Meilė gimtajam kraštui ir muzikai įkvėpė parašyti knygą

„Dabar gyvename muzikos garsų įvairovėje. Kiekvienas klausytojas ją priima pagal savo supratimą, skonį ir išsilavinimą. Laimingi tie žmonės, kurie nenutolę nuo muzikos – ją vertina, puoselėja. Ir laimingiausi tie, kurie tos tikros muzikos moko ir mokosi“, – taip knygos „Kėdainių muzikos mokyklai – 60“ įžangoje rašo jos autorius Jonas Jucevičius.

Prieš maždaug šešerius metus krašto Kultūros premijos laureatas J. Jucevičius pasibeldė į muzikos mokyklos direktorės Rūtos Kutraitės kabineto duris ir pasakė, jog nori parašyti knygą. „Žinojau, kad Jonas Jucevičius šią idėją jau senokai brandino, todėl aišku, sutikau. Prisipažinsiu, tuo metu neįsivaizdavau, kiek reikės įdėti darbo, kad knyga išvystų dienos šviesą“, – sako muzikos mokyklos vadovė.

Knyga – geriausia dovana bendruomenei

J. Jucevičius sako, kad knygai apie muzikos mokyklą paskyrė maždaug pusantrų metų. Ir rankraštis atsidūrė ant mokyklos vadovės stalo.

„Atnešė knygos rankraščius ir pasakė: toliau jūsų darbas. Va tada ir prasidėjo didysis galvos skausmas, ką toliau daryti su šiuo rankraščiu“, – prisimena mokyklos vadovė ir džiaugiasi, kad garbaus amžiaus krašto Kultūros premijos laureatas nepaliko ramybėje ir vis paklausdavo, kada, kada jau pasirodys knyga.

Prireikė dar maždaug poros metų ir monografija apie Kėdainių muzikos mokyklą išvydo dienos šviesą. Labiausiai leidiniu džiaugiasi mokyklos bendruomenė – buvę ir esami pedagogai bei mokiniai.  

„Nemanau, kad knyga yra skaitoma kaip grožinė literatūra. Perskaičiau, pažiūrėjau nuotraukas vėl paskaičiau… ilgas procesas.

Kiekvieną kartą atsivertęs knygą randi kažką naujo. Daug paties Jono Jucevičiaus požiūrio į laikmetį, į reiškinius, lydėjusius mokyklą per tuos šešiasdešimt metų“, – apie knygą kalba muzikos mokyklos vadovė.

Kad nenugrimztų užmarštin

Dešimtą dešimtį skaičiuojantis J. Jucevičius sako, kad jei taip stipriai nemylėtų Kėdainių krašto, nesiimtų tokių darbų.

„Man rūpėjo parašyti apie visas svarbiausias krašto kultūros įstaigas ir aš parašiau. Jau parašyta apie visas. Niekas nesiima tokių darbų. Reikia įdėti daug darbo, surinkti istoriją, pakalbinti žmones. Tai užima daug laiko ir nėra pelninga. Kur pelno nėra, mažai kas nori dirbti. Aš kaip pensininkas į pelną nežiūriu. Pensiją gaunu ir patenkintas“, – sako kraštotyrininkas, jau parašęs ne vieną monografiją.

Beje, knygos autorius prisipažįsta, kad parašyti monografiją apie muzikos mokyklą taip pat paskatino meilė muzikai.

„Tas darbas nelengvas, bet gerų žmonių padedamas, stengiausi nepadaryti klaidų“, – knygoje prisipažįsta J. Jucevičius.

Anot jo, sunku pasakyti, kiek trunka parašyti knygą. Viskas priklauso nuo sudėtingumo. Vienai monografijai reikia penkerių metų, kitai užtenka metų.

„Rašant muzikos mokyklos istoriją labai padėjo ir mokyklos bendruomenė, turėjau ir anksčiau surinktos medžiagos, pats prisimenu, kaip mokykla kūrėsi. Tad sudėti mokyklos istoriją į knygą pakako pusantrų metų“, – pasakoja J. Jucevičius, kiek užtruko knygos parašymas ir džiaugiasi rezultatu. „Ne veltui darbas“, – atsidūsta Kėdainių šviesuolis.

Krašto istorijos puoselėtojui itin svarbu, kad istorija, sudėta į knygą, jau niekur nedings ir liks atities kartoms. „Iš žmogaus atminties daug istorijos faktų išnyksta, dėl to ir rašau“, – sako J. Jucevičius.

Pradžia tuščiame ankštame name

Knygos pratarmėje autorius prisipažįsta norintis, kad toji nepaprasta muzikos mokyklos veikla būtų žinoma ir ją prisimintų ateities kartos.

Kėdainių muzikos mokyklos istorija prasidėjo 1959-ųjų vasaros pradžioje, kuomet buvęs mokytojas, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas švietimui ir kultūrai A. Bernotas įrodė to meto valdžiai, kad jaunimui reikalinga muzikos mokykla. Tuo metu pakako ir Basanavičiaus gatvėje esančio tuščio namo, kuris mokyklai lyg ir ankštokas, bet vis tiek džiugino.

Paskirtas ir pirmasis muzikos mokyklos direktorius Jonas Žadeikis – puikus žmogus, geraširdis žemaitis, gavęs paskyrimą vadovauti Kėdainių vaikų muzikos mokyklai. Labai rūpinosi mokyklos reikalais. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams džiaugėsi dirbęs su nuostabiu kolektyvu.

„Tai puiki gausi šeima, kuri gyvena bendrais rūpesčiais. Mokytojai kūrybingi, darbštūs, myli savo auklėtinius dirba su kiekvienu individualiai ir kasmet pasiekia labai gerų rezultatų“, – 1977 metais apie muzikos mokyklą rašė pirmasis jos vadovas J. Žadeikis.

Švenčiant dvidešimtmetį mokykloje mokėsi 244 mokiniai. Nors sąlygos nėra idealios, tačiau čia kiekvienais metais buvo mokoma vis daugiau specialybių – fortepijono, akordeono, smuiko, trombono, triūbos, klarneto, violončelės.

O 1981-ųjų rugsėjį muzikos mokyklos kolektyvas pasitiko naujose patalpose, kuriose buvo įrengta 170-ies vietų koncertų salė ir 26 mokymo klasės.

„Žilojo miesto centrinė – Didžioji – gatvė tapo dar gyvesnė, nes jos viename didžiuliame XIX a. name nuo ryto iki vėlyvo vakaro skamba miela ausiai ir širdžiai muzika“, – knygoje rašo J. Jucevičius.

Daugiau dėmesio kūrybai ir laisvei

Kėdainių muzikos mokyklai praėjusieji mokslo metai buvo jubiliejiniai. 1959 metų rugsėjį, pasitikus kiek daugiau nei pusšimčiui mokinių ir penkiems pedagogams, šiuo metu mokykla jau pradeda skaičiuoti septintą dešimtį.

Mokyklos direktorė Rūta Kutraitė džiaugiasi, kad pastaruosius metus mokykloje mokosi kiek daugiau nei 450 mokinių ir jų nemažėja, nors šalyje kasmet mokinių skaičius mažėja.

„Šešiasdešimt metų muzikos mokyklai yra daug. Išgyventos kelios santvarkos, kiek kartų pasikeitę. Aš pati tą mokyklą baigiau. Anksčiau muzikos mokyklos paskirtis buvo išugdyti muzikantą.

Tai buvo didžiausias tikslas. Bent pusė muzikos mokyklą baigusių mokinių pasukdavome muzikos keliu. Anksčiau išties daug dėmesio buvo skiriama meistriškumui ir rezultatui.

Dabar, nors muzikos mokyklos tikslas yra aiškiai nusakytas neformaliojo ugdymo koncepcijoje, tačiau keliai, kaip to tikslo siekti, yra labai skirtingi.

Labai daug laisvės paliekama pačiai mokyklai. Tad pagrindinė mūsų misija – ugdyti laisvą ir kūrybingą asmenybę“, – kaip keitėsi muzikos mokykla per praėjusius dešimtmečius, pasakoja ugdymo įstaigos vadovė R. Kutraitė.

Muzikuoja ne tik vaikai, bet ir senjorai

Kėdainių muzikos mokyklą galima drąsiai vadinti krašto kultūros židiniu. Juolab kad čia mokosi ne tik mokyklinio amžiaus mokiniai.

„Labai populiarėja suaugusiųjų muzikinė saviraiška. Mūsų mokykloje mokinių amžius yra nuo trejų iki septyniasdešimties metų“, – džiaugiasi mokyklos vadovė. 

Suaugusiųjų muzikinės raiškos programa savo veiklą pradėjo prieš šešerius metus. Mokyklos pedagogai siūlo individualias instrumentinio muzikavimo, solinio dainavimo pamokas, dainavimo studiją. Muzikos mokyklą lankantys suaugusieji nemažai koncertuoja.

„Svarbu prieš artėjančius mokslo metus nepavėluoti pateikti prašymą“, – kaip suaugusieji gali pakliūti į muzikos mokyklą priduria direktorė.

Be kita ko, nuo praėjusių metų muzikos mokykloje yra programa, skirta vaikams, turintiems autizmo spektro, emocinių ir elgesio sutrikimų, ugdyti, pasitelkus muzikos garsus. Užsiėmimo metu muzikos pedagogai kuria į vaiko saugumą, pozityvų patyrimą orientuotą muzikinę aplinką.

[quote author=“J. Jucevičius“]Aš labai gerbiu savo kraštą, labai myliu, iš čia niekur nepasitraukiau. Kelis kartus kvietė dirbti Vilniuje, bet aš atsisakiau. Kėdainiai man svarbiausi gyvenime. Dar prieškarinius Kėdainius prisimenu.[/quote]

Svarbiausia nepalikti vaikų likimo valiai

Jau ne pirmą monografiją apie Kėdainių kraštą parašęs Jonas Jucevičius sako, kad šiomis dienomis žmonės mažai domisi savo krašto istorija.

„Norėtųsi paskatinti, ypač jaunesnius žmones, kad domėtųsi savo krašto istorija. Daugelis domisi, bet kad visi domėtųsi, šito negalima pasakyti, daug spragų yra“, – sako J. Jucevičius.

Anot jo, trūksta ir kultūros žmonėms. Juk dėl to, anot jo, aplinkoje tiek daug negerovių, nepagarbos vienas kitam.

„O viskas prasideda šeimose. Kai atitinkamai vaikai neauklėjami, ir pasidaro visokių negerovių. O kaip auklėti vaikus, vienu žodžiu sunku pasakyti. Vaikų auklėjimas labai sudėtingas klausimas, reikalaujantis daug žinių.

Anksčiau daugiausia žmonės gyveno kaime, vaikai buvo šalia tėvų, matė tik tėvų pavyzdį ir elgdavosi, kaip tėvai elgėsi, ir savo vaikus taip auklėjo. Dabar pasikeitęs gyvenimas. Mieste vaikai dažnai paliekami seneliams. Tėvai išlekia užsienin ar patys užsiėmę savais gyvenimais, o vaikai lieka vieni.

O svarbiausia turėtų būti vaikai. Įstatymai įstatymais – ne viską į juos gali įrašyti. Vaikus reikia mylėti“, – sako žymus Kėdainių krašto kraštotyrininkas, Kultūros premijos laureatas.

Darbas veja darbą

Dešimtą dešimtį pradėjęs Kėdainių šviesuolis savo dienas leidžia namuose.

„Man jau 91 metai eina. Užsiimti per daug sudėtingu darbu bijau, nes galiu nepabaigti. Dabar rašau apie savo gimtąjį Tiskūnų kaimą, kaip jis susikūrė iš nieko. Labai įdomi istorija, jau baigiu rašyti“, – apie savo dienas pasakoja garbaus amžiaus kraštotyrininkas.

Anot jo, pagrindinis variklis, neleidžiantis sustoti, yra meilė savo kraštui.

„Aš labai gerbiu savo kraštą, labai myliu, iš čia niekur nepasitraukiau. Kelis kartus kvietė dirbti Vilniuje, bet aš atsisakiau. Kėdainiai man svarbiausi gyvenime. Dar prieškarinius Kėdainius prisimenu. Labai gaila, kad karo metu sunaikino pačius geriausius pastatus, po karo pristatė sovietinių dėžučių visokių, tai nelabai man patiko.

Džiaugiuosi, kad pramoninis rajonas labai plečiasi, tai labai svarbu žmonėms“, – apie savo gimtąjį kraštą kalba J. Jucevičius.

Jis norėtų, kad kiekvienas žmogus būtų savo krašto patriotas, kad mylėtų Kėdainius, nenaikintų savo krašto. „Ir kad žmonės gyventų geriau“, – priduria Kėdainių šviesuolis savo palinkėjimą kraštiečiams.

Metraštininko entuziazmas įkvepia

„Karantinas man nieko nepakeitė, iš namų niekur neišeinu, senas žmogus esu, kur aš galiu vaikščioti, viskas vietoje. Žmonėms reikia būti sąmoningiems ir galvoti apie kitus žmones, kad neužkrėstų vieni kitų šiuo virusu. Reikia sąžiningai izoliuotis, kam privaloma, ir saugoti save bei kitus“, – sako J. Jucevičius.

Be kita ko, jis džiaugiasi, kad Kėdainiuose dirba daug gerų, atsidavusių gydytojų. „Aš negalėjau paeiti, dusau, o kardiologė Jelena Umbrasienė mane pastatė ant kojų – dabar nedūstu ir galiu gyventi“, – džiaugiasi J. Jucevičius.

Jis taip pat negali likti abejingas ir Lietuvoje vykstantiems reiškiniams, mato ir negeroves. „Gyvename paradoksų šalyje: Europos Sąjungoje mūsų žmonių algos, pensijos mažiausios, o kainos didžiausios, todėl nemažai skurstančių. Be to, daug ką naikina, o ten dirbę žmonės nerūpi. Aš nieko neperku, nestatau, todėl turiu už ką pavalgyti“,– sako Kėdainių krašto metraštininkas.  

O Muzikos mokyklos vadovė R. Kutraitė sako, kad J. Jucevičiaus entuziazmas ir noras dirbti tokiame garbiame amžiuje yra įkvepiantis.

„Tai įkvėpimas visiems: ir mokytojams, ir mokiniams, ir jaunesniems, ir vyresniems. Žmogus nėra stiprios sveikatos, bet, matyt, jį tas entuziazmas ir veda į priekį, palaiko. Jis dar turi didelių planų“, – knygos autoriumi džiaugiasi muzikos mokyklos vadovė.