Lietuviškoji meditacija – renesansą išgyvenančios sutartinės

Lygiai prieš dešimtmetį, 2010-ųjų lapkričio 16-ąją, lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Šis lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto. Ir nors atrodo, jog šiais laikais retas jaunas žmogus galėtų pasakyti, kas tai yra, tačiau Lietuvos etnomuzikologė, pedagogė, tradicinių lietuvių dainų atlikėja, mokslų daktarė Daiva Vyčinienė teigia priešingai.

Anot jos, sutartinės kaip tik dabar išgyvena renesansą – organizuojami jų atlikimo mokymai, jos naudojamos kaip meditacijos ar relaksacijos priemonės. Vis tik pašnekovė pokalbio metu pripažįsta, jog jų kilmę vis dar gaubia paslaptis ir lieka neaišku, kodėl būtent Aukštaitijos regionas gali didžiuotis tokia unikalia duotybe.

– Miela Daiva, lietuviškos sutartinės yra įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, bet kokia iš to nauda, jei dalis jaunimo turbūt net nežino, kas tai yra?

– Esu ne kartą apie tai svarsčiusi ir rašiusi, kokia iš jų nauda Lietuvai. Manau, tai prideda visai tautai pasididžiavimo, sustiprina tapatybės jausmą ir negalėčiau pasakyti, kad jaunimas nežino. Dabar iš tikrųjų labai daug jaunimo žino, kas tai yra, nes gimsta tikrai nemažai visokių projektų.

Aišku, jaunimas jaunimui nelygu, bet netgi paties jaunimo esama tokių gražių iniciatyvų. Pavyzdžiui, Panevėžio gimnazistai ėmėsi internetinio projekto, kad visa Lietuva ir lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų, dainuotų kartu sutartinę „Dijuto kolnali“. Šį projektą galima internete pažiūrėti ir paklausyti – visi tarsi susijungia per sutartinę. Taigi, tikrai daug jaunų žmonių ir ypač jaunosios kartos, žino, kas tai yra sutartinės.

– Tai galima sakyti, kad vyksta tarsi sutartinių renesansas?

– Taip. Iš tiesų sutartinės yra keletą kartų išgyvenusios tam tikrą renesansą. Kaimuose jos jau buvo pradėjusios visiškai nykti. Tada įvyko vienas toks žymus pakilimas, kai Povilo Mataičio folkloro teatras sudarė programą, pagrįstą sutartinėmis. Tai buvo septinto dešimtmečio pabaiga.

Dabar vėl, galima sakyti, labai didelis pakilimas. Taip pat ir prieš teikiant UNESCO sutartinių sklaida didžiuosiuose miestuose buvo gana didelė.

– Dėl ko, Jūsų nuomone, vyksta toks sutartinių populiarumo bangavimas?

– Priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Visų pirma dėl to, kad sutartinės, nors yra labai archajiškos, labai senas reiškinys, turi daug bruožų, kurie artimi šiuolaikiniam menui – minimalizmui. O nemažai žmonių vis tik mėgsta šią modernistinio meno kryptį, patys dirba joje, taigi dažnai labai puikiai susisieja koks nors archajiškas reiškinys (tarkim, sutartinės) su dabarties kultūra. Tikrai labai daug bendrų bruožų. Arba galbūt dar ir dėl to, kad atsiranda tam tikros asmenybės, grupės, kurios labai užsiima sutartinių populiarinimu, sklaida.

– Bet turbūt dabar apskritai žmonės daugiau atsigręžia į praeitį, savo šaknis, protėvių kultūrą…

– Ieškant to modernumo ir būnant moderniu norisi vis tiek suvokti savo šaknis, kilmę, ieškoma kažkokių atspirties taškų, tvirto pagrindo. Tai sutartinės ir būtų tarsi gruntas, iš kur kilęs apskritai lietuvių mentalitetas, ryšys su gamta ir tas polinkis į minimalizmą.

Įdomu tai, kad per lietuvių sutartines galima įžvelgti tam tikrą ryšį su Rytų kultūromis – japonų, kinų – kuriomis mes irgi dažnai žavimės. Kad ir joga ar kitokios meditacijos praktikos, japonų ketureiliai, ikebanos – viso to dvasinį „atitikmenį“ galima aptikti ir sutartinėse. Tai yra labai įdomūs ryšiai – tarsi tai būtų lietuvių ar baltų tapatybės pagrindas, bet daug ir universalių dalykų, kurie šiuolaikiniam žmogui yra svarbūs ir įdomūs.

– Gal galėtumėte paminėti bent kelis pavyzdžius, kas būtent siejasi?

– Tarkim, sutartinės yra muzika, kuri neturi ryškių kulminacijų, emocinių purslų, kurie iš karto griebia už širdies ir tą melodiją įsimeni, pradedi niūniuoti ir t.t. Muzika yra nuolat besikartojanti, besisukanti ir ją galima būtų įsivaizduoti kaip begalinį ratą ar apskritai begalinę erdvę. Ta muzika iš pažiūros atrodo netgi labai vienoda, bet ji nėra monotoniška, nes yra daug ryškių akcentų, kurie muziką daro pulsuojančią, gyvą.

Jaučiam, kad ji gimsta iš daugkartinio tų pačių elementų pasikartojimo, t. y. garsažodžių, pvz., tūto tūto, sadūto ar dauno, ratilio, kartojami vis tie patys ir tie patys melodiniai motyvai – visa tai yra artima ir kitoms meno rūšims, tarkim, senajai lietuvių tekstilei – audiniams, juostoms. Rytietiškai kultūrai irgi būdingas tas pasikartojamumas, pavyzdžiui, galima prisiminti mantras.

Pasikartojamumas įveda į ramybės būseną, savotišką meditaciją. Tai yra buvimas vienoje būsenoje, nusiraminimas, įsigilinimas į save, priemonė susikaupti.

– Dabar įprasta ir madinga ramybės ir meditacijų važiuoti ieškoti į egzotiškas šalis – Tailandą, Malaiziją, Filipinus ar pan., – klausytis gongų, užsiimti joga ir t. t. Tai iš tiesų niekur toli vykti ir nereikia, viskas yra čia pat, savame kieme – sutartinėse?

– Iš tikrųjų tai taip. Aišku, aš suprantu tą egzotiškų kultūrų madą, žavėjimąsi gongų garsais, bet man asmeniškai jų tikrai nereikia. Galbūt įdomu paklausyti iš šalies, pažinti, bet tą vidinę ramybę ir susikaupimą, meditaciją gali suteikti sutartinės.

Tarp kitko, dabar daug kas tą sutartinių meditacinę galią suvokia, ir tai netgi tampa vos ne komercine priemone – atsiranda daug visokių sutartinių mokymo grupių, „ratų“, netgi siūlomos sutartinių „mankštos“, yra sąlyčio su joga.

Žinau, kad ir jogos mokykla gieda sutartines. Tikrai, kas pajunta tą sutartinių meditatyvią galią, naudojasi jomis, kaip tik išmano.

Dabar apskritai yra tokia netgi man pačiai įdomi kategorija, kurios anksčiau nebuvo, – „Sutartinių ratas“. „Sutartinių ratai“ gali būti netgi tose apylinkėse, kur sutartinės anksčiau negyvavo, tarkim, Klaipėdos regione ar dar kažkur. Tiesiog siūloma visiems norintiems įsijungti į sutartinių ratą, t. y. mokytis jų, būti kartu, medituoti.

[quote author=“dr. D. Vyčinienė“]Dabar daug kas tą sutartinių meditacinę galią suvokia, ir tai netgi tampa vos ne komercine priemone – atsiranda daug visokių sutartinių mokymo grupių, „ratų“, netgi siūlomos sutartinių „mankštos“, yra sąlyčio su joga.[/quote]

– Kur (kokiuose renginiuose, šventėse, sueigose ar pan.) dažniausiai vis dar skamba sutartinės?

– Kai aš pati pradėjau domėtis sutartinėmis dar būdama studentė ir įkūriau sutartinių giedotojų grupelę M. K. Čiurlionio meno mokyklos ansamblyje, tuo metu labai norėjosi jas išskirti iš kitų folkloro rūšių – kad sutartinės nebūtų tik atskiri „perliukai“, puošiantys ansamblio programas. Taip pamažu užgimė sutartinių vakarai tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“.

Iš pradžių tie vakarai vykdavo kiemuose, kur dalyvaudavo labai daug grupių, bet paskui man kilo noras atskleisti tą paslaptingąją sutartinių pusę, kad klausytojas galėtų labiau įsigilinti, įsiklausyti, nes kiemuose vis tiek yra šioks toks šurmulys. Tada pradėjome tuos vakarus rengti bažnyčiose – Bernardinų, vėliau Kotrynos bažnyčioje Vilniuje ir t.t.

Tie vakarai tęsdavosi iki pusantros valandos. Ten skambėjo vien tik sutartinės – ir giedamos, ir skudučiuojamos, ir kitais instrumentais atliekamos – tai žmogus galėdavo per tą vakarą įsitraukti į tą muziką ir būti joje.

Tada daugelis pajuto, kad kuo ilgiau klausaisi sutartinių, tuo jų poveikis didesnis, laikas tarsi ištirpsta. Jų beklausydamas ir begiedodamas tarsi pats kažkur persikeli – į kitą erdvę, kitą laiką. Tau visiškai nebesvarbu, kas vyksta aplinkui, kasdienybės rūpesčiai. Taigi, tokie vakarai tęsiasi iki šiol.

Dar vieną sumanymą parsivežiau iš Sardinijos. Teko būti vienoje konferencijoje, kur dalyviams buvo siūloma visokių koncertų ir vienas iš jų – dainavimas nedidelio miestelio Irgoli senamiesčio gatvelėse. Grupės buvo išdėliotos tam tikrais atstumais.

Vakare, degant fakelams, visi klausytojai pamažu tomis gatvelėmis ėjo ir galėjo išgirsti visą įvairovę nukeliaujant tam tikrą kelią. Taip man gimė idėja (kadangi mūsų Vilniaus senamiestis, kaip ir sutartinės, yra globojamas UNESCO) surengti „Sutartinių taką“.

Jį mes rengėme keletą metų Vilniaus senamiestyje. Tai ne koncertas, kurio klausytųsi sustoję žmonės, o tarsi skambantis „takas“ – siūlymas praeiti tam tikru maršrutu ir išgirsti įvairias grupes. Toks sutartinių takas vyksta jau nuo 2011 metų ir vis ieškome kitokių formų.

Dar vienas sutartinių renginys – Aukštaitijos regiono šventė „Sutarjėla“. Ji buvo sumanyta dar prieš sutartines patvirtinant UNESCO. Kasmet ši šventė vyksta vis kitame Aukštaitijos mieste. Žodžiu, tame plote, kur sutartinių būta anksčiau.

Tai – didžiulis sambūris, kur susirenka visos giedotojų grupės. Tai yra didžiulė šventė visų pirma pačiai sutartinių populiarintojų bendruomenei. Renginys nėra orientuotas į žiūrovą ir siekį jų surinkti kuo daugiau, nors žiūrovų būna.

Taip pat vyksta daugybė įvairiausių atskirų koncertų, projektų – būtų net sudėtinga viską išvardinti.

 [quote author=“dr. D. Vyčinienė“]Įdomu tai, kad per lietuvių sutartines galima įžvelgti tam tikrą ryšį su Rytų kultūromis – japonų, kinų – kuriomis mes irgi dažnai žavimės. Kad ir joga ar kitokios meditacijos praktikos, japonų ketureiliai, ikebanos – viso to dvasinį „atitikmenį“ galima aptikti ir sutartinėse.[/quote]

– Užsiminėte, jog daugiausia renginių rengiate Vilniuje, Aukštaitijoje. O kaip kiti miestai? Kaip, pavyzdžiui, Kėdainiai?

– Be abejo, būna renginių ir kituose miestuose. Dabar gana ryškus sutartinių centras, kur daug populiarintojų ir būna daug renginių, yra Kaunas. Nors Kaune, jeigu formaliai žiūrėtume, sutartinių lyg ir nebuvo. Tai buvo zona už sutartinių paplitimo ribų. Tačiau Kaune yra daug sutartinių giedotojų grupių, kaip ir Vilniuje, yra Sutartinių mokykla.

Taip pat būna ir Žemaitijoje renginių, klaipėdiečiai kviečia į savuosius. Žodžiu, negalima sakyti, kad tik Vilniuje ir Aukštaitijoje.

Pačiuose Kėdainiuose neatsimenu, kad būtų kažkas vykę. Nesu visažinė, bet vis tiek kažkiek jaučiu visos Lietuvos pulsą, tačiau neteko girdėti, kad Kėdainiuose būtų kokių grupių ar ansamblių, giedančių sutartines. Aišku, nebūtinai turi būti besiveržiančių ant scenos, gal yra kas gieda jas tik sau, savame rate.

– Ar bandoma jas dar kaip nors populiarinti, pvz. pradedant nuo darželinukų, pradinukų?…

– Sutartinės nėra toks paprastas dalykas, kad galėtum mažiems vaikams siūlyti. Tačiau vienu metu, kai vadovavau M. K. Čiurlionio meno mokyklos folkloro ansambliui, bent jau pradinukai jas giedojo ir jie visai mielai tai darė.

Aišku, sutartinės yra įvairaus sudėtingumo, galima parinkti ir vaikams priimtinesnių kūrinėlių. Juo labiau kad vaikai neturi išankstinio nusistatymo kaip, pavyzdžiui, suaugę, kurie niekada negiedoję, ateina į kokį seminarą ir iš karto sako, kad „aš niekada nebandžiau, gal man čia neišeis, čia labai sudėtinga“ ir pan.

– Klausantis sutartinių, susidaro įspūdis, jog iš tikrųjų jas atlikti galėtų turbūt ne kiekvienas – skirtingu laiku įstojama, skirtingi tekstai, skirtingos melodijos…

– Taip, tikrai. Reikia turėti labai gerą ritmo pojūtį. Aišku, reikia ir pakankamai geros klausos. Jeigu kalbėtume apie įvairius sutartinių giedojimo būdus, tai jos giedamos įvairiai. Pavyzdžiui, dabar, švenčiant Jonines (Rasas) ar Jorę (Jurgines), dažniausiai gieda didelės grupės, bet paprastai sutartinės būdavo giedamos mažesnėse grupelėse ir kiekvieną balso partiją gieda atskiras dainininkas – tarsi solistas.

Vadinasi, jis turi savo melodiją, partiją labai tiksliai išlaikyti ir nebijoti, neišsigąsti, kai įstoja kitas balsas. Tačiau svarbiausia yra ritmas. Jei nejauti ritmo, tada išmuši kitus giedotojus iš vėžių.

Kaip minėjau pradžioje, sutartinės yra tarsi ratas, kuris turi suktis tolygiai. Tas ratas negali būti su kampais. Įsivaizduokime, kad jeigu, kai važiuojame, ratas būtų nelygus ar kampuotas… Tie nelygumai trukdytų sukimuisi. Kartais jau geriau, kai žmogus truputį neintonuoja negu, kai nenulaiko ritmo.

Apskritai, netgi ne tiek dėl muzikinės darnos, giedojimo technikos, bet kad gerai išeitų sugiedoti sutartinę, turi būti ir vidinė darna. Aš pati esu labai daug apie tai galvojusi ir rašiusi, kad žodis „sutarti“ turi savyje labai daug prasmių.

– Minėjote, kad sutartinės būdingos Aukštaitijai. Ar yra koks nors paaiškinimas, kodėl būtent šiam regionui?

– Labai čia sudėtingi dalykai. Iš tiesų, kažkokių labai neaiškių užuominų yra ir Mažojoje Lietuvoje, bet negaliu sakyti, jog ten tikrai būta sutartinių. Jeigu būtų buvę sutartinių ir kitur, vis tiek kažkas būtų išlikę. Negali būti mūsų kultūroje taip, kad jokių pėdsakų neliktų. O Aukštaitijoje dar iki šių dienų galima šį bei tą aptikti. Taigi, taip ir išeina, kad sutartinės yra būtent to krašto palikimas.

Įdomu yra tai, kad netgi pačioje Aukštaitijoje skirtingose vietose sutartinės yra skirtingos. Pavyzdžiui, apie Biržus, Kupiškį jos yra daugiau kapotinės. O jau kitur, ypatingai leidžiantis žemyn, prie Rytų aukštaičių – Švenčionių, Ignalinos krašto – čia visai kitokios sutartinės. Netgi vietiniai žmonės tų giesmių nevadinę sutartinėmis. Sakydavo: keturinės, trininės ar pan. – jos žymiai švelnesnės, melodingesnės, panašios į vietines dainas.

Tikrai labai sunku pasakyti, kodėl būtent Aukštaitijoje. Kaip man vienas profesorius kažkada juokais pasakė: „Jums čia Dievulis iš dangaus davė ir dar drėbtelėjo“ (juokiasi). Tikrai neaišku. Kažkiek siejama su sėlių kultūra, kad jie čia prisidėjo.

Truputį rudimentų randama ir Latvijoje, buvusioje sėlių teritorijoje. Dėl to tokia prielaida, kad su sėliais galima sieti. Galbūt dar esama kažkokių ryšių ir su fino ugrais, nes jų kultūroje esama instrumentų, panašių į mūsų skudučius.

 [quote author=“dr. D. Vyčinienė“]Įdomu yra tai, kad netgi pačioje Aukštaitijoje skirtingose vietose sutartinės yra skirtingos. Pavyzdžiui, apie Biržus, Kupiškį jos yra daugiau kapotinės. O jau kitur, ypatingai leidžiantis žemyn, prie Rytų aukštaičių – Švenčionių, Ignalinos krašto – čia visai kitokios sutartinės.[/quote]

– Kiek esu skaičiusi, sutartines giedodavo tik moterys? Ar iš tiesų taip būdavo? Kodėl?

– Čia irgi yra visokių versijų. Vienas iš paaiškinimų gali būti, kad tai labai senas reiškinys, ateinantis iš senosios Europos laikų. Garsi archeologė Marija Gimbutienė aptaria visą tą laikotarpį sakydama, kad Senajai Europai buvo būdinga matristinė arba matriarchatinė kultūra.

Kitas paaiškinimas galėtų būti tas, kad tai susiję su ankstyvąja žemdirbyste. Taigi, čia nėra nieko nuostabaus, nes daugelis pagrindinių žemdirbystės darbų ir apeigų (čia jau įvairiose tautose) buvo atliekama būtent moterų – rugiapjūtė, linų visas apdirbimas (audimas, verpimas), – daugelis vestuvinių momentų ir pan. Dėl to sutartinės, kaip apeiginės giesmės, ir buvo atliekamos moterų.

Netgi labai įdomu tai, jog labai nemažai sutartinių tekstų yra apie alaus darymą. Jos ne tai, kad dainavo, bet iš žodžių galima suprasti, jog ir gamino alų. Alus, kaip žinia, buvo apeiginis gėrimas, ne šiaip sau pramogai.

Ir tekstuose minima, kad „eisim sesuteles apynėlio rėkšti, kur mes dėsim, į kvartukėlius dėsim, nešim namučiuosna, dėsim kubiluosna…“. Žodžiu, viską daro moterys. Taigi, tai rodo, kad ir alaus gamyba, kaip ir tekstilė, puodų lipdyba – buvo moterų sritis.

– Gyvename prieškalėdiniu laikotarpiu, advente. Ar giedodavo per Kalėdas sutartines žmonės? Apskritai, kaip reikia sakyti: sutartines dainuojamos ar giedamos?

– Sutartinės buvo vadinamos giesmėmis, todėl jos yra ne dainuojamos, o giedamos – taip šiaurės rytų Aukštaitijoje buvo sakoma, norint sutartines atskirti nuo paprastų dainų. Kalėdų laikotarpio sutartinių užrašyta nedaug. Yra keletas pastabų prie sutartinių, kad tai yra advento giesmės ir giedodavo tik per adventą.

Sunku pasakyti, dėl ko taip yra. Gal sutartinės buvo lauko muzika, gal patalpose buvę kitaip – tikrai labai sudėtinga dabar atsekti, bet žmonių pastabų, kad būtų giedota per pačias Kalėdas iš viso nėra, o per adventą – labai labai nedaug. Vis dėlto yra panašių teksto siužetų kaip dzūkų advento-kalėdinių dainų. Dėl to galima įtarti, kad buvo giedama per tą laikotarpį.