Ramus gyvenimo saulėlydis

Pokalbis apie atsisveikinimo kultūrą

„Kas gyvenime svarbiausia? Išgyventi kuo daugiau laimingų akimirkų.“ Po šiais Tėvo Stanislovo žodžiais pasirašytų tikriausiai kiekvienas senyvo amžiaus žmogus. Būtent jie, būdami gyvenimo saulėlydyje, pergalvoja ir prisimena visą savo gyvenimą, padarytas klaidas, išgyventus džiaugsmus, pakilimus ir nuosmukius. Kaip sakė mano pašnekovė Eleonora RAMONIENĖ, Šėtos socialinio ir ugdymo centro direktorė, dažniausiai jaučiasi apleisti ir vieniši tie žmonės, kurių gyvenimo būdas buvo netinkamas (alkoholis, kiti žalingi įpročiai, neteisingas ir nepakankamas vaikų auklėjimas, nedarnūs santykiai šeimoje). Tvirtų ryšių neturėjimas su artimaisiais veda į tarpusavio santykių atšalimą. Tuo pačiu ir į liūdną, nelaimingą senatvę, kai aplanko vienišumo, atstumtojo, nereikalingojo jausmas.

Kita vertus, anot Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto dėstytojo, docento, daktaro psichologo Antano KAIRIO, kalbant apie šiuolaikinę visuomenę, galima sakyti, kad yra susiformavęs jaunystės kultas. Ir tai veda į tokias formas kaip diskriminacija darbo rinkoje ar apskritai gyvenime.

Būtent apie senatvę ir atsisveikinimo su išeinančiais žmonėmis kultūrą šįkart ir diskutavome su minėtais pašnekovais.

Senų žmonių diskriminacija

E. Ramonienė pastebi, jog senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas verčia peržiūrėti ir prie naujų poreikių pritaikyti visuomenės išteklius: ekonomikos, politikos, socialinio saugumo, sveikatos apsaugos, žmogaus ekologijos. Lietuvoje deklaruojama pagarba senyvo amžiaus asmenims, suteikiamas aukštas socialinis statusas visuomenėje. Socialinės paslaugos – tai viena iš šiuolaikinės valstybės socialinės apsaugos sistemos dalių, kuri padeda garantuoti žmonėms reikalingą apsaugą ir gerovę, kuo ilgesnį jų savarankiškumą ir galimybes dalyvauti bendruomenės bei visuomenės gyvenime.

„Sėkminga senatvė didele dalimi priklauso ir nuo materialinės gerovės, finansinio saugumo, sveikatos išsaugojimo ir nepriklausomybės nuo artimųjų. Nubrėžta senatvės riba – pensinis amžius ir maža pensija, taikomos nuolaidos ir lengvatos tarsi pažemina žmogaus orumą“, – kalbėjo centro direktorė.

Ji taip pat apgailestavo, kad senėjimo faktai – protinės negalios, fizinių trūkumų, demencijos atsiradimas, materialiniai nepritekliai veda į socialinę izoliaciją.

„Senyvo amžiaus žmonės nebegali dalyvauti bendruomeniniame gyvenime. Taip atsiranda požiūris į senus žmones kaip į naštą, nesugebančius rūpintis savimi ir būti naudingais visuomenei. Formuojasi klaidinga nuomonė apie visus senus žmones, tuomet ir prarandama pagarba jiems ir jų gyvenimo būdui“, – sakė E. Ramonienė.

Psichologas A. Kairys teigė, jog kalbant apie darbo rinką senų žmonių išstūmimas iš jos nėra naujas dalykas. Jis buvo būdingas ir anksčiau.

„Tiesiog vyresni žmonės prastėjant sveikatai yra mažiau pajėgūs atlikti fizinius darbus. Tačiau ganėtinai naujas yra visuomenės požiūris – vyresni žmonės išstumiami ir iš tų veiklų, kurias jie galėtų atlikti. Šis požiūris kartais vadinamas eidžizmo terminu, t. y. diskriminacija dėl amžiaus“, – pastebėjo VU docentas.

Kalti ne žmonės, o politika?

Ne paslaptis, jog nemažai senyvo amžiaus žmonių dažnai jaučiasi apleisti ir vieniši. E. Ramonienės nuomone, taip yra todėl, kad dabartinis gyvenimas verčia artimuosius daug dirbti, nuolat rūpintis savo šeimos gerove arba netinkamas gyvenimo būdas trukdo skirti pakankamai dėmesio savo tėvams.

„Senyvo amžiaus asmenys nėra našta savo vaikams. Kadangi blogėja pažinimo procesai, ypač atmintis, pastebimi disfunkciniai elgesio ir psichikos pakitimai, tik tada artimieji ieško galimybių apgyvendinti asmenį socialinės globos namuose. Tai nėra vienadienis apsisprendimas“, – pabrėžė centro direktorė.

Jei asmeniui diagnozuota demencija, Alzheimerio ar kita sunki liga, kalbėjo pašnekovė, tai labai smarkiai paveikia slaugančiojo savo artimąjį gyvenimą.

[quote author=“E. Ramonienė“]Jeigu žmogumi negali rūpintis artimieji, derėtų jo priežiūrą patikėti įstaigoms, kuriose dirba įvairių sričių specialistai, kurie deramai pasirūpins einančio gyvenimo pabaigos link žmogaus emocine ir fizine būkle, sukoncentruos dėmesį į žmogaus poreikius, reakcijas ir išgyvenimus.[/quote]

„Prastėja santykiai su šeima, darbu, nebesusitvarkoma su emocijomis. Jie suvokia, kad negalės suteikti tiek daug dėmesio, psichologinės pagalbos savo senstantiems tėvams dėl laiko stokos, – santykių atšalimo priežastis vardijo E. Ramonienė. – O socialinės globos namuose senjorams ar senyvo amžiaus žmonėms teikiama visokeriopa pagalba – medicinos, psichologinė, vykdomos laisvalaikio ir užimtumo veiklos, skatinamas jų savarankiškumas, mažinama socialinė atskirtis suteikiant galimybę bendrauti su bendraamžiais.“

A. Kairys taip pat antrina E. Ramonienei ir teigia, kad yra įvairiausia pynė visokiausių priežasčių, dėl kurių dažnai kalti būna net ne patys žmonės, o taip yra suformuota politika, sistema.

„Taip, reikia suprasti, kad bet kurį reiškinį visuomenėje ir tą kreivą požiūrį į vyresnio amžiaus žmones formuoja daugybė dalykų. Pavyzdžiai, socialiniai – kaip požiūris, politiniai sprendimai – kaip menkas paslaugų prieinamumas, demografiniai – kaip visuomenės senėjimas ir vyresnio amžiaus žmonių skaičius, bei daugybė kitų, kurie susiplaka į tokį probleminį mišinį“, – kalbėjo psichologas.

Viskas priklauso nuo požiūrio

Pasak E. Ramonienės, daugelis senyvo amžiaus žmonių negeba prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio gyvenimo tempo, naujovių. Ne visiems yra priimtini darbdavio reikalavimai (kompiuterinis raštingumas, persikvalifikavimo kursai, darbo tempas ir t. t.). Todėl jie nuolat lygina savo praėjusio gyvenimo privalumus su dabartiniu gyvenimo būdu, kuris jiems atrodo nepriimtinas. Visuomenėje klesti tiek neigiami, tiek teigiami stereotipai apie pagyvenusius žmones.

„Įsitikinimas, kad dauguma senų žmonių yra bejėgiai, sutrikusios psichikos, nuskurdę arba įsivaizdavimas, kad dauguma senų žmonių yra malonūs, išmintingi, turintys didelę gyvenimo patirtį, priklauso nuo mūsų požiūrio. Kokią žinią mes skleisime apie senus žmones, tokią nuomonę formuosis jaunimas“, – įsitikinusi moteris.

A. Kairio teigimu, konfliktas tarp kartų turbūt yra visada – jaunesnė karta mano, kad geriau žino, kaip reikia gyventi, negu vyresnė. Ir turbūt visada vyresnė karta turės patarimų jaunesnei.

„Konfliktai turbūt yra neišvengiami. Gal kažkiek ir „kalti“ kai kurie senjorai, kad jaunesnieji jų negerbia ar kreivai žiūri, bet iš kitos pusės turėtumėm pripažinti, kad kiekvienas žmogus nusipelno būti gerbiamas“, – sakė pašnekovas.

[quote author=“A. Kairys„]Jeigu vyresnio amžiaus žmogus nori kalbėti, pavyzdžiui, mirties ar sveikatos tema, kalbėkime. Mes kai kada bėgam nuo šitokių temų, nes jos mums patiems dažniausiai yra sunkesnės nei senyvo amžiaus žmonėms.[/quote]

VU docento nuomone, blogas mūsų pavyzdys su tėvais ar kitais vyresnio amžiaus žmonėmis jaunimui daro blogą įtaką.

„Taip, vaikai mokosi iš pavyzdžio. Ir jeigu viena karta blogai elgiasi su kita karta, tai trečia karta to ir išmoks“, – lakoniškai teigė specialistas.

Tada galime nesitikėti ir iš savo vaikų, kad jie į mus palankiai žiūrės ir mumis rūpinsis?

„Sunku pasakyti, kas bus po 50 ar 30 metų, kai vienai kartai reikės rūpintis kita. Kaip aš ir minėjau, čia yra kompleksinė problema. Didele dalimi tai yra susiję su socekonominėmis aplinkybėmis – tiek darbine sritimi, tiek paslaugų prieinamumu – tai nėra taip paprasta“, – kalbėjo A. Kairys.

Turėtų turėti galimybę rinktis

Siekiant praskaidrinti senyvo amžiaus žmonių kasdienybę, Lietuvos senelių namuose vyksta vienkartinės akcijos, kurių tikslas padėti seneliams turiningai leisti laisvalaikį (literatūros skaitymas, stalo žaidimai, bendravimas). Tačiau, kaip pasakojo E. Ramonienė, dėl sveikatos būklės, įvairių negalių, bendravimo patirties neturėjimo jaunystėje, dauguma senelių nelabai noriai priima šią pagalbą.

„Tačiau mes tai skatiname, nes užsiimdami mėgstama veikla gyventojai nesijaučia vieniši, jaučiasi sveikesni, galintys išreikšti save, – apie norą padėti senjorams kalbėjo centro direktorė. – Dalyvavimas veiklose padeda lengviau prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, tad mokyklinukų apsilankymai senelių namuose galėtų tapti įprasta praktika ir mūsų šalyje ir, manau, kad ir yra, tik gal ne visose savivaldybėse. O ko reikėtų? Tik abipusės iniciatyvos.“

Psichologo vertinimu, senelių ir globos namai nebūtinai yra blogis, kai į artimuosius žiūrima smerkiančiu ir kaltinančiu žvilgsniu, kad atidavė artimą žmogų į svetimas rankas. „Tokio pobūdžio įstaigų reikia. Ir jeigu reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, kartais nėra kito pasirinkimo. Turbūt turėtume kalbėti truputį apie kitą dalyką – vyresnio amžiaus žmogus turėtų turėti galimybę pasirinkti, kaip jam praleisti savo senatvę ir tuo pat metu jis netaptų niekam našta“, – įsitikinęs A. Kairys.

Anot jo, turėtume kalbėti ir apie kitą problemą: jeigu yra darbingas žmogus, kuris prižiūri vyresnio amžiaus žmogų ir išeina iš darbo rinkos, kas bus, kai tas pats žmogus pasieks pensinį amžių?

„Taip, dabar yra pakeitimas, kad jam pradeda skaičiuoti pensinį stažą. Tačiau jis yra išėjęs iš darbo rinkos, nekaupia pensijai, netobulina savo kvalifikacijų. Kai jam reikės savarankiškai grįžti į darbo rinką, negalės grįžti į tas pačias pareigas ir nebegalės tęsti savo darbinės karjeros. Taigi, kai jis pats išeis į pensiją ir kai jam reikės priežiūros, situacija irgi bus sudėtinga, – kalbėjo VU docentas. – Jeigu mes turėtumėm išplėtotą paslaugų sferą nuo priežiūros ir pagalbos namuose iki orių, nežeminančių sąlygų globos ar slaugos namuose, mes nekalbėtumėm apie tokius dalykus kaip: „Oi, atidavė!“

Pagalbos reikia ne tik senjorams ar sergantiems

Paklausta, kaip deramai reikėtų pasirūpinti ne tik fizine, bet ir emocine bei psichologine senyvo amžiaus žmogaus būsena, E. Ramonienė sakė, kad artimiesiems reikia sutelkti visas pastangas žmogaus gyvenimo kokybei išsaugoti, kiek įmanoma stengtis išpildyti paskutinius žmogaus norus, pripažinti jo silpnybes, stiprybes ir trūkumus, neteisti ir nesmerkti.

„Jeigu žmogumi negali rūpintis artimieji, derėtų jo priežiūrą patikėti įstaigoms, kuriose dirba įvairių sričių specialistai, kurie deramai pasirūpins einančio gyvenimo pabaigos link žmogaus emocine ir fizine būkle, sukoncentruos dėmesį į žmogaus poreikius, reakcijas ir išgyvenimus“, – kalbėjo centro direktorė.

A. Kairio nuomone, didžiąją dalį jausmo, kad esu paliktas ir apleistas, sukelia ne rūpinimasis fiziniu kūnu, o emocine būsena.

„Jeigu mes turime pervargusį, bandantį suderinti darbą visu etatu, rūpinimąsi senyvu  giminaičiu, tėvais ar pan. slaugantįjį, tai apie kokį emocinį palaikymą galime kalbėti? Tada ir namuose sergantis ar senyvas žmogus gali jaustis pavargęs ir apleistas. Tai yra dvipusis dalykas. Aš noriu akcentuoti, kad tas jausmas „mane paliko“ pirmiausia ateina iš to, jog nėra pakankamo emocinio ryšio ir emocinio palaikymo“, – pabrėžė psichologas.

Pašnekovai įsitikinę, kad pasirūpinti reikia ne tik gyvenimo saulėlydį išgyvenančiu žmogumi, bet ir jį slaugančiais artimaisiais. Todėl, anot E. Ramonienės, derėtų sudaryti sąlygas artimąjį namuose globojančiam ir dirbančiam asmeniui dirbti lanksčiu darbo grafiku.

„Taip pat skirti dėmesį psichologinės pagalbos organizavimui globojančiam asmeniui. Suteikti galimybę tam tikram laikotarpiui artimąjį apgyvendinti slaugos namuose (paprastesne tvarka). Kreiptis į socialinės paramos skyrių su prašymu skirti lankomąją priežiūrą, kad slaugantysis turėtų galimybę pailsėti, turiningai praleisti laisvą laiką, pasirūpinti savimi“, – apie pagalbą sunkius ligonius slaugantiems žmonėms kalbėjo centro direktorė.

Išeinančiojo susitikimas su mirtimi

„Jums kasdien tenka matyti senus žmones, su jais bendrauti. Kaip galėtumėte apibūdinti  jų gyvenimą – jis įdomus, liūdnas, sunkus..?“ – pasiteirauju.

„Kai kurie gyventojai išgyvena nutrūkusius ryšius su artimaisiais, kurie nesilanko, neskambina. Jie dažnai prisimena ankstesnį gyvenimą ir ilgisi namų. Dauguma, jausdami personalo moralinę paramą, palaikymą, geranoriškumą ir pagarbą, jaučiasi gerai. Senjorams suteikta galimybė bendrauti tarpusavyje, dalyvauti išvykose, renginiuose, koncertuose, įvairiose užimtumo veiklose. Tuomet pagerėja jų emocinė būsena, kuri teigiamai veikia jų psichinę ir fizinę sveikatą“, – atviravo E. Ramonienė.

Pasak jos, žmonės, einantys saulėlydžio link, džiaugiasi, jei pavyko įgyvendinti savo svajones, troškimus.

„Džiaugiasi, jei mato savo vaikus, anūkus gerai ir laimingai gyvenančius. Sielvartauja, jei ko nepavyko pasiekti, pamatyti, dirbti mėgstamą darbą. Kartais sielvartauja, kad neišsakė savo jausmų artimiesiems, draugams. Kartais lydi sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, nerimas. Daugelis jaučia mirties baimę dėl praeityje padarytų klaidų ir blogų darbų. Pasąmonėje jie nesugeba įsivaizduoti savosios egzistencijos žemėje baigties, todėl atsiranda dvasinis skausmas, įtampa, stresas“, – apie baimes ir džiaugsmus pasakojo centro direktorė.

Gyvenimas yra toks dalykas, kad jeigu atėjai į šį pasaulį, kažkada turėsi ir išeiti. Aišku, su žmogaus išėjimu susitaikyti sunku yra visiems – tiek pačiam išeinančiam, tiek ir jo artimiesiems. Bet vis dėlto, kaip palengvinti išeinančiojo susitikimą su mirtimi?

„Jeigu mes kalbamės su vaikais, tai turime kalbėtis ir su vyresniais tėvais. Jiems taip pat įdomu, jie taip pat nori kažką pasipasakoti, jaučia įvairiausias emocijas ir tuo nori dalintis. Tiesiog elementariausias ir pagrindinis dalykas – nuoširdus bendravimas ir iškylančių problemų neignoravimas. Jeigu vyresnio amžiaus žmogus nori kalbėti, pavyzdžiui, mirties ar sveikatos tema, kalbėkime. Mes kai kada bėgam nuo šitokių temų, nes jos mums patiems dažniausiai yra sunkesnės nei senyvo amžiaus žmonėms“, – mintimis dalijosi VU docentas.

E. Ramonienė patarė leisti išsisakyti, jei įmanoma, išpildyti norus, suteikti jiems brangiausią turtą – dvasinį bendravimą. 

„Suteikti vilties ir kantrybės, stengtis sumažinti baimės ir nerimo jausmą. Stengtis, kad jie nuolat jaustų palaikančią ranką ir girdėtų raminantį žodį. Tiesiog paimti už rankos, nusišypsoti ir atsakyti į jų klausimus. Lengvinti artėjančius simptomus, suteikti kuo didesnį komfortą. Teikti reikiamą pagalbą, kad žmogus jaustų paramą iki pat paskutinės akimirkos…“, – pokalbį apie amžiną išėjimą baigė E. Ramonienė.