Atgaivino miško paminklą
Miestų, parkų erdves puošia paminklai: medis, metalas, akmuo, apdirbtas žymių menininkų, liaudies meistrų, o kartais tiesiog paprastų nagingų žmonių rankomis, pasakoja vis kitas istorijas. Neretai ir paties paminklo gimimo aplinkybės vertos atskiro pasakojimo.
Babėnų gyventojų akis džiugina naujam gyvenimui prikeltas kone prieš penkis dešimtmečius Vytauto Bagdonavičiaus sukonstruotas jaukus miško paminklas: musmirė ir baravykai. Šis žmogaus rankų kūrinys paties jo sumanytojo V. Bagdonavičiaus ir aktyviausių Babėnų bendruomenės narių nušveistas, perdažytas, sutvirtintas metalinėmis konstrukcijomis. Paskutinį kartą linksmoji pavėsinė buvo perdažyta maždaug prieš 25-erius metus. Tačiau per tiek laiko buvo spėjusi gerokai sunykti.
„Sutinku kaimynę Ireną. Ji man ir sako: „Tavo musmirę ir grybus kažkas nori sunaikinti“. Pats Babėnuose negyvenu daugiau nei dvidešimt metų, tačiau išgirdęs apie naikinamą kūrinį nuskubėjau pažiūrėti. Iš tiesų, tragiškai atrodė. Dažai nusilupo, baravykai išrauti ir suguldyti“, – palinguoja galvą ponas Vytautas.
Ilgai nedelsęs jis paskambino Babėnų seniūnaitei Irenai Golovašovai. „Ir tariamės: „Aš nupirksiu dažus ir visko, ko reikia, o jūs padėsite nušveisti, nudažyti“. Kaip tarėme, taip ir padarėmė“, – V. Bagdonavičius pasidžiaugė, kad prekybos centre jam pavyko gauti nuolaidą dažams pasakius, kad bus perdažomas miško paminklas.
Ir štai sutartą dieną susirinko aktvvūs Babėnų gyventojai: Herbert Stanull, Linas Vintartas, Irena Golovašova su sūnumi ir pats talkos organizatorius. Visi rimtai kibo į miško papuošalo atstatymą, plušo tris dienas.
„Dabar gyventojai džiaugiasi, kad turi gražiausią paminklą, – sako V. Bagdonavičius, – kai eina pro šalį žmogus – ar senas, ar jaunas – karštą dieną ar lietui lyjant, gali čia stabtelėti, atsipūsti, atsigerti. Ir dabar daug kas lipdamas į kalną prisėda ar iš tolėliau atėjęs knygą atsineša. Kartais ir kompanija atklysta, kalbasi, pabendrauja.“
Jisai džiaugiasi galėdamas prisidėti prie Babėnų gyventojų puošiamo miško: kas laivą ar meškiną padirbo, kas stalą su kėdėmis surentė. Tik skaudu, kad atsiranda tokių, kurie puoselėjamą grožį bando sunaikinti.
.jpg)
Vedantys tolyn prisiminimai
Su grybavimu susiję daugelio vaikystės prisiminimai; rasti gerą grybą – ir mažam, ir dideliam didelis džiaugsmas; o kelias į grybų karalystę toks paslaptingas ir viliojantis. Ir mūsų pašnekovo Vytauto Bagdonavičius vaikystės dienos nuskaidrintos prisiminimais apie grybavimą miškuose drauge su rūpestingąja Babune.
„Turėjome labai gerą senelę Strumskienę, kurią vadinome Babune. Ji mus mokė, kaip žuvelę pagauti, kaip grybauti. Svarbiausia grybaujant – gerai pažinti mišką. Labiausiai norėdavome rasti baravyką ar bent jau raudonviršį, jei ilgai nerasdavome, šaukdavome: „Babune, ar radote baravyką?“ Ir jeigu pasakydavo „radau“, tuojau visi subėgdavome. Tada Babunė mus iš naujo paskirstydavo ir prisakydavo: „Vaikai, jei rasite musmirę, ieškokite baravyko, jei rasite baravyką, ieškokite broliuko“. Kur negrybingos vietos, Babunė basa ir mes prabėgdavome. Taip apeidavome daug grybingų vietų ir grįždavome namo prisigrybavę, – šviesiais prisiminimais dalijasi V. Bagdonavičius.
Jo atmintyje iškyla ryškus, visam gyvenimui išlikęs įspūdis apie miškuose užtiktą paslaptingą statinį.
„Kartą su Babune ėjome aviečiauti į Paliepių pušyną. Metai buvo gal 1948-ieji. Kiek toliau paėję, aukštai prie pušies matome pritvirtintą raštelį su užrašu „Kas nesiskaito su gyvybe – gali eiti toliau“, pasirašo – „Miško vanagas“. Beuogaudami pamiršome apie raštelį, toliau paėjome, matome lentomis apkaltą pastatą. Pastatas galėjo būti apie 20 m. Užeiname į vidų… Pakraščiais sustatyti suolai, matyt, čia vyko pasitarimas“, – pasakoja V. Bagdonavičius ir priduria, kad dabar netoliese tos vietos stovi paminklinis akmuo žuvusiems partizanams atminti; tai buvo sargybos postas. „Kaip paminklas, dar gyvos tų laikų sužalotos skeveldrų ir kulkų pušys“, – gražią metaforą į savo pasakojimą įpina V. Bagdonavičius.
„Kur musmirė, ten baravykai“
Persikėlęs į Babėnus, V. Bagdonavičius gyveno prie pat miško. Čia ir kilo vaikystės prisiminimai. Norėjosi juos įamžinti. „Dirbau metalo konstrukcijų gamykloje. Einu pas gamyklos direktorių, prašau metalo savo sumanymui, gavau labai geranorišką leidimą; už metalą sumokėjau. Baravykams reikėjo ąžuolo; gavau iš miško ūkio. Šešias kalades vežiau į gamyklą; ant didžiausių karuselinių staklių tekintojas labai gražiai ištekino baravykus. Musmirės kepurę buvo sudėtinga išgaubti: per vidurį lakšto privirinome lenktą kablį, iš vienos pusės iki pusės lakšto įpjovėme, su cecho kranu pakėlėme ir padarėme. Tą musmirės formą liko surinkti, nupjauti apkritimą, na ir detalėmis parvežti namo. Namuose rinkau, kai turėjau laiko nuo pagrindinių darbų“, – apie paminklų kelią iki miško pasakoja ponas Vytautas. Sukonstravęs grybus išlygino jiems vietą prie pat miško ir pastatė. „Nudažiau – ir visiems buvo gera pasėdėti, o jeigu užtraukdavome dainą, tai garsas skambėjo kaip iš mikrofono“, – prisimena V. Bagdonavičius.
Dainų ir tiesos paieškų vedinas
Aktyvus, dainingas pašnekovas ilgus metus giedojo chore Tėvo Stanislovo vadovaujamoje Paberžės bažnyčioje. Dabar jis mielai laukiamas Kėdainių kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių chore „Diemedis“. Taip pat V. Bagdonavičius aktyviai dalyvavo Atgimimo veikloje, prisidėjo prie žuvusių Kėdainių apylinkių partizanų atminimo įamžinimo, rinko parašus už laisvą Lietuvą.
„Dabar nieko nestatau“, – šypsosi pašnekovas. Jis džiaugiasi tuo, ką pavyko išsaugoti. Vienas brangiausių dalykų – prisiminimai. O jie – margi kaip pats gyvenimas. Tai ir jaunystės nuotykiai tarnaujant Klaipėdos laivyne – tarnybos metu plaukiojant laivu „Vytautas Montvila“ V. Bagdonavičius patyrė vos tragiškai nepasibaigusį incidentą, Ir aktyvi veikla Atgimimo metais: į spaudą parašytas ne vienas straipsnis, laiškas, kuriuose keltos neteisybės ir skriaudos eiliniam žmogui. Tapęs Kėdainių miesto merijos deputatu (1990–1994) jis taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs. Atsimena, kad Babėnams buvo nuspręsta padaryti tokius pat mokesčius kaip ir pačiuose Kėdainiuose. „Babėnuose nebuvo sutvarkytas nei vandentiekis, nei nuotekų sistema, nei telefono ryšys, neturėjome ir šaligatvių. Sakau, norite, jums po langais visi Babėnai susirinks… Telefonus gavome, vėliau ir vandentiekį sutvarkė“, – pasakoja buvęs merijos deputatas. Taip pat tekę pakovoti dėl to, kad senosiose miesto kapinėse nebūtų „uzurpuojami“ savanorių kapai: žmonės išraudavę atminimo kryželį ir laidodavę…
V. Bagdonavičiui taip pat labai brangūs prisiminimai apie Tėvą Stanislovą, kaip pats sako, nuostabų žmogų, ir, žinoma, apie paslaptingus vaikystėje mintus miško takelius, kurie tada atrodė tokie šviesūs.
