Vincgalis – savo istoriją puoselėjantis kaimas

Tęsdami pažintį su Kėdainių kraštu šį kartą domimės nedideliu, centrinėje Kėdainių rajono dalyje įsikūrusiu, keturis kilometrus į rytus nuo Akademijos ir du kilometrus į pietus nuo Šlapaberžės esančiu bei vos penkiasdešimt gyventojų turinčiu, bet veiklos niekada nestokojančiu Vincgalio kaimu, apie kurį plačiau pasakoja šio kaimo bendruomenės pirmininkas Darius SVIRSKIS.

Egzistavo jau 1863 metais

Išlikęs unikalus medinio dvaro pastatas, iki šiol išpuoštas senoviškomis medinėmis langinėmis, autentiškais raižiniais, namo skliautais bei krosnimi – dabar didžiausia kaimelio pažiba. 

„Vincgalio kaime išlikęs unikalus medinio dvaro pastatas – vertingas. 

Teko nemažai domėtis, tad sužinojau, kad tokio tipo dvarų kaip šis Lietuvoje yra išlikusių tik keletas. 

Nors dokumentuose rašoma, kad Vincgalyje esantis dvaras statytas 1870 metais, tačiau, mano nuomone, jis yra daug vyresnis.

Kartą Kauno regioniniame valstybės archyve ieškodamas informacijos aptikau, kad dvaro statybos data galėtų būti net 1836 metai. 

Kad Vincgalio dvarui ne 150 metų byloja ir tai, jog dvaras jau egzistavo ir per 1863 metų sukilimą. 

Na, bet kaip yra iš tiesų, pasakyti nežinant visos tikslios informacijos sunku“, – apie Vincgalio dvaro rūmus pasakoja Darius. 

Atlikta restauracija

Sovietiniais laikais Vingalio dvaro rūmuose buvo keturi butai, iš kurių viename gyveno Dariaus tėvai. 

„O kadangi ilgainiui neatsirado tikrasis dvaro šeimininkas, galėjęs pareikšti norą pastatą susigrąžinti, butus leido privatizuoti. Tą padarė ir mano tėvai, tad aš Vincgalyje esu ir gimęs, ir augęs. 

Gyvenimas taip susiklostė, kad teko paveldėti Vincgalio dvaro rūmuose esantį tėvų butą, tuomet dar vieną, šalia esantį, nusipirkau, tad dabar turiu pusę dvaro. 

Kai sugalvojau atlikti dvaro rūmų restauraciją, paveldosaugininkai iš pradžių neleido man to daryti, tačiau išsiaiškinę, jog minėtasis dvaras neturi jokio architektūrinio paveldo, jie nuomonę turėjo pakeisti. 

Nors vienaip ar kitaip dvarui pakenkti jį modernizuodamas nenorėjau. Atlikdamas restauraciją kiek galėdamas stengiausi išlaikyti dvaro rūmų autentiškumą“, – užtikrina Darius. 

Tikrasis savininkas – nežinomas 

Kas buvo tikrasis šio dvaro savininkas, anot Dariaus, pasakyti negali net Kėdainių krašto muziejus. 

„Bandžiau informacijos apie Vincgalio dvaro savininkus ieškoti Kauno regioniniame valstybės archyve, tačiau kol kas bergždžiai. Kas šio dvaro savininkas, nelabai žino net ir Kėdainių krašto muziejus. 

Prisimenu tik tiek, kad a. a. Tėvas Stanislovas dažnai sakydavo, kad šis dvaras yra jo dėdės, o jis pats ten praleido savo vaikystę. 

Keletą kartų pačiam teko sutikti a. a. Tėvą Stanislovą, kuris man dar būnant vaikui nuolat kalbėdavo apie Vincgalio rūmus ir ragindavo palėpėje paieškoti jo kadaise paslėptos skaičiavimo mašinėlės“, – prisiminimais dalijasi Darius. 

Daug radinių

Nors skaičiavimo mašinėlės Dariui taip ir nepavyko rasti, bet visokiausių kitokių radinių ne tik jam, bet ir jo a. a. tėvukui ne kartą teko aptikti.

„Dvaro rūmuose buvo rasti labai vertingi dokumentai, apie kurių radybas dar sovietiniais laikais mano a. a. tėvukas paskelbė žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. 

Dokumentų su įvairiais vandens ženklai, tarsi rusiško stiliaus juose pavaizduotais dvigalviais herbais atvažiavo pažiūrėti specialistai iš Vilniaus universiteto. 

Visą šūsnį dokumentų, kurie vos tipo į lagaminą, atidavėme tyrimams. 

Po kurio laiko sulaukėme atsakymo, jog visi dokumentai – labai vertingi XV–XVI amžiaus testamentai. 

Vincgalio dvaro rūmuose taip pat buvo rasta šaudmenų, visokių papuošalų. Pro akis mums, vaikams, niekas, net mažiausias bevertis šiaudelis nepraslysdavo“, – apie radinius dvaro rūmuose užsimena Darius. 

Turi kaimynus

Dabar Darius – ne vienintelis Vincgalio dvaro rūmų šeimininkas. Kita pusė dvaro priklauso jo kaimynui, taip pat tikrų tikriausiam vincgaliečiui, kartu su žmona čia jau gyvenančiam kone penkiasdešimt metų.

Pastatė krosnį

Prie Vincgalio dvaro rūmų Darius turi nuosavą hektarą žemės, kuri, kaip ir visas pastatas, akylai ir kruopščiai prižiūrima ir puoselėjama. 

„Aplink dvarą esančią žemę taip pat stengiuosi prižiūrėti laikydamasis autentiškumo. Čia eksponuojama daug visokių senoviškų padargų, pastatyta senovinė tautinį paveldą atspindinti krosnis, įrengtas rūsys“, – apie dvaro rūmų aplinką kalba Darius. 

Anksčiau buvo sunkiau 

Tai, ką kiekvienas gali pamatyti Vincgalyje dabar, nepalyginamai skiriasi nuo to, koks kaimas buvo anksčiau, tikina Darius.

„Sovietiniais laikais aplink Vincgalio kraštą buvo daug fermų, tekdavo gintis nuo įvairiausių mašalų. Net nesitiki, kad tokiomis sąlygomis užaugę šiandien mes dar džiaugiamės šiuo kaimu, aišku, šiandien jis yra visiškai kitoks. 

Labai myliu šį kaimą, o nykstantis kaimų įvaizdis skatina daryti viską ir stengtis, kad jo dar kažkiek išliktų“, – sako Darius. 

Atsipalaiduoja laisvadieniais

Nors Darius gyvena Kėdainiuose, tačiau nuo pat gimimo iki dabar Vincgalyje registruotas vyras visą savo laisvalaikį leidžia kaime. 

„Kėdainiuose – mano darbas, o Vincgalyje – laisvalaikis, savaitgaliai, atostogos, vasaros laikas, kurio metu stengiuosi laiko veltui nešvaistyti.

Prieš ketverius penkerius metus kilo idėja sukviesti visą kaimą į bendrą susibūrimą. Ir džiugu, jog tą padaryti mums pavyko, todėl nuo to laiko be bendros vincgaliečių kaimo šventės neapsieiname. 

Kiekvienais metais tradiciškai ar per Žolinę, ar paskutinį vasaros šeštadienį susiburiame visi draugėn. 

Kaime taip pat švenčiame Jonines, prieš šv. Kalėdas įžiebiame kalėdinę eglutę, Vincgalio dvaro rūmus išpuošiame įvairiaspalvėmis šviečiančiomis lemputėmis, kviečiame Senį šaltį“, – pagrindines gražia tradicija spėjusias tapti kaimelio šventes vardija Darius.

Įkūrė bendruomenę

Šventės ir žmonių susibūrimai Vincgalio kaime gimė tik Dariaus ir jo žmonos neblėstančio iniciatyvumo dėka. 

„Bet vėliau atsirado žmonių, kurie norėjo prisidėti prie organizuojamų veiklų, todėl nutarėme įkurti bendruomenę. Ji gyvuoja jau daugiau nei ketveri metai. 

Nesame iš tų bendruomenių, kurios naudotųsi joms suteikiamomis privilegijomis, mums daugiau rūpi kaimo ištakos, kurių nenorime užmiršti patys ir kurias stengsimės perduoti ateities kartoms“, – pabrėžia Darius.

Svarbiausia vertybė – žmogus 

Bendruomenės pirmininkas patikina, kad Vincgalio gyventojams nerūpi materialūs dalykai ar pranašumas, svarbiausia vertybė čia – žmogus. 

„Bendruomenėje organizuojami daugiau laisvalaikio užsiėmimai, kurie praskaidrina nuotaiką, leidžia atsipalaiduoti, suteikia galimybę pabendrauti tarpusavyje ir yra orientuoti tik į žmogų.

Mes ir duoną kepame, per Užgavėnes organizuojame Kanapinio ir Lašininio varžybas, vasarą sportuojame su specialiomis slidėmis, gaudome balionus, lepinamės pirtyje, žvejojame, surengiame žygį ar užsiimame kitokia įdomia veikla. 

Su žmona jau daugiau nei pusantrų metų studijuojame pirtis, vis dažniau išbandome naujas procedūras.

Kadangi vincgališkių, kaip jau minėjau, yra nedaug, todėl į susibūrimus dažnai pakviečiame ir ne kaimo gyventojų“, – pagrindines kaime vykdomas veiklas vardija Darius.

Kyla konfliktų

Kaip byloja lietuvių liaudies patarlė, nebūna namų be dūmų, tad, anot Dariaus, ir bendruomenėje nutinka visko. 

„Pernai Vincgalio link buvo asfaltuojamas kelias, kuris sukėlė nedidelį konfliktą. 

Gal dėl to, kad išsakiau savo asmeninę nuomonę, kuri nebuvo viso kaimo bendruomenės nuomonė. Vis dėlto manau, kad mano patriotizmas ir meilė šiam kaimui leidžia jam atstovauti, nes Vincgalyje gyventojų, kurie čia būtų gimę, augę, šiuo metu yra tikrai nedaug“, – mano Darius.

Senbuvių nedaug

Visame Vincgalio kaime gyvena apie 50 gyventojų žmonių ir gal tik 10 iš jų – senbuviai, tikina Darius. 

„Visi kiti – atvykėliai. Galbūt jų vaikai jau ir gimė čia, bet jų pačių ištakos – ne Vincgalio kaimas. 

Senesni žmonės, kurie per paskutinius penkerius metus mirė, – tikri vincgaliečiai. Kai pagalvoju, nedaug tų žmonių, tačiau džiugu, kad dar yra tokių, kurie ne tik kilę iš šio kaimo, bet ir likę jame gyventi“, – teigia Darius. 

Teko įkalbinėti

Bendruomenės pirmininkas lyg šiandien prisimena kartu su žmona pirmas rengtas šventes. 

„Tada ėjau vos ne per kiekvieną kaimo sodybą, pasakojau, ką organizuojame, ir kviečiau prisijungti. 

Neslėpsiu, ilgokai žmones teko įkalbinėti ir įrodinėti, kad šventė – ne man, šventė – mums visiems. 

Nors pirmuose susibūrimuose buvo daugiau tokių, kurie tik pasižiūrėti ir susipažinti su tuo, kas čia vyksta, atėjo, bet vėliau, kitos šventės baigdavosi kone su aušra“, – pasidžiaugia Darius.

Anot jo, buvo kartą beveik 90 žmonių į organizuotą susibūrimą susirinkę, vadinasi, poreikis tam – didelis.

Pavyzdys – Beržų bendruomenė

Ne kartą Dariui teko sulaukti siūlymų pasinaudoti paramos fondų pagalba, tačiau, jo nuomone, nedidelei Vincgalio bendruomenei bet kokie biurokratiniai reikalai – kiek per sudėtingas dalykas. 

„Manau, paramos fondai reikalingi, kai yra stipri kaimo bendruomenė. Tokia yra kaimyninė Beržų bendruomenė. 

Dar vaikystėje Beržuose teko daug laiko praleisti, o ir dabar labai seku juos, bendrauju, todėl, mano nuomone, ši bendruomenė – tikrai geras pavyzdys, kaip nors ir nedidelė, bet labai aktyvi bendruomenė turi gyventi“, – savo nuomonę dėsto Darius.

Intensyviai neužsiima

Gamtos apsuptyje įsikūrusiuose Vincgalio dvaro rūmuose šventės organizuojamos ne tik vincgaliečiams. Keletą kartų rūmų erdvė buvo išnuomota. 

„Bet intensyviai tuo tikrai neužsiimame, tik kartais ir tik geranoriškais tikslais“, – pabrėžia Darius. 

Entuziastų dar neatsirado

Pasiteiravus, ar ateityje atsiras entuziastų, kurie ilgainiui perims gražias, šitiek metų puoselėtas tradicijas ir norą išsaugoti Vincgalio dvaro rūmus, Darius gūžčiodamas pečiais atsakė: 

„Tikrai nežinau. Su žmona turime du sūnus, abu dar nevedę, bet jau suaugę, vienam – 25-eri, kitam – 18 metų. 

Nors jie taip pat daug laiko, ypač savaitgaliais, praleidžia Vincgalyje, draugų būryje švenčia savo asmenines šventes, tačiau jie kol kas nėra tokie entuziastai, kaip aš ir mano žmona.“

Svajoja apie ateitį

Kol kas Darius ir pats turi labai daug minčių, idėjų, kurias su žmona ateityje planuoja įgyvendinti. 

„Reikia tik laiko atrasti. Norime ir edukacines programas, tokias kaip duonos kepimas, vištų auginimas, pristatyti. 

Turime grūdų valomąją, senovišką varstotą, virvių pynimo mašiną ir dar labai daug visokių senoviškų įrankių, apie kuriuos didžioji dauguma šiuolaikinio jaunimo galbūt nėra girdėję ar matę, o štai Vincgalyje būtų proga su tuo susipažinti“, – ateities planais dalijasi aktyvumo nestokojantis Darius. 

Turi devynis avilius

Dar viena įdomi edukacija galėtų būti susijusi su bitėmis.

„Turime devynis avilius, auginame bites. Nors yra visos galimybės šiuolaikiškai išsukti medų, mes, pasitelkiami senovinį medkopį, ir medų sukame taip, kaip darydavo mūsų senoliai. 

Taip pat kiekvienais metais dvare pagal senoviškas tradicijas rengiama pirmoji medkopio šventė. 

Manoma, kad jei pirmojo medkopio medaus paragauja kuo daugiau žmonių, tuo bus geresnis visas medkopis“, – apie dar vieną gražią Vincgalio kaime įsivyravusią tradiciją užsimena Darius.

Sau ir artimiems draugams

Surinktą medų Darius šeima naudoja tik savo reikmėms, aprūpina artimiausius draugus. 

„Medaus užtenka visą laiką ir niekada nesakome, kad metai buvo blogi ar geri. 

Medaus visada užtenka ne tik sau, bet ir draugams, o parduodame jo tik tiek, kad padengtume išlaidas, kurios buvo reikalingos mūsų bitėms išlaikyti“, – pasakoja Darius.

Svajonė – daryti tai, kas patinka

Bendruomenės pirmininkas patikina, kad visa Vincgalio bendruomenės vykdoma veikla teikia jam didelį malonumą.

„Veikla Vincgalio bendruomenėje yra širdžiai mielas užsiėmimas tiek man, tiek mano žmonai. O juk kiekvieno žmogaus svajonė ir yra daryti būtent tai, kas patinka ir teikia malonumą“, – pokalbį užbaigia Darius.

1. Borodinaitės nuotr./ 1 Darius Svirskis gyvena Kėdainiuose, tačiau nuo pat gimimo iki dabar Vincgalyje registruotas vyras tikina visą savo laisvalaikį su žmona leidžiantis kaime. 

Asmeninio archyvo nuotr./ 2 Kalėdinės akimirkos Vincgalyje. 

3 Darius turi devynis avilius, kurių dėka kiekvienais metais dvare pagal senoviškas tradicijas rengiama pirmoji medkopio šventė.

4 Vincgalyje kepame duona, per Užgavėnes organizuojamos Kanapinio ir Lašininio varžybos, vasarą vincgaliečiai sportuoja su specialiomis slidėmis, gaudo balionus, lepinasi pirtyje, žvejoja, organizuoja žygį ar užsiima kitokia įdomia veikla. 

5 Žiemos malonumai Vincgalio kaime. 

6 Prieš šv. Kalėdas Vincgalyje įžiebiama kalėdinė eglė, Vincgalio dvaro rūmai pasidabina įvairiaspalvėmis šviečiančiomis lemputėmis, į kaimą pakviečiamas Kalėdų senis.

7 Išlikęs unikalus medinio dvaro pastatas iki šiol išpuoštas senoviškomis medinėmis langinėmis, autentiškais raižiniais, namo skliautais bei krosnimi.

[quote author=”Darius”]Vincgalio kaime išlikęs unikalus medinio dvaro pastatas – vertingas. Tokio tipo dvarų kaip šis Lietuvoje yra išlikusių tik keletas. Nors dokumentuose rašoma, kad Vincgalyje esantis dvaras statytas 1870 metais, tačiau Kauno regioniniame valstybės archyve ieškodamas informacijos aptikau, kad dvaro statybos data galėtų būti net 1836 metai. Kad Vincgalio dvarui ne 150 metų byloja ir tai, jog dvaras jau egzistavo ir per 1863 metų sukilimą.[/quote]

[quote author=”Darius”]Bandžiau informacijos apie Vincgalio dvaro savininkus ieškoti Kauno regioniniame valstybės archyve, tačiau kol kas bergždžiai. Kas šio dvaro savininkas, nelabai žino net ir Kėdainių krašto muziejus. Prisimenu tik tiek, kad a. a. Tėvas Stanislovas dažnai sakydavo, kad šis dvaras jo dėdės, o jis pats ten praleido savo vaikystę.[/quote]