Joninių laužai Kėdainių krašte liepsnojo tris dienas (GALERIJA)

Nors ilgasis Joninių savaitgalis tautiečius vienmarškinius pasitiko gerais orais, dalis kraštiečių nevyko į pajūrį ar sodybas, bet apsisprendė likti namie ir dalyvauti savame krašte vykstančiuose renginiuose, kurių buvo gausybė. Jau penktadienį rajone sužibo pirmieji Joninių, arba Rasų šventės laužai, o kraštiečiai leidosi į neišsenkančią laimę simbolizuojančio paparčio žiedo paieškas. Ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties renginiai kulminaciją pasiekė naktį iš sekmadienio į pirmadienį, taip paparčio žiedo paieškas atidėdami kitiems metams.

Nuo žirgų lenktynių iki dainuojančių miškininkų

Tris dienas truko antrus metus iš eilės Kėdainiuose rengiamas, tradicijas ir dabartį jungiantis lietuvių kultūros festivalis „PapArtIs“, lepinęs kraštiečius ir svečius iš kitų miestų turininga programa su visiškai lietuvišku turiniu. Muzika skambėjo lietuviška, įvairių žanrų, atliekama instrumentais ir balsais.

Festivalio mintis – gilesnė nei vien augalo su mistiškuoju žiedu pavadinimas. Jo idėja ir turinys yra šie: „Pap“ – paprastas, bet neprastas, Art – menas, Is – įvietinimas, t. y. – per Jonines vykstantis čia, Kėdainiuose.

Festivalį atidarė Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje koncertavę kultūros centro kamerinio choro „Ave Musica“ nariai.

Vėliau veiksmas persikėlė į Didžiosios Rinkos aikštę. Joje programą „Rylininko melodijos ir istorijos“ pristatė iš uostamiesčio atvykęs ir kėdainiečiams veikiausiai pirmą kartą parodęs neregėtą instrumentą – rylą, kurios muziką lydėjo šokio spektaklis kėdainiečių šeimoms.

[quote author=“Aut. past.“]Anot Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, tarp 1919 ir 2013 metų Lietuvoje 44 946 kartus buvo registruotas Jono vardas, 503 – Jonių, 32 478 – Janinų ir 21 744 – Rasų.[/quote]

Antrąją festivalio dieną, po sočių pietų po atviru dangumi Didžiosios Rinkos aikštėje, organizatoriai kvietė mankštintis neeilinėse varžybose – medinių arklių lenktynėse, kurpaitės metimo bei dalyvauti įvairiose edukacijose. Tądien pasirodė ir Vilniaus miškų urėdijos folkloro ansamblis „Nalšia“.

Jauki Joninių pabaiga

Trečiąją festivalio dieną Didžiosios Rinkos aikštėje šurmuliavo prekybinė mugė, kurią keitė koncertinė programa. Ant scenos lipo liaudiškos muzikos grupės „Mingūnai“, „SoTrioPiano“ bei neeilinis svečias – multiinstrumentalistas Saulius Petreikis su grupe. Po koncerto atlikėjas gausią palydą vedė Nevėžio upės pakrante, o kėdainiečiai drauge plukdė vainikus, stebėjo kupolės iškėlimą į 8 metrų aukštį bei ugnies fejeriją.

Naujos tradicijos ant senųjų pamatų

„Mano manymu, lietuviai turi dvi šventes, kurias minėti tiesiog privalo. Tai – Šv. Kalėdos ir Joninės, – „Rinkos aikštei“ sakė vienas iš festivalio „PapArtIs“ organizatorių, menininkas Feliksas Paulauskas. – Labai džiugu, kad antrajam festivaliui prikalbinome ryla grojantį klaipėdietį Virginijų Vyšniauską. Ko gero, jo dėka ryla pirmą kartą suskambo Kėdainiuose. Akcentavome, kad šiame festivalyje per Jonines derėti turi ir miesto kultūra – sakykime, ta pati tik miestuose skambėjusi ryla, ir kaimo – vainikai, laužai.“

„Ant kalno mūrai“ naujoviškai

Menininkas šmaikštavo paklaustas apie neįprastas sportines rungtis ir ypač daug dėmesio sutraukusias žirgų lenktynes: „Muzikantams atliekant dainą „Ant kalno mūrai“, į trasą leidosi mediniai žirgai su juos valdančiais raiteliais. Visi žinome šią dainą, bet paanalizuokime ją detaliau. Šutvė vyrų, nusitvėrusi vainiką rūtų, joja į uošvės dvarelį, joja pas vieną panelę ir ją ketina žadinti žirgelių girdyti. Svarstėme: ji kas – arklininkė? Tad norėjome išsiaiškinti, kas per šutvė joja, kaip ta uošvienė iš dainos eilučių atrodo ir kaip iš tiesų viskas vyksta. O be to, viena senamiesčio gatvelių anksčiau buvo vadinama Arklių gatve, o pati Didžioji aikštė garsėjo arklių turgumi. Per vieną prekymetį prieš tris šimtmečius joje buvo parduodami 1 500 arklių. Norėjome atiduoti duoklę šiems gyvuliams.“

Šventė ir rajone

Savose bendruomenėse Rasų šventę rengė ir kiti Kėdainių rajono miesteliai bei kaimai. Pelėdnagiuose koncertavo keturi kolektyvai, Akademijoje skambėjo atlikėjo Katažinos Zvonkuvienės balsas. Joninės tradiciškai yra tapusios pagrindine metų švente ir nedideliame Vainikų kaime, esančiame Josvainių seniūnijoje.

[quote author=“F. Paulauskas“]Šutvė vyrų, nusitvėrusi vainiką rūtų, joja į uošvės dvarelį joja pas vieną panelę ir ją ketina žadinti žirgelių girdyti. Tad norėjome išsiaiškinti, kas per šutvė joja, kaip ta uošvienė iš dainos eilučių atrodo ir kaip iš tiesų viskas vyksta.[/quote]

„Tai – vienintelė diena per metus, suburianti kone visą mūsų bendruomenę. Kitų tokių progų neturime. Džiaugėmės gyva muzika ir vienas kito kompanija. Kaimų gyventojai svetimėja, todėl labai vertiname tokius susibūrimus. Vis dėlto norėtųsi, kad kuo mažiau žmonių liktų sėdėti namuose ir susirinktų draugėn“, – „Rinkos aikštei“ sakė Vainikų bendruomenės centro pirmininkė Diana Marozienė.

Vardas – dovana nuo tėvelio

Pelėdnagiuose vykusios Joninių šventės „Paparčio žiedas“ metu vardo dienos proga apdovanota buvo 77-erių metų kraštietė Janina Vansienė.

„Joninės man – didelė šventė, o mano vardas – tėvelio dovana. Tėčiui labai patiko Janinos vardas, mamai – Marijonos, gavau abudu, – šypteli J. Vansienė. – Bet tėveliu džiaugiausi trumpai – jis mirė, kuomet man tebuvo penkeri. Labai didžiuojuosi savo vardu kaip tėvelio palikimu.“

Skardėjo šienpjovių dalgiai

O štai Dotnuvos seniūnijos gyventojai neįsivaizduoja Joninių be tradicinių šienpjovių varžytuvių, kurios kasmet yra organizuojamos šios seniūnijos Vainotiškių bendruomenės ir vyksta ant Akademijos ežero kranto. Dvyliktąjį kartą vykusiose varžytuvėse dalgius surėmė net trylika šienpjovių iš Dotnuvos seniūnijos kaimų ir kaimelių, iš kaimyninio Raseinių rajono ir net Ukrainos. 

Sena tradicija

Tradicinio šienpjovių renginio sumanytojas yra Vainotiškių kaimo šviesuolis Alfonsas Maniokas.

Vyriškis dar 2008 metais pasiūlė atgaivinti seną šienavimo dalgiu tradiciją. Nuo to laiko renginys tapo tradicine šio krašto švente, į kurią kasmet atvažiuoja per tuziną šienpjovių ir minios smalsuolių.

[quote author=“F. Paulauskas“]Akcentavome, kad šiame festivalyje per Jonines derėti turi ir miesto kultūra – sakykime, ta pati tik miestuose skambėjusi ryla, ir kaimo – vainikai, laužai.[/quote]

„Aš manau, kad šienavimas dalgiu yra tikras sportas. Tai labai naudinga veikla žmogui. Šienaudamas ir gerą darbą padarai, ir pasportuoji, ir atsigauni nuo kasdienių darbų. Šienavimas – mano aistra. Aš ne tik savo sklypuką apšienauju, bet dar ir neprižiūrimus plotus dalgiu pagražinu. Šis renginys yra labai graži mūsų tradicija, kasmet jis organizuojamas labai puikiai. Būna tikrai linksma, šaunu, gera. Viliuosi, kad šienpjovių šventė mūsuose niekuomet nebus pamiršta ir ši graži tradicija tęsis“, – dar prieš varžytuves apžiūrėdamas žolynus kalbėjo A. Maniokas.

Trylika šienpjovių

Dvyliktąjį kartą vykusiose varžytuvėse dalgius surėmė net trylika šienpjovių iš Akademijos, Beržų, Vainotiškių, Dotnuvos, Mantviliškio, Šlapaberžės, Beržų, Volučių. Į varžybas jau antrus metus iš eilės atvyko kaimyninio Raseinių rajono Žaiginio kaimo bendruomenės atstovai. Renginio vedėjai šiųmetes varžybas pavadino tarptautinėmis, nes jose dalyvavo ir šiuo metu Akademijoje besidarbuojantis ukrainietis.

„Puiki diena, puiki atrakcija. Varžyboms net specialų senovinį diržą iš kaimyno pasiskolinau. Jame įdėtas ir galąstuvas. Specialiai kažkaip nesiruošiau, reikėjo tik prisiminti šienavimą dalgiu. Juk anksčiau buvo įprasta šienauti dalgiu, nebuvo nei žoliapjovių, nei „trimerių“. Dirbome tik dalgiais. Teko jaunystėje daug šienauti, tad dabar puiki proga atgaivinti prisiminimus, prisiminti jaunystę, o kartu ir savo bendruomenei atstovauti“, – šypsojosi iš Valučių atvykęs šienpjovys Algirdas Mikalauskas.

Dvyliktąjį kartą

Vainotiškių bendruomenės centro pirmininkė Elena Purauskienė pasidžiaugė šiemet jau dvyliktąjį kartą organizuojamomis šienpjovių varžytuvėmis. Moteris net neabejojo, kad tokia pat, tik dar linksmesnė ir šiek tiek kitokia šventė bus organizuojama ir kitąmet.

[quote author=“D. Marozienė“]Kaimų gyventojai svetimėja, todėl labai vertiname tokius susibūrimus.[/quote]

„Ši šventė yra tradicinė mūsų bendruomenės šventė. Panašu, kad ji tikrai bus kasmetinė, nes žmonėms įdomu, jie renkasi, dalyvauja, jiems to reikia. Na, o mes stengiamės organizuoti kasmet vis kitaip, vis kažką naujo sugalvodami, kad žmonėms būtų įdomu“, – dėstė E. Purauskienė.  

Pralaimėjusių nebuvo

Komisija didžiausią dėmesį skyrė šienavimo kokybei, tačiau šiose varžybose pralaimėjusių nebuvo.
Geriausiais šienpjoviais komisijos spendimu buvo pripažinti vainotiškietė Irena Gaurilčikienė ir  šlapaberžiškis Justas Zigmas Venšreideris. Apdovanoti buvo ir kiti šienpjoviai, kuriems įteiktos linksmos nominacijos.

Tradicinę Dotnuvos seniūnijos šventę šįkart paįvairino ne tik pačių šeimininkų sugalvotos pramogos, bet ir svečių muzikiniai pasirodymai, popmuzikos koncertas, naktišokiai.

Daugiau nei suaugusių

„Rinkos aikštė“ apsilankė ir šalia Kėdainių įsikūrusiame Sirutiškio kaime, kuriame per Jonines buvo prisimintos senosios tradicijos.

Joninių šventė Sirutiškyje prasideda vandens, o baigiasi ugnies apeigomis. Žinoma, kaip jau įprasta, šventė neapsieina be tradicinio paparčio žiedo ieškojimo.

„Kiekvienas atvykęs į šventę nusiprausia šaltu Joninių vandeniu, atgauna jėgas, pasiruošia švęsti. Tai tikrai sena ir gili tradicija, nes dėmesys parodomas kiekvienam apsilankiusiajam. Po to visi sėdasi prie stalų ir linksminasi. Kas šoka, kas ploja, kas dainas dainuoja. Žmonės atsipalaiduoja nuo kasdienių darbų ir linksminasi“, – pasakojo Sirutiškio kultūros darbuotoja Violeta Kažukauskienė-Urbonavičienė.

Tradicinis laužas

Linksmybes Sirutiškyje garantavo tiek vietos saviveiklininkai, tiek kviestiniai svečiai. Šokių ir dainų netrūko iki pat sutemų. Sutemus visi susirinkusieji tradiciškai vaišinosi medžiokline virtuvės šefų Ernesto Stapučio ir Andriaus Vilčiausko sriuba. Sriubos kasmet būna išverdama tiek, kad nė vienam šventės dalyviui nepritrūktų.

„Tai viena naujesnių tradicijų, bet Sirutiškyje ji puikiai prigijo. Bendras Joninių maistas simbolizuoja mūsų kaimo žmonių draugystę ir bendrystę. Visi sėdime prie stalų kaip viena šeima, viena bendruomenė, vienas kumštis“, – dėstė virtuvės virtuozas E. Staputis.

Daug Jonukų

Kaip ir kituose kaimuose, Sirutiškyje per Jonines apdovanojami Jonai ir Janinos. Labai įdomu, kad Sirutiškyje mažųjų Jonukų yra daugiau nei suaugusiųjų. Juos visus apdovanojo bendruomenės centro pirmininkas A. Vilčiauskas. Patys Sirutiškio Jonukai sakė, kad labai džiaugiasi turėdami tokį vardą, mat jis labai populiarus visose pasaulio šalyse. Tiesa, renginio organizatoriai pastebėjo, kad tėvai dukrų jau nebevadina Janinomis ir kaime jaunųjų Janinų nėra.  

Reikia burtis

„Kaimo žmonėms reikia burtis, reikia minėti šventes. Gaila, kad ne visi noriai prisijungia. Bet mes stengiamės, darome, kad kasmet būtų įdomu. Kviečiame ir vis kitus kolektyvus, norime sudominti žmones. Visuomet mūsų kaime dega didelis laužas, vyksta šokiai. Tokie dalykai žmonėms labai reikalingi, tik reikia noro, kad patys žmonės norėtų dalyvauti tokiose šventėse“, – pažymėjo Sirutiškio kultūros darbuotojas Henrikas Docius.

Šventė – ir Kėdainių ligoninėje

Rasų šventė nepaprastai pradžiugino ir Kėdainių ligoninės akušerijos skyriaus darbuotojas.

Čia birželio 23-iąją, 1:45 val., dienos šviesą išvydo „Jonukas“ – 4 820 gramų svorio, 48 centimetrų ūgio berniukas, antroji atžala šeimoje.

Daugiau spalvingų šventinių akimirkų iš Joninių maratono Kėdainių mieste ir rajone rasite šeštadienio „Rinkos aikštės“ numerio priede „Provincija“.

[#gallery=1984#]