Nuo pypkių iki monumentų

Vytautas Ulevičius – unikalus, talentingas, reto darbštumo bei kruopštumo skulptorius, žinomas ne tik Lietuvoje, Kėdainių krašto kultūros, Lietuvos kultūros ministerijos liaudies dailės premijų, Respublikinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatas, apdovanotas liaudies meno parodos Maskvoje sidabro medaliu, du kartus karūnuotas „Drožėjų drožėju“, suteiktas pirmos klasės „Meistro dailininko“ vardas, Lietuvos nusipelniusio pramonės darbuotojo garbės vardas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, Kėdainių krašto dailės draugijos garbės narys, 2017 metais konkurse „Kultūros versmė“ pelnęs nominaciją „Už viso gyvenimo nuopelnus kultūrai“, balandžio 12 dieną šventė gražų savo 85-erių metų jubiliejų.

Kelias į mano pasaulį

Būsimasis menininkas gimė 1934 m. Panevėžio rajone, Traupio miestelyje. Sakosi, jog nagingas jo senelis buvo įmetęs jam į lopšį peiliuką drožinėti. O ir jo tėveliai viskam gabūs buvo. Vytautas jau vaikystėje iš jų daug ko išmoko, ypač drožinėti, mat su peiliuku nesiskyrė nuo pat mažumės.

Besimokydamas jūreivystės mokykloje (baigė 1950 m.) drožinėjo, nes nuo vidurinės mokyklos laikų jau pajuto nepaprastą kūrybos skonį. Tad potraukis kurti jį nuvedė į Panevėžio dailiųjų dirbinių suvenyrų įmonę „Tulpė“. Ten jis kūrė pypkes, kitus nedidelius darbelius Čia buvo pastebėti jo neeiliniai gabumai, darbštumas, energingumas. Jau pirmieji jo dirbiniai išsiskyrė raiškia ir įdomia skulptūrine plastika, ornamentika.

Bedirbdamas jis greitai suprato sukurtų senųjų liaudies meistrų grožį. Jau tada į savo dirbinius įtraukė skulptūrinius elementus, ornamentiką.

Smulki drožyba Vytauto netenkino. Rūpėjo monumentalūs kūriniai. Anot menotyrininkės A. Počiulpaitės, jo posūkis į monumentalistiką nėra atsitiktinis, tai susikaupusios kūrybinės energijos prasiveržimas.

Pradžia, pastūmėjusi tolimesnei monumentalistinei kūrybai, buvo 1975 metais sukurtas „Čiurlionio šaulys“, M. K. Čiurlionio kelyje tarp Varėnos ir Druskininkų prie Merkio.

Be kūrybos – ne gyvenimas

Žmonės įvairiai suvokia ir nugyvena gyvenimą, o šiam skulptoriui gyvenimas yra kūryba. V. Ulevičius sako – kaip žmogui yra poreikis kvėpuoti, taip jam – kurti. Jei atimtų iš jo kūrybą, lyg paukščiui sparnus, nebūtų dėl ko gyventi. Užsiimti kažkuo kitu skulptorius nenori: nei žvejoti, nei medžioti, tik kurti. Jam kūryba reikalauja viso gyvenimo, sako negalintis blaškytis net dailės rūšyse.

Reikia sutikti su Vytautu, kad dabar tie, kurie neturi dailininko diplomo, nepagrįstai vadinami tautodailininkais, nes gyvenime matome, kad labai dažnai neturintys diplomo yra kur kas aukščiau nei tie, kurie juos turi.

Vytautas sako, jog yra „išėjęs“ tris universitetus: senelio, tėvo, o dabar ir savo paties. Kai jis dirbo Vilniuje drauge su profesionalais, pastarieji stebėdavosi, kad jis nedaro jokių eskizų. Tai labai retas atvejis, nes absoliuti dailininkų dauguma daro arba škicus, arba eskizus ir po to pagal juos dirba.

Matyti, kad ir šioje srityje taip gali elgtis tik labai talentingas žmogus, kuris dar nė nepradėjęs dirbti mato savo jau išbaigtą kūrinį. Reikia tik jį padaryti. Tokį menininką valdo mintys, kurių jam netrūksta.

Vytautas viskam yra jautrus. Jis daugiau mato ir girdi nei ne menininkas. Kodėl V. Ulevičius kuria daug kryžių? Kryžius, jo nuomone, rodo, kad žmogui reikia būti saikingam. Ir viskas yra susiję su trejybe: meile, tikėjimu, protu.

Per gyvenimą žmogų lydi kančios. Bet nepažinęs kančios, nesuprasi, kas yra gėris. Jis ir daugelis mūsų amžininkų  prisimena labai kilnų kunigą Česlovą Kavaliauską iš Kaišiadorių, kuris dėkojo Dievui už tai, kad buvo ištremtas į Sibirą. Ten jis labai daug ko pasimokė.

Skulptorius labai pagarbiai atsiliepia ir apie Tėvą Stanislovą, kurį laiko vienu iš šventųjų, kaip ir kardinolą Vincentą Sladkevičių. Jie taip pat buvo kūrėjai – dvasiniai.

Skulptorius sako, kad jo gyvenimas yra jo universitetas, kuris diktuoja, ką ir kaip turi daryti. Jau nuo pat kūrybos pradžios kurdamas naują kūrinį pirmiausia visada gerai apgalvoja kompoziciją. Kartais apmąstytą kūrinį nulipdo iš plastilino, bet ne visada tai daro. Kiekvienam kūriniui sukuria ir ornamentiką. Vytautas sako, kad ornamentika meno kūriniui suteikia gyvasties, jo padalų ir linijų ritmika susilieja su gamtos spalvų ir faktūrų žaismu. Ornamentas išreiškia gamtoje ir žmogaus pasąmonėje glūdintį harmonijos, puošnumo ir spalvų pojūtį. Jis yra pirmapradė gamtos kalba. Ornamentų klodai slypi visoje gyvosios ir negyvosios gamtos erdvėje: ir žemėje, ir danguje, kalnuose ir gyvūnijoje.

Šiam skulptoriui būdinga tai, kad kūrinius daro dviem egzemplioriais. Skirtumas tik toks, kad antras egzempliorius – dublis yra mažesnis. Tokius darbus dažniausiai pateikia parodoms, kaupia muziejams. Ir viską atlieka tiesiog juvelyriškai. Ornamentu dengiamas beveik visos skulptūros paviršius., dėl ko kūrinys atrodo grakštus, lengvas ir nenukenčia monumentalumas. Ornamentikai skulptorius panaudoja geometrinius ir stilizuotus augalinius motyvus. Neretai jo kūryboje, ypač memorialiniuose paminkluose panaudojami architektūros elementai: gotikiniai bokšteliai, kaimo pirkių detalės. Atgaivina senuosius dekoratyvinius raštus, kuriuos jau retai matome.

V. Ulevičiaus kūriniuose daug šilumos, švelnumo, dinamiškumo. Pro jo darbus negalima ramiai praeiti. Jie reikalauja didelio susikaupimo, mąstymo, kad būtų galima viską išjausti ne tik protu, bet ir širdimi, kad šis sudėtingas pasaulis kiekvienam yra skirtingas. Be to, jo menas labai generuoja grožį, o grožis ir yra gyvenimas.

Kai šiais laikais piešimas, realizmas laikomi atgyvena ir šiuolaikinės technologijos atsakys į visus rūpimus klausimus, tarp kurių – ir dvasiniai, tokių menininkų, kaip Vytautas, labai reikia. Žinoma, eksperimentuoti ir mene reikia. Reikia ieškoti naujų kūrybos kelių, nepamirštant savo tautos sukaupto palikimo. Šiam menininkui apmaudu, kad daugelis vilniečių Vilnių sieja su visa Lietuva, o kas už šio miesto, nemato ir negirdi. Juk ne tik Vilniuje vyksta gyvenimas. Vytautas sako, kad sovietmečiu viskam buvo daugiau patriotiškumo, nes gyvavo tyli rezistencija. Dabar, po Nepriklausomybės atgavimo labai žiūrima į Vakarus, kad tik neatsilikus, o patriotiškumas liko praeityje.

Su meile šaliai ir žmonėms

Ką šis menininkas bekurtų: ar kryžių, ar antkapinį, ar istorinį paminklą, ar šiaip kokį kūrinį, kiekviename iš jų junti, kad tai lietuvio su meile atliktas darbas. Nors tada buvo galima daryti tik kalvius, kitus darbininkus, Vytautas sugebėjo sukurti įsimenančių personažų. 1978 m. sukūrė beveik septynių metrų aukščio Žemaitės figūrą Bukantoje, netoli rašytojos sodybos. Susidaro įspūdis, kad rašytoja pasitinka kiekvieną atvykstantįjį. Ši paprasta, bet dvasinga, apsigaubusi skara, susidėjusi rankas, žvelgianti į tolį figūra išilgintų proporcijų. Skarelė ir prijuostė kruopščiai išpuoštos linijiniais įgilintais ornamentais, suteikiančiais šiai skulptūrai iškilmingumo (A. Budrikas).

„Lietuvaitė“ – 5 metrų aukščio prie Tartu universiteto Estijoje rimta, su tautiniais drabužiais. Prijuostė ir liemenė papuošti tautiniais ornamentais, su grakščiu galvos apdangalu. Viskas atlikta gana profesionaliai.

3,5 m aukščio skulptūroje „Sėjėjas“ įkūnytas lietuvio valstiečio praeities tipažas. Jis su sermėga ir vyžomis, persijuosęs tautine juosta, pasiruošęs darbui.

Įspūdingai atrodo ir „Žalgirio mūšis“. Tai – natūrali 300×100 dydžio šachmatų lenta su natūraliomis 70×110 dydžio figūromis, kurių sukūrimui skulptorius panaudojo net 5 ąžuolus. Tai didžiulis ir kruopštus darbas, užėmęs daug laiko. Šiais šachmatais galima ir žaisti. Su jais žaidęs Vytautas Landsbergis, kiti politikai. Ir Karaliaus, ir kitas figūras sunku pakelti. Baltosios figūros – Lietuvos kariai, o juodosios – kryžiuočiai. Juose galima pamatyti ir nemažai šalies bei rajono politikų. Šis darbas yra unikalus, tokio nepamatysi nė viename pasaulio krašte. 2004 m. šis kūrinys buvo eksponuotas Trakų pilies didžiojoje menėje, Vilniaus rotušėje, kur jį su nuostaba apžiūrinėjo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.

1991 m. V. Ulevičius ta tema sukūręs 6 atskiras karių figūras.

1988 m. sukūrė trijų kryžių kompoziciją Kėdainių krašto žmonių, žuvusių sovietiniuose lageriuose ir tremtyje atminimui. Kryžiai pastatyti Kauno gatvėje esančiose kapinėse. Po to, 1991 m., pastatyti jo sukurti antkapiniai paminklai Sausio 13-osios aukoms – Alvydo Kanapinsko ir Vytauto Koncevičiaus – atminimui, taip pat Kauno gatvėje esančiose kapinėse.

1996 m. sukūrė įspūdingą paminklą „Angelas“ partizanų vadui ir poetui Broniui Krivickui–Vilniui, partizanų vadui Mykolui Blinkevičiui–Nemunui.

2003 m. šalia kitų kūrinių atliko didžiulį darbą „Paskutinė vakarienė“, kurioje Kristus tartum laimina visus apaštalus, pabrėžti kiekvieno apaštalo charakteriai.

Kiek daug Herkaus Manto veide jėgų ir ryžto. Jis su kardu ir skydu, apsigaubęs toga, kuri dengia galingus plačius pečius.

„Metų laikų“ skulptorius sukūręs du variantus. 1996 m. keturios moterų figūros, vaizduojančios pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą, papuoštos kiekvienam metų laikui skirtu apdaru, o 2007 metų skulptūros įrėmintos bokšteliuose.

Koks nuostabus 2006 metais sukurtas „Metraštininkas“. Susikaupusiame veide spinduliuoja išmintis. Pasidėjęs storą knygą ant jonėninės kolonos kažką rašo.

Kiek sukurta puikių portretų iškiliems žmonėms, tarp jų žmonai ir žuvusiam sūnui. Daugybė antkapinių ir istorinių paminklų, koplytstulpių, stogastulpių, rūpintojėlių, kryžių, mitologinių būtybių.

Vytautas jau pats sunkiai suskaičiuoja visus savo kūrinius, kurių jau per 400. Dauguma jų monumentalūs, sukurti dviem egzemplioriais.

Jo kūriniai pasklidę po visą Lietuvą. Jų yra Prancūzijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Rusijoje, Graikijoje, Italijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Turkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Mongolijoje, Belgijoje, Jemene ir kitur. Vytauto kūrinių įsigiję Lietuvos Nacionalinis, Dailės ir kt. muziejai.

Skulptorius yra surengęs parodas daugelyje pasaulio šalių, kuriose lieka ir jo kūrinių.

Apie Vytautą Ulevičių 1984 m. išleista knyga, o 2008 m. – albumas „Medžio giesmė“, pridurčiau: „ir poezijos“. Yra daugybė straipsnių respublikinėje ir rajonų bei miestų spaudoje. Apie jo kūrybą pasisakė nemažai menininkų, daugybės šiltų žodžių nepagailėjo skulptoriai.

V. Ulevičius įsikūrė Lietuvos viduryje – Krakėse, ir jam nereikia Vilniaus, kur darbavosi penkerius metus. Savo sodyboje Kėdainiuose, Panevėžyje, Plungėje turi savo darbų muziejus.

Savo kūryba Vytautas plačiai garsina ne tik Kėdainių kraštą, bet ir Lietuvą. Ir to nenuginčys nei didžiausi pavyduoliai, nei skeptikai.