B. Lyris Kėdainiuose: „Čia sugrįžti galiu pridaręs klaidų, netobulas, ir vis tiek būti laukiamas“ (GALERIJA)
„Man labai patinka vieno jauno režisieriaus mintis. Jis sakė, jog kiekvienas žmogus, kuris yra 300 metrų atstumu nuo mūsų, yra potencialus mūsų priešas. O kiekvienas, esantis 3 metrų atstumu – jau mūsų draugas. Visuomenėje, tiesiogine ir netiesiogine prasme, tereikia nueiti tuos 297 metrus tam, kad kiti žmonės taptų mūsų draugais, bičiuliais, broliais. Tam, kad gebėtume sulaužyti savo nepilnavertiškumo, baimių, „ką apie mus pagalvos kiti“ kompleksus, – tokiais žodžiais trečiosios savo kūrybos knygos „Tavo Meilė mano akys“ pristatymo vakarą Kėdainių daugiakultūriame centre pradėjo Kauno klinikų kapelionas kunigas Benas Audrius Martusevičius, socialinėje erdvėje geriau žinomas kaip Benas Lyris. – Renginio kvietimas – pailsėti ir suvokti, kad Bažnyčia, mūsų tarpusavio santykiai yra tam, kad mes pašventintume vienas kitą gerumu, kad ieškotume kelių ir tiltų vienas į kito širdį, o ne tam, kad apsistatytume sienomis, rūpintumėmės tik savo pačių gyvenimais, savo individualiais kambariais ir butais, bet, pirmiausia, taptume vienas kitam susitikimų, Dievo buvimo vieta.“
[quote author=“Lyris“]Nėra kur keltis, mirties akivaizdoje garbė ir tai, ką turi nebus svarbu, bus svarbu, kuo esi ir kas šalia Tavęs.[/quote]
Kėdainiuose – būtina pristatyti
Kėdainių daugiakultūris centras – jau ketvirtoji B. Lyrio knygos „Tavo Meilė mano akys“ Lietuvos miestais riedančio susitikimų maratono stotelė.
Pirmieji su šiuo leidiniu susipažino Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio parapijos bendruomenės laikinojoje sostinėje nariai, vėliau sekė pristatymai Vilniuje ir Marijampolėje.
„Kėdainiai, ko gero, buvo pirmoji vieta, kurioje atlikau rimtesnę, ilgesnį laiko tarpą trukusią pastoracinę tarnystę. Dėl to visuomet stabteliu ir Kėdainiuose. Juose radau daug brangių žmonių, kurie palaiko mano širdį, o čia galiu grįžti kaip į namus, nes sugrįžti galiu visoks: ir pridaręs klaidų, ir netobulas, ir vis tiek visuomet labai laukiamas. Šiame mieste tarnystės metu jutau nepaprastą palaikymą, žmonės laimino visas mano iniciatyvas ir pasirinkimus, – nostalgijos Kėdainiams neslėpė B. Lyris. – Teko išgyventi ir ypatingą kėdainiečių jautrumą man, kaip žmogui, kuomet 2013 metais susidūriau su onkologine liga. Kauno klinikose mane lankė daug kėdainiečių, atvažiavo, palaikė mane ir stiprino. Jaučiu ypatingą pagarbą šiam miestui kaip savo namams, todėl tiesiog negaliu nerasti laiko čia atvykti.“
Palikimas kietiems ir priminimas sau
[quote author=“A. Vilkoicaitė“]Beno rašymo stilius – ypatingas, ir kartais juokauju, kad mudu „atliekame skyrybos ženklų genocidą“, ir, jeigu pateksiu į pragarą, manęs ten lauks visi taškai, kableliai ir brūkšniai, kuriuos išnaikinau.[/quote]
Trečioji B. Lyrio knyga „Tavo Meilė mano akys“ susideda iš kelių dalių.
Pirmojoje – autoriaus posakiai, sakiniai ir linkėjimai žmonėms, įkvepiantys judėti toliau, kuriuos jis užrašo tarp įvairių liturginių pareigų bei pastoracijų.
Antroji dalis – ilgesni eilėraščiai, o trečiojoje nugulė mintys iš B. Lyrio sekmadieninių pamąstymų ir pamokslų, taip pat – skaitytoją drąsinančių psichologinių pamokų.
„Mano trečioji knyga gimė taip pat kaip ir pirmoji, ir kaip antroji, turbūt, – iš poreikio užrašyti ir palikti po savęs žmonėms tai, ką norėčiau, kad kiekvienas turėtų kaip dovaną. Trečioji knyga – kvietimas į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis ir viską vertinti ne vien per savo prizmę. Joje taip pat labai daug nuotraukų, kuriose žmonės įsiamžinę su mano mintimis, bei nesurežisuotos nuotraukos nesuvaidintame kontekste iš skaitytojų susitikimų su manimi. Nuotraukos – tam, kad aš pats sugebėčiau pažvelgti į savo gyvenimą iš šono, į tuos, kurie ateina, klausosi mano žodžio, palaiko, būna šalia manęs. Pažvelgęs į tas nuotrauka suprantu, kiek daug turto turiu sukaupęs per septynis kunigystės metus. O didžiausias turtas – ne tai, ką sukaupiau, ne materialūs dalykai, o žmonės, tapę mano knygos, mano minčių, mano pasaulio dalimi. Visa tai ir sudėjau į savo knygeles.“
Laimingu jaustis šią akimirką
B. Lyris dažnai akcentuoja, jog žmogui gyvenime reikia labai daug angelų – arba stiprių sukrėtimų, tokių kaip liga, baimė, kančia ar artimųjų netektis tam, kad jis pagaliau pradėtų gyventi iš tikrųjų.
[quote author=“G. Kelpšaitė“]Tu neši šviesą, per eiles arba dainas nori perduoti žinią. Ir jeigu iš salės bent vienas žmogus išeina jausdamasis geriau, naujo savyje atradęs, galbūt – išsigydęs, ką nors pajutęs, supratęs, kad gyvenime nori ką nors keisti ar tobulinti, ar atsiprašyti – tai jau yra labai daug.[/quote]
Tą jis priminė ir kėdainiečiams susitikimo Daugiakultūriame centre metu:
„Daug angelų turėtų nusileisi į mūsų kasdienybę, kad mus įtikintų, jog viską, ko reikia, mes jau turime. Kartais žmogus, galvodamas, kad bus laimingas rytoj arba kažkada, atidėlioja savo laimę ir neišgyvena to dabarties momento svarbos, neįvertina, kad viską iš tiesų jau turi, kad visko pakanka jam būti laimingam. Norisi, kad kuo daugiau žmonių pažvelgtų į savo širdis, į tuos, kurie yra šalia, ir pabandytų išgyventi šią akimirką. Juk kiekviena diena, sekundė, kiekvienas susitikimas gali būtų paskutinis, ir kiek daug kokybės į mūsų gyvenimą ateitų, jeigu mes sugebėtume džiaugtis, mylėti, atleisti, atsiprašyti… Lietuvoje daug žmonių, sergančių depresija, ne dėl to, kad sutrikusi kokia laimės hormonų veikla, bet ir todėl, kad jie pernelyg giliai gvildena nepadarytus darbus, savo praeitį, kurios pakeisti negali. Daug žmonių serga nerimu, negali naktimis užmigti tik dėl to, kad planuoja savo ateitį kelerius metus į priekį. Ramybė ir Dievo laikas yra visada dabar, ir kviečiu išgyventi tą džiaugsmą, patirtį, susitikimą su kitu žmogumi, neplanuojant ir nenukeliant savo laimės į rytojų ar kitą ypatingą dieną.“
… kad bent vienas išeitų kitoks negu atėjo
Renginio metu savo dainas susirinkusiems antrąjį kartą per pastaruosius metus Kėdainių daugiakultūriame centre dovanojo kunigo bičiulė, operos solistė Giedrė Kelpšaitė.
Pirmąjį kartą drauge su B. Lyriu G. Kelpšaitė čia koncertavo praėjusių metų rudenį, kuomet autorius Lietuvos viduryje pristatė antrąją savo kūrybos knygą „Mano popierius – Tavo širdis“.
„Žinote, atlikėjui nėra skirtumo: dainuoji pirmą ar dešimtąjį kartą toje pačioje salėje – jaudulys visuomet būna toks pats… Bet publika Kėdainiuose nuostabi. Labai šiltas jausmas pas jus atvykus, – šyptelėjo G. Kelpšaitė. – Žinoma, labai šilta čia atvykus su Benu. Jis – žmogus, iš kurio norisi mokytis. Ar tau gera, ar jautiesi blogai – jis visuomet atras tinkamą žodį pasakyti. Iš jo pasisemi energijos, gyvenimo džiaugsmo. Tarp jo, kūrėjo, ir manęs – atlikėjos – yra daug bendro. Bendra – tas kūrybinis procesas ir rezultatas, norimas perduoti žmonėms. Tu neši šviesą, per eiles arba dainas nori perduoti žinią. Ir jeigu iš salės bent vienas žmogus išeina jausdamasis geriau, naujo savyje atradęs, galbūt – išsigydęs, ką nors pajutęs, supratęs, kad gyvenime nori ką nors keisti ar tobulinti, ar atsiprašyti – tai jau yra labai daug.“
Knygų fėja, vengianti… didžiųjų raidžių ir taškų
[quote author=“Lyris“]Nekaltink kitų, aplinkybių, gyvenimo, savęs dėl to, kas esi dabar, geriau sudėk visas jėgas ir potencialą į tai, koks norėtum tapti.[/quote]
B. A. Martusevičiaus komandoje, kuri drauge lanko miestus visoje Lietuvoje – susitikimų metu kunigo knygelėmis – bendru jųdviejų kūrybos „kūdikiu“ – prekiaujanti vertėja, jo knygų redaktorė Agnė Vilkoicaitė.
„Beno knygų tekstus ne visad pamatau pirmoji – daug jo tekstų publikuojama viešojoje erdvėje, Beno „Facebook“ socialinio tinklalapio paskyroje. Tačiau knygos struktūrą pamatau pirma. Beno tekstų koreguoti praktiškai nereikia, tereikia sužiūrėti skyrybą ar mažąsias bei didžiąsias raides. Norint redaguoti autoriaus knygą, būtina pažinoti patį kūrėją, nes, tarkime, Benas tokius žodžius kaip „Dievas“, „Meilė“, „Tu“, „Dangus“ ar „Angelai“ visuomet pradeda didžiosiomis raidėmis. Beno rašymo stilius – ypatingas, ir kartais juokauju, kad mudu „atliekame skyrybos ženklų genocidą“, ir, jeigu pateksiu į pragarą, manęs ten lauks visi taškai, kableliai ir brūkšniai, kuriuos išnaikinau, – juokiasi A. Vilkoicaitė. – Benas renkasi kūrybišką formatą, kuris yra žavus, o jo tekstuose – ypatingai daug organiškumo, atvirumo, teologinių prasmių ir laisvės. Ją iš dalies ir suteikia didžiųjų raidžių, kablelių nebuvimas.“
[#gallery=1915#]
