Jono Viržonio atminimui skirtame renginyje – jo anūkas iš Švedijos ir vieno iš pirmųjų mokytojų vardo konservatorijos styginių orkestras
Kėdainių kultūros centras lapkričio 2 d. rengia vakarą mirusiems menininkams atminti. Šiemet tęsiant menininkų atminimo tradiciją bus pagerbtas chorinės muzikos Kėdainių krašte pradininko, Kėdainių miesto garbės piliečio, maestro Jono Viržonio atminimas. Renginys vyks Krakių kultūros centre 12 val., o 17 val. Kėdainių kultūros centre.
Koncertinėje programoje išgirsite renginio iniciatorių, koncertinės programos organizatorių bei vieną iš atlikėjų – šiuo metu Švedijoje gyvenantį, mediką, Jono Viržonio anūką Marių Domeiką (baritonas), ilgametės Kauno muzikinio teatro solistės Filomenos Viržonytės-Domeikienės sūnų, Orendą Čekanauskaitę (sopranas, Kaunas) bei Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos styginių instrumentų orkestrą, vadovė Kristina Domarkienė. Įdomu tai, kad vienas iš pirmųjų Jono Viržonio mokytojų ir autoritetų buvo Juozas Gruodis, o lapkričio 2 d. jo vardu pavadintos konservatorijos styginių instrumentų orkestras gros renginyje, skirtame jo mokinio Jono Viržonio 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Kaip ir galima tikėtis, šiemet vakaras mirusiems menininkams atminti, skirtas vienam iš iškiliausių Kėdainių krašto asmenybių bus jaukus, pilnas prisiminimų ir geros muzikos.
Trumpai apie Jono Viržonio gyvenimą, veiklą ir asmenybę
Jonas Vžesniauskas (vėliau pakeitęs pavardę į Viržonį) gimė 1899 metų lapkričio 22 dieną Molėtų rajone, Aluntos (dabar Alantos) miestelyje zakristijono ir siuvėjo Stepono Vzesniausko ir Konstancijos šeimoje.
Abu berniuko tėvai buvo neabejingi muzikai, tėvas grojo smuiku, o mama turėjo gražų balsą. Gal todėl Jonas nuo šešerių metų pradėjo mokytis groti smuiku. Pirmuoju jo muzikos mokytoju tapo netoliese gyvenęs aklas smuikininkas A. Pagalys.
1912 m. į Alantą atvyko vargoninkauti ir tame pačiame name, kuriame gyveno Vžesniauskų šeima apsigyveno būsimieji kompozitoriai J.Gruodis ir J. Karosas, kurie pastebėjo jaunuolio muzikinius gabumus ir pradėjo intensyviai mokyti muzikos. J. Gruodis mokė muzikos teorijos ir groti smuiku; buvo labai reiklus ir sau ir savo mokiniui. Bruožai, kurie anot Jono, liko jam pavyzdžiu visam gyvenimui. J. Karosas, tuo tarpu, mokė groti fortepijonu. Jonas prisimena jį linksmą ir labai švelnių. Vakarais ne kartą sėdėdami gonkelyje traukdavo lietuvių liaudies dainas arba visi kartu muzikuodavo (J. Gruodis, J. Karosas, Jonas, jo vyresnis brolis ir tėtis Steponas).
1915 m. J. Gruodis su J. Karosu išvyko studijuoti į Maskvą. Kvietė važiuoti kartu ir Joną. Tačiau prasidėjo karas, ir Jonas apsisprendė kelionės į Maskvą atsisakyti. Aluntos bažnyčia liko be vargonininko ir nors Jonui tebuvo 15 metų, kunigui prašant jis liko vargoninkauti. Aluntoje sutiko ir vedė mokytoją Stasę Beleckaitę, su kuria susilaukė keturių vaikų.1924 metais su choru dalyvavo pirmoje Lietuvos dainų šventėje Kaune. Dirbo vargoninku Kelmėje, sukūrė moksleivių ir bažnyčios chorus bei pučiamųjų orkestrą. Organizavo labdaringus koncertus, kurių lėšos buvo skiriamos neturtingiems vaikams šelpti. Koncertuose dalyvavo ir Jono vaikai Rita ir Vytautas.
Nuo 1940 m. J. Viržonis dirbo Krakiu progimnazijoje. Jis mokė ne tik muzikos, bet ir rusų kalbos, berniukus fizinio lavinimo, tuo metu mokykloje trūko mokytojų. Vadovavo moksleivių chorui su kuriuo koncertavo įvairiomis progonis ne tik Krakėse, bet ir Kėdainiuose, Šėtoje, Montviliškyje. Su mokiniais statė spektaklius apie lietuviškas vestuves, ruošė poezijos ir muzikos montažus, parašė ir pastatė operetę „Nesusipratimas“.
[#gallery=2173#]
Muzikos mokymui Krakėse trūko patalpų, ir instrumentų, tad pamokos dažnai vykdavo pas Joną Viržonį namuose su jo įsigytais instrumentais. Su mokiniais Jonas dažnai dirbdavo indidualiai, kad kiekvienas galėtų atskleisti savo gabumus ir polinkius. 1946 m. Krakių mokyklos choras dalyvavo respublikinėje dainų šventėje Vilniuje.
1948 m. su šeima persikėlė į Dotnuvą. Čia dirbo vidurinėje mokykloje ir vadovavo chorui. Choro branduolį sudarė žemdirbystės mokslinių tyrimų instituto darbuotojai. 1959 m. respublikinėje dainų šventėje Dotnuvos choristai užėmė trečiąją vietą, o po metų dainų šventės konkurse laimejo pirmąją vietą. Choras daug koncertavo, pasirodė ir per respublikinę televiziją, buvo išvykęs grastrolių į Gruziją.
Nuo 1950 m. Jonas Viržonis dėstė muziką Kėdainių pirmoje vidurinėje mokykloje. Vadovavo Kėdainių rajono kultūros namų, medicinos darbuotojų ir kariškių chorams.Vidurinėje mokykloje buvo suorganizavęs mokinių ir mokytojų styginių instrumentų orkestrą, dalyvavo dramos ir šokio būrelių veikloje.
Kartu su žmona Stanislava vadovavo Kėdainių kultūros namų (dabar Kėdainių kultūros centras) pagyvenusių žmonių meno saviveiklos rateliui. 1965 m. Kėdainių kultūros namuose įsikūrė Pagyvenusių žmonių liaudiškų šokių grupė (dabar LANKESA), kurios pirmąja vadove buvo Stanislava Viržonienė.
J. Viržonis apie 60 metų skyrė muzikiniam darbui, daug prisidėjo prie Lietuvos chorinės kultūros ugdymo ir jaunimo muzikinio estetinio auklėjimo. Jonas Viržonis apdovanotas daugybe garbės bei padėkos raštų, medalių. 1969 m. jam suteiktas nusipelniusio kultūros – švietimo darbuotojo garbės vardas. 1990 metų kovo 16 dieną jam, kartu su gydytoja Tekle Bružaite, suteiktas Kėdainių miesto garbės piliečio vardas. Atgavus nepriklausomybę abu garbingi miesto piliečiai, virš Kėdainių miesto rotušės iškėlė Lietuvos valstybės vėliavą, o 1997 m. Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga chorvedys apdovanotas LDK Gedimino 1-ojo laipsnio medaliu.
Jono Viržonio duktė Rita Viržonytė-Vaitkevičienė (1928 m.-2016 m.) dainininkė (sopranas), chorvedė, pedagogė, kuriai 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas. Sūnus Vytautas Viržonis (1930 m.-2010 m.) vienas žymiausių savo kartos operos dirigentų, Lietuvos muzikos akademijos profesorius, 2001 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. Duktė Filomena Viržonytė-Domeikienė (1935 m.) dirbo soliste Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre.
