. Jis mums neša tą šviesą.

– Bet, žinot, Laima, kartais tas gėris, tobulumas, šviesa atrodo per saldžiai. Mes, žmonės, pradedame ieškoti kažkokių neigiamų savybių, ydų – kad būtų žmogiška…

– Taip, jeigu tai būtų knyga apie jį patį, galbūt būtų galima ir daugiau apie tai kalbėti. Bet šitoje knygoje mes pakankamai kalbame apie jo ydas, klaidas, kurias yra padaręs. Tačiau tas jo kalbumas eina ne iš jo esybės, tai nėra biografija. Jis kalba apie pasaulį, jo esmę, kam mes skirti šiai žemei ir tai nėra labai „saldu“. Jis tikrai labai griežtai kalba apie visuomenę, apie tai, kas mes esame, ką mes darome. Knygoje paliesti ir abortai, ir santuokos, ir dar daug kas. Iš tikrųjų tai nėra taip, kad būtų viskas gražu ir saldu.

Aišku, bus žmonių, kurie skaitydami norės ir paprieštarauti, įsižeis ir įskaudins tai, ką jis kalba. Ši knyga tikrai mūsų neužliūliuos, o kaip tik privers mąstyti apie daug ką. Ypač ketvirtas skyrius, kuris kalba apie visuomenę.

– Kiek laiko užtruko surinkti informaciją iš kunigo ir sudėti ją į knygą?

– Su kunigu Ričardu pradėjome kalbėtis ankstyvą pavasarį, t.y. prieš pirmąjį karantiną. O knyga pasirodė lapkritį. Paskutinį knygos tašką padėjau gulėdama ligoninėje po širdies operacijos. Baigiau ant palatos palangės ir išsiunčiau paskutinius lapus į leidyklą.

Kardiologijos skyriaus sekretorė atnešdavo man baltų popieriaus lapų, kadangi rašiau ranka, o profesorius Remigijus Žaliūnas, profesorius Aras Puodžiukynas ir profesorė Olivija Gustienė prarasdavo žadą, kad aš savo vienutėje, kuri buvo man skirta, slapta nuo visų užsiimu knygos pabaigimu, kai man ką tik padaryta širdies operacija (juokiasi). Tai, galima sakyti, kad ta knyga parašyta ir mano širdimi.

– Jūsų atsidavimas tikrai atima žadą…

– Noriu pasakyti tai, kad leidyklai parengus galutinį variantą, ji davė tiek man, tiek Ričardui dar prieš spausdinimą perskaityti. Kunigas galėjo su kažkuo nesutikti, skambinti, tartis kažką pakeisti, bet jis neišmetė nei vieno mano klausimo. Nors, galėčiau pasakyti, kad yra daug, kaip man dabar atrodo, kvailų, provokuojančių, prieš jo kalbą ir įsitikinimus nukreiptų klausimų – jis nė vieno nei koregavo, nei išmetė, į viską atsakė ir galbūt tik pagilino savo atsakymus ar pakreipė sakinį kitaip.

O aš iš pagarbos jam net neskaičiau, ką jis pataisė, nes žinojau, kad tikrai viskas bus taip, koks jis yra pats, tai bus teisinga ir mano įsikišimo į tolimesnį procesą jau nebereikia.

Buvo abipusis šimtaprocentinis pasitikėjimas.

Įdomu tai, kad ji pasirodė lygiai tą pačią datą, kaip ir prieš tai buvusi mano knyga „Rytojaus niekada nebus“.

– Kalbant apie pačią knygą, sunku buvo rašyti ar mintys liejosi tik spėk rašyti?

– Ne, nebuvo jokio sunkumo. Aš tik klausdavau, o jis atsakydavo. Tik stengiausi nepadaryti klaidų, nes buvo daug tikėjimo dalykų, kurių ir pati dar gerai nesuvokiu ir jau turbūt nesugebėsiu suvokti, nes nesu tos srities žmogus.

Po mano paskutiniosios knygos, kuri, kaip minėjau, buvo labai sudėtinga ir sunki, ši buvo tarsi atgaiva. Man nukrito tiek šviesos, kaip dovana, kaip atsvara tam, ką aš dariau prieš tai.

– Ar viskas tilpo į vieną knygą? Gal liko medžiagos dar vienai…?

– Turbūt viskas tilpo. Aš paskui peržiūrėjau savo klausimus. Gal ir buvo keletas, kurių nepateikiau, bet jie įsiterpė į kitus klausimus ir vis tiek yra atsakyti. Su kunigu Ričardu Doveika galima kalbėti ir kalbėti. Ir ne veltui leidykla „Alma littera“, nors ši knyga ką tik pasirodė, jau kalba apie kitą.

Tikrai būtų apie ką rašyti ir trilogiją. Bet, aš manau, kad kunigas Ričardas yra nepaprastai kuklus ir turbūt niekada jis sau neleistų nusileisti iki tokio lygio, kad knyga būtų rašoma tik tam, kad tik būtų jo pavardė. Aš manau, kad jis tikrai nesutiks.

Yra knygų apie kunigus, dvasininkus pakankamai, bet tokios knygos, kur susilietų ir žmogaus asmenybė, ir vaikystė, ir biografija, ir tikėjimo pagrindimas, tiesos, skaudi tiesa apie visuomenę, t.y. kur viskas yra kartu – tikrai tai yra mūsų dvasinio gyvenimo biblija. Ir kiekvienas žmogus tiesiog gali turėti ją. Manau, ir turės namie. Bet ne dėl to, kad skaitytų nuo A iki Z, bet tam, kad atsiverstų bet kurią minutę, bet kurį puslapį – paskaitytų ir taptų lengviau, šviesiau.

Ši knyga skirta kiekvienai dienai tikinčiam ir netikinčiam, mokslininkui ir kaimo močiutei – labai unikali knyga.

[quote author=“Aut. past.“]Laimos Lavastes knyga „Kunigas Ričardas“ dar iki švenčių buvo iššluota iš knygynų lentynų. Skelbiama, kad naujas šios knygos tiražas knygynus pasieks sausio 15-ąją.[/quote]

– Žinant kunigą Ričardą Doveiką ir jo mintis, visa knyga tikriausiai yra kone perliukų rinkinys. Bet Jūs pati gal turite vieną kitą mėgstamiausią mintį ar skyrelį iš šios knygos, kuris Jums arčiausiai širdies?

– Jeigu reikėtų pasakyti, kas yra jautriausia šioje knygoje, tai yra tai, ką jis kalba apie savo tėvus. Tai yra labai žmogiška, labai artima. Mes visi turime tėvus, kai kurie esame juos palaidoję. Jis pats palaidojo savo tėtį ir mamą. Jis nespėjo grįžti, kai mirė jo tėtis, nes dirbo Romoje ir nespėjo grįžti prie mamos, kuri mirė Vilniuje. Jis taip pat buvo tuo metu Vilniuje, Katedroje laikė mišias.

Bet kol jis grįžo namo gavęs žinią, kad mama miršta, ji jau buvo mirusi. Jis apie tai kalba su labai didele kalte. Netgi prisimenu tą sakinį, kai sako, kad tarnystė bažnyčiai, dvasiniai dalykai, visuomeninės pareigos atėmė iš manęs tai, kas brangiausia – kad negalėjau būti prie mamos paskutinę jos mirties minutę. Jis tikrai labai jautrus.

Knygoje yra parašytas pamokslas, kurį jis sakė tėčiui mirus. Jis pats jį laidojo, laikė mišias. Taip pat knygoje yra kitas labai jautrus dalykas – nuotrauka, kurioje jis ką tik tapęs kunigu, laiko mišias Katedroje ir jo tėvai pirmieji atėjo gauti pas jį palaiminimą.

Tas vaizdas, kai tėvai, parklupę priešais jį, laukia palaiminimo, yra labai jautrus. Tuo metu, kaip jis pats sako, verkė visa bažnyčia. Gal jie ir nenorėjo, kad jis būtų kunigas, bet vis tiek priėmė jo pasirinkimą.