Meilės žydėjimo neužginsi

Skaudžius iššūkius įveikusi pora jausmingą duetą sukūrė ir scenoje, ir gyvenime

Kažin, ar šiame pasaulyje žmogaus sielai kas nors suteikė daugiau palaimos ir džiaugsmo, daugiau liūdesio ir skausmo nei meilė. Dangaus dovanotas jausmas, kuriam aplankius, širdis pražysta tūkstančiais pavasarių, o palikus – užsitraukia amžinuoju įšalu. Vis tik netrukus Kėdainiuose įvyks kai kas, atversiantis tikros meilės stebuklo paslaptį gražiausiomis spalvomis. Liepos 29 d., 18 val., Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus scena bei žiūrovai taps romantiškos, šmaikščios, šarmingos ir uždegančios meilės istorijos liudininkais. Jausmingu pasakojimu muzikiniame spektaklyje-operetėje „Išsipildžiusios svajonės istorija“ dalinsis charizmatiškas ir artistiškas vokalinis duetas „Bella Vita“ – profesionalūs solistai Gražina Skinderytė-Kurnickienė (sopranas) ir Nacionalinio operos teatro emeritas Vytautas Kurnickas (tenoras). Tai pora, kuriai dėl meilės vienas kitam kovoti teko ne tik scenoje, bet ir tikrame gyvenime.

– Mieli, Gražina ir Vytautai, labai džiugu, jog Kėdainių scenoje Jūsų vokalinis duetas pūstelės meilės kerų. Sakykite, kokia publika labiausiai mėgsta tokias istorijas?

Gražina: Mūsų spektakliai į sales suburia įvairių Lietuvos miestų ir miestelių inteligentiją: medikus, mokytojus, muzikus, dailininkus bei senjorus. Tačiau, mano manymu, operetė yra toks įvairiapusiškas žanras, kad gali sužavėti tiek vaiką, ūkininką, vairuotoją ar net visiškai iki tol klasikine muzika nesidomėjusį žmogų. Operetė juk ne vien muzika, tai kartu ir graži istorija. Šis spektaklis yra be galo mylimas ir mėgiamas įvairių Lietuvos miestų žiūrovų. Paslaptis, manau, ta, kad šiame spektaklyje surinktos visos žinomiausios ir gražiausios operečių melodijos: „Misterio X“ arija, „Čigonų baronas“, „Grafaitė Marica“, „Silva“ – ir dar viskas sujungta į vieną meilės istoriją, kurioje karaliauja tikri jausmai ir komiški bei šmaikštūs, operetei būdingi dialogai bei situacijos. Viskas tikra, nuoširdu ir išgyventa.

– Esate pora ir scenoje, ir gyvenime. Galbūt tai padeda romantiškus vaidmenis kurti itin įtikinamai?

Gražina: Tokia ta artisto profesija, kad įtikinamai sukurti vaidmenį privalu ir ne su mylimu žmogumi, o tiesiog su scenos partneriu. Tačiau dabar nepaprastai džiaugiamės šiuo mūsų kūrybinės biografijos etapu, kai dovanojame žiūrovams mūsų tikro gyvenimo jausmais pagrįstą meilės istoriją. Todėl ir sakome, kad mūsų spektaklyje – tikri jausmai, tikra meilė ir, manau, tai sukuria stebuklingą spektaklio aurą. Šis spektaklis yra toks mylimas žiūrovų, nes meilė nesumeluota. Be to, ir patys turime didžiulį malonumą tiek eiti į sceną su šia istorija, tiek ją ir repetuoti. Kai darai su meile, malonumu ir džiaugsmu, tai kažkokiu nenusakomu būdu pritraukia žmones. Kad ir kokie pavargę prieš repeticiją būtume, vos pradėjus repetuoti, visas nuovargis dingsta. Mūsų toks gyvenimo ritmas, kad vis kažkur bėgame, nuolat ką nors darome, ir štai ateina laikas repeticijai, kur patys pirmieji Edvino (spektaklio herojaus) žodžiai yra: „Silva, kaip aš tavęs pasiilgau!..“, o aš bėgdama pas jį sakau: „Aš irgi tavęs pasiilgau!..“ Tada pagalvoju: na, bet iš tiesų juk nuo ryto nemačiau ir tikrai labai pasiilgau. „Išsipildžiusios svajonės istorijos“ repeticija, priverčia palikti visą nuovargį kartu su neigiamomis emocijomis už durų ir susitelkti į meilę bei romantiką. Taip spektaklis virsta meilės terapija ne tik žiūrovams, bet ir mums. Pasineriu į romantiką ir su mylimu vyru nebe vaidmenį atlieku, o gyvenu tikrą gyvenimą. Tai, kad esame pora ir gyvenime, ir scenoje, sukuria papildomą meilės magijos jėgą šiam spektakliui.

[quote author=”Vytautas”]Gražinutė man yra pavyzdys, kaip reikia gyventi produktyviai, kaip kartais reikia atleisti blogam žmogui, kuris tave įžeidė.[/quote]

Vytautas: Daug laiko praleidau dainuodamas Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje dramatinius tenoro vaidmenis. Atėjo metas padainuoti švelniausiai meilei skirtas melodijas. Operetėse nėra mirčių, nėra žudynių, čia vien aistringas įsimylėjimas, truputis nusivylimo ir vėl nenuilstanti meilė. Šis žanras – tarsi nesibaigiantis pavasaris… Aš ne tik pamilau operetę, bet ir dar labiau pamilau savo žmoną. Taip vyksta būtent todėl, kad šiuo metu žiūrovams pristatome operetę. Tik dainuodamas ištraukas iš įvarių operečių aš pajutau tikrąjį jų grožį ir emocinį poveikį ne tik žiūrovui, bet ir atilikėjui. Man tai naujas pasaulis po G. Verdi, G. Puccini, R. Wagner, P. Thaikovsky ir kt. kompozitorių operų, kuriose teko dainuoti. Pagaliau turiu džiaugsmą su mylima moterimi dainuoti duetus, skirtus meilei.

– Pristatydami muzikinį spektaklį sakote: „Meilė, kuri laužo taisykles, yra tiek stipri, jog sugriauna visas sienas, kad išsipildytų.“ Ar tai judviem pažįstama? Susituokėte, kai buvo mažai skirtingo amžiaus porų vestuvių. Kokias kliūtis teko įveikti?

Gražina: O taip. Mūsų meilė iš tiesų turėjo sugriauti daugybę sienų ir ne vien amžiaus, bet ir kitokių… Situacija mūsų mažame klasikinės muzikos pasaulyje tikrai buvo nepavydėtina ir negailestinga nei man, nei Vytautui. Jis buvo vienos tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje dirbusios ir man dėsčiusios dėstytojos vyras. Ir būtent tokia meilė, tokie jausmai turėjo nutikti man, kuri motyvuota į Vilnių atvažiavo studijuoti bei tapti profesionalia dainininke ir nesidomėjo jokiais pasimatymais bei meile.

Teko susidurti su daugybe išbandymų, apkalbų, trukdžių mano profesijai. Vytauto profesinio gyvenimo ši istorija nepaveikė tiek, kiek manojo, nes jis tuo metu jau buvo vedantis Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro tenoras. O man, bebaigiančiai bakalauro studijas ir ką tik įstojusiai į magistrą, žinoma, kad nebuvo lengva. Kiek buvo įmanoma prarasti profesines galimybes, tiek jas ir praradau. Tačiau prabėgus jau 17-likai laimingo santuokinio gyvenimo metų, galiu pasakyti, kad tiems, kas mėgino pakenkti piktu žodžiu, darbu ar žvilgsniu, nejaučiu nieko. Jokio pykčio, liūdesio, nusivylimo. Visi blogi dalykai išsitrynė ir visiškai pasimiršo. Esu apdvanota tam tikra amnezija blogiems jausmams, blogiems dalykams. Liko vien jausmas, kai prieš 18-lika metų (mes draugavome iki santuokos vienerius metus), Vytautėlis pirmą kartą uždėjo savo ranką ant manosios ir užliejo tirpdanti šiluma, kai supranti, kad nieko nebepakeisi, kad neįmanoma stabdyti to, kas taip tikra. Šiuos jausmus prisimenu dar ir dabar su meile, džiaugsmu, šviesa savyje.

[quote author=”Gražina”]Šiandien negailiu nei vienos prarastos profesinės galimybės. Nieko nekeisčiau savo gyvenime, nes tikra meilė mums dovanojama vieną kartą.[/quote]

Susituokus ir prabėgus keletui metų pikti žmonės nepaliko ramybėje ir mėgino griauti mūsų santuoką iš vidaus, tačiau ir tai jiems nepasisekė. Aš manau, kad jei lemta, jei tai iš tiesų tavo antroji puselė, niekas ir niekada nieko nesugriaus – vis vien tokia pora bus drauge. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad šiandien negailiu nei vienos prarastos profesinės galimybės. Nieko nekeisčiau savo gyvenime, nes tikra meilė mums dovanojama vieną kartą ir jei ją vertini bei brangini, visa kita sėkmė ateina savaime. 

O dėl mūsų muzikinio spektaklio, operetės herojų, tai tam tikra prasme jie pasakoja ir mūsų istoriją. Tik jų meilės istorija buvo negalima dėl tam tikrų visuomenės normų XX a. pradžioje, kada ir vyksta mūsų spektaklio veiksmas. Ji yra paprasta gatvės artistė, šokėja, o jis – kilmingas grafas. Visuomenė, jo šeima smerkia, priešinasi, įvyksta intriga, žiaurus nesusipratimas, bet meilė lemiamu momentu vis vien nugali. Norime įkvėpti kiekvieną žiūrovą ar žiūrovę saugoti, branginti tai, kas žmogui yra svarbiausia – tikrą meilę, šeimą, tikrus jausmus. Ne visada lengva, kartais galimi apmaudūs nesusipratimai, bet visada turi laimėti meilė ir tie jausmai, kurie porą sujungė.

Vytautas: Nors buvo daug intrigų, bet jos kada nors baigiasi, žmonės atranda kitas problemas, kitas temas. Kaip aš sakau, viskas kada nors praeina, o lieka tik tai, kas tikra ir teisinga. Kalbant apie skirtingo amžiaus poras galiu pasakyti, kad jų buvo ir bus. Mano žmona jaunesnė 21-eriais metais, gerb. Virgilijaus Noreikos buvo dar didesnis amžiaus skirtumas su žmona, Luciano Pavarotti turėjo taip pat gerokai jaunesnę žmoną ir dirigentas Gintaras Rinkevičius turi darnią šeimą su jaunesne žmona. Geras ir išmintigas yra pasakymas: „Šunys loja, o karavanas važiuoja.“

– Gražina, žvelgdama į Jus turiu pasakyti, jog išties gimėte žydėti scenoje. Vis tik likimas prieš kelerius metus pateikė Jūsų profesinį gyvenimą sudrebinusį iššūkį – negalėjote dainuoti. Tačiau Jūs moteriškai perdugravote likimą – pasukote į verslą, o paskui vis tiek radote kelią grįžti į sceną.

Gražina: Kai baigiau muzikos akademiją, turėjau problemų su balso stygomis. Manau, čia pasitarnavo ir netikėtas vokalo pedagogės pakeitimas, ir įtampa dėl nuolat patiriamų intrigų, be to, vienareikšmiškai prisidėjo netikėta ir labai greita mano mamos mirtis nuo vėžio. Mama buvo man be galo artima, nuostabi, stipri ir šviesi asmenybė. Visam gyvenimui liko netekties tuštuma širdyje ir mirties suvokimo beprasmybė.

Mama iškeliavo prieš mano valstybinius egzaminus. Valstybiniame operos studijos egzamine dainavau Violetą G. Verdi operoje „Traviata“. Mėginau prašyti akademinių atostogų, man labai reikėjo pertraukos, norėjau išlaukti bent jau skausmo dėl netekties periodą. Deja, Muzikos akademijos dekanatas nematė priežasties suteikti man akademines atostogas. Gal tai buvo požiūrio į mane dėl vedybų pasekmė, o gal ir ne. Dabar tai liko praeity. Operos studijos egzamino metu pajutau, kad netenku balso. Dar neseniai mačiau savo mamą prieš mirtį, o čia reikėjo įsijausti į Violetos mirtį. 

Nors viduje stengiausi nepalūžti, matyt, įtampa atsiliepė balso stygoms. Baigusi Muzikos akademiją, nuėjau dirbti į tuometinę mobilaus ryšio bendrovę „Omnitel“. Turėjau kurį laiką nedainuoti, jei norėjau, kad balso stygų fizinis negalavimas praeitų. Dirbti „Omnitel“ man kuo puikiausiai sekėsi. Džiaugiausi pasikeitusia aplinka, buvau laiminga, kad versle žmonės realiai vertinami už pasiektus rezultatus. Iki šiol esu dėkinga savo buvusiems vadovams ir kolegoms. Dėkinga už daug ką: už patirtį, už karjerą, kuri dirbant versle sąžiningai, yra kur kas paprasčiau pasiekiama negu mene. Tačiau, žinoma, be muzikos, be dainavimo aš negalėjau ir galutinai sugrįžus balso stygų sveikatai, po kelių metų atėjo laikas palikti įmonę, kuri kažkuriam laikui buvo tapusi mano prieglobsčiu ir gyvenimo mokykla.

Išėjusi iš „Omnitel“ įkūriau nedidelę savo įmonėlę – el. parduotuvę, ir puoliau į muzikos sūkurį. Vėl dainavau, koncertavau. 2012 metais Trakų r., Tiltų kaime, laimėję Kultūros ministerijos projektą, su vietiniais kaimo gyventojais pastatėme G. Puccini operos „Tosca“ muzikinę adaptaciją. Čia yra projektinis pavadinimas. Tačiau vietiniai gyventojai, kurie dalyvavo mūsų operoje, ir dabar prisimena bei pasididžiuodami sako, kad jų kaime buvo pastatyta tikra opera. Ir ji iš tiesų buvo. Buvo stebuklas, kai teatras gimsta iš žmonių noro ir meilės. Pamenu, mūsų operos teatru buvo virtusi sena kaimo parduotuvė, scenos įrangą, rekvizitus žmonės susinešė iš savo namų. Visi ateidavo į repeticijas metę savo ūkio darbus, gyvulius ir kitus kaimo gyventojo kasdienius rūpesčius. Premjeros dieną turėjome per 250–300 žiūrovų. Meilė operos muzikai, noras kartu su profesionaliais dainininkais sukurti operą savo kaime dovanojo ypač didelę jėgą šiam spektakliui.

– Vytautai, Jūs irgi turite istoriją, kuri prikaustys mūsų skaitytojų dėmesį. Esate kilęs iš Panevėžio krašto. Papasakokite, kokią dainą išmokote groti ant Čičinsko piliakalnio ir kokiomis subtiliomis gijomis tai sujungė Jus su Kėdainiais?

Vytautas: Mano vaikystė prabėgo Upytės kaime, šalia Čičinsko kalno. Buvau jauniausias, 7-tas, vaikas šeimoje. Trys broliai buvo linkę į dailę, o man teko muziko kelias. Gal tai sutapimas, o gal likimas, kad man būnant 12-kos metų vyriausias brolis nusipirko armoniką, tačiau su ja groti išmokau aš. Per porą savaičių išmokau savo pirmąją dainą „O, ramunėle“. Ją dažnai dainuodavo mano šeima savo susiėjimuose, o man tekdavo pritarti armonika. Ne kartą grojau ir Čičinsko kalne vykstančiose gegužinėse. Kaip ir daugelis Lietuvos muzikantų, galvojau, kad ši daina yra liaudies daina, tačiau po 30 metų sužinojau, kad ją sukūrė kėdainiškis, buvęs tremtinys Vaclovas Šablevičius. Esu ne kartą koncertavęs Kėdainiuose, vis norėdavau susirasti dainos autorių ir susipažinti. Tačiau laikas toks negailestingas dalykas, kad jei nepadarome ko nors dabar, gali būti, kad niekada nepadarysime. Deja, dėl V. Šablevičiaus tragiškos žūties nespėjau su juo susipažinti. Tačiau ši mano išmokta pirmoji daina visada man asocijuosis su Kėdainiais ir šviesios atminties kėdainiškiu V. Šablevičiumi. O tą pačią armoniką ir dabar tebeturiu bei saugau. Ji tarsi mano muzikinis talismanas, su kuriuo retkarčiais prisiminęs vaikystę vis dar pagroju.

– Gražina, operetės žanrui, kurį kėdainiečiams ir pristatysite, jaučiate itin didelę aistrą. Kodėl?

Gražina: Pamenu, vaikystėje, kai mano tėvai eidavo į teatrą, aš verkdavau ne todėl, kad tėvai išeidami palieka mane namie vieną su senele, o todėl kad aš žūtbūt norėdavau pakliūti į tą magišką vietą, vadinamą teatru. Tuo metu tėvai dažnai lankydavo Kauno dramos teatrą. Galiausiai vieną vakarą mane nusivedė, priprašė bilietų kontrolierės, kad mane, 6 metų žmogutį, įleistų į vakarinį spektaklį. Nuo to laiko nuolatos būdavau įleidžiama į Kauno dramos teatrą, kuriame mačiau visus puikius to meto pastatymus: „Didysis geismas“, „Mūsų miestelis“, „Ivanovas“ ir kt. Suvokdavau visus siužetus, kurie, atrodo, turėjo būti neįkandami vaikiškai galvelei. Suvokdavau, išgyvendavau, jausdavau. Štai toks keistas vaikas buvau – vaikas, įsimylėjęs teatrą.

Vieną vakarą, man būnant 9-erių, nepatekome į dramos teatrą, nes buvo išpirkti visi bilietai. Tad nuėjome į Kauno muzikinį teatrą, kuriame tą vakarą buvo rodoma J. Strauss‘o operetė „Vienos kraujas“. Nuo to vakaro gimė mano meilė operetei – šviesiam žanrui, kuris jungia užburiančią muziką, vaidybą ir šokį į vieną gražią istoriją. Žavėjausi ir lankiau visas Kauno muzikinio teatro operetes, mintinai žinojau muziką ir herojų dialogus. Buvau tuometinės operetės primadonos Danutės Dirginčiūtės gerbėja. Operetės pasaulis pakerėjo visam gyvenimui. Tik dėl jos pasirinkau dainininkės profesiją.

„Išsipildžiusios svajonės istorija“ gimė neatsitikinai. Šį spektaklį kūrėme, kaip vienkartinį labdaros projektą. Spektaklis gimė kartu su labdaros idėja, siekiant paremti Nacionalinį vėžio institutą ir palaikyti onkologinius pacientus. Spektaklio tikslas buvo ne vien parama Nacionaliniam vėžio institutui, bet drauge ir noras atkreipti dėmesį į tai, kad negailestinga vėžio diagnozė kerta nesirinkdama savo aukų. Kenčia pacientas, kenčia ir jo šeima. Niekas nepamoko ir iš anksto neparuošia „susitikimui“ su šia diagnoze nei pacientų, nei jų artimųjų. Operetę pasirinkome todėl, kad ji visada dovanoja gerą pabaigą, spinduliuoja gėrį, romantiką ir optimizmą. Parinkome pačias gražiausias bei žinomiausias operetės ištraukas ir viską sujungėme į meilės istoriją. Po pirmojo mūsų spektaklio Nacionalinio vėžio instituto medikai pasakė: „Vežkite, parodykite žmonėms šią gražią muziką, siužetą…“ Taip ir išvažiavome į kelią su „Išsipildžiusios svajonės istorija“.

– Jūsų porą sieja dar viena aistra – gyvenate vaizdingoje Trakų rajono vietoje, kur auginate žirgus. Kaip jie atsirado dviejų menininkų gyvenime?

Gražina: Žirgai irgi susiję su operete. Kažkada Kauno muzikinis teatras rengdavo operetės reviu Kauno halėje. Ten matydavau, kaip gražiausi žirgai, pakinkyti į karietą, atveždavo operetės primadoną Danutė Dirginčiūtę. Žirgai man visada buvo elegancijos ir grožio simbolis. Dirbdama „Omnitel“ gaudavau puikų atlyginimą, tad netrukus nusipirkome ne itin prabangios veislės – stambiųjų žemaitukų – žirgę, kuri laukėsi kumeliuko. Taip išėjo, kad turime du žirgus. Kadangi gyvename alytnamyje, prie kurio jau yra ūkinis pastatas, beliko įsirengti gardus ir patiems rūpintis savo žirgais. Tai be galo jautrūs gyvūnai. Jie mūsų šeimos nariai, vasarą jojame, žiemą kinkome į roges. Aišku, kasdienybė neatsiejama nuo rūpesčių, gardų tvarkymo, šėrimo, bet užtenka limpančiomis nuo nuovargio akimis prieš vakarinį šėrimą grįžus po koncerto apsikabinti žirgo kaklą ir pajunti srūvantį gėrį bei harmoniją. Mūsų vyresnioji žirgė kurį laiką irgi buvo artistė, rodėme pasirodymus, kur gyvai dainuodavau ir jodavau su suknele, o ji atlikdavo tam tikrus „žirgų šokio“ judesius pagal muziką. Beje, vyresnioji irgi mėgsta operetę, vakarais garde savo noru prisimena kai kuriuos savo šokių elementus, kai Vytautėlis jai niūniuoja „Misterio X“ ariją. Ši arija jos mėgstamiausia. Taip pat esame dalyvavusios ir laimėjusios prizų dailaus jojimo varžybose.

Vytautas: Mes tiesiog įsimylėjome savo žirgus. Jie iš dalies pakeičia mums bendravimą su žmonėmis. Gal taip yra ir dėl laiko stokos, o gal ir dėl bijojimo per daug atsiverti žmonėms. Mano tėtė 1934–1935 metais tarnavo ulonu Alytuje, o vėliau būdamas agronomu labai mylėjo žirgus. Koncertinių programų su žirgais atsisakėme dėl laiko, kurį užima pasiruošimas tokioms programoms, tačiau pasitaikius ypatingai situacijai ir publikai, aš neatsisakyčiau ir pasirodymo su žirgu.

– Jūsų pora spinduliuoja pozityvumą, kurio negali nejausti. Kaip pavyksta išlaikyti tokį požiūrį į kasdienybę?

Gražina: Mes esame tikintys, praktikuojantys katalikai ir iš tiesų labai mylime vienas kitą.  O juk tikėjimas, meilė ir viltis yra patys stipriausi dalykai ir didžiausios vertybės gyvenime. Kiek beturėjau sudėtingų periodų, man padėjo išgyventi tikėjimas, Bažnyčia ir malda. Net svajonėms išsipildyti padeda nuoširdi malda. Tik prašyti reikia to, kas iš tiesų tau skirta, kas yra tavo. Dievas geriau žino, kur turime būti vienu ar kitu metu. Jis niekada nenuves ten, kur tau neskirta. Kad ir kaip priešintumeisi savo pašaukimui, galiausiai atsidursi ten, kur tavo vieta šiame pasaulyje. Mūsų kiekviena diena prasideda ir pasibaigia bendra malda, mes ir prieš spektaklius turime savo maldą. Nuolat pasitaiko kokių nors išbandymų. Paprastai ir nuoširdžiai atiduodame viską į Dievo rankas ir, žiūrėk, viskas išsisprendžia. Dievas ir mūsų meilė – mano brangus vyras, yra tikroji mano stiprybė.

Vytautas: Gražinutė man yra pavyzdys, kaip reikia gyventi produktyviai, kaip kartais reikia atleisti blogam žmogui, kuris tave įžeidė. Žmonytė – mano pavyzdys, nes aš save kai kada laikau dideliu karštakošiu, kuris niekam nieko nenori atleisti ar pamiršti. Mūsų gyvenimo sėkmė yra didelis Gražinutės nuopelnas. Po 17-likos bendro gyvenimo metų galiu tai drąsiai pripažinti. Turiu tradiciją kaskart sekmadienį mums grįžtant iš bažnyčios žmonai nupirkti ir padovanoti raudoną rožę. Gyvename santūriai, taupydami, bet mylime vienas kitą ir prašome Dievo tik sveikatos ir balso bei visada jam dėkojame.

– Dėkoju už atvirą ir išties nekasdienišką pokalbį. Viliuosi, jog įsitikinti amžinos meilės stebuklu į Kėdainių kultūros centrą atskubės gausus būrys kraštiečių.

[#gallery=2396#]