Aktorė Vita Šiaučiūnaitė: „Teatras – visų menų sintezė“
„Kas yra teatras? Tai vieta, kurioje susijungia visi galimi menai: daina, žodis, literatūra, šokis, pantomima ir kita. Teatre aktorius gali atsikleisti net savo psichologines ir filosofines žinias. Tai – visų menų sintezė. Kad ir ką aktorius darytų scenoje, niekas negalės pasakyti, kad kažkas netinka. Čia nėra taisyklių, kas tinka, o kas ne“, – įsitikinusi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė, Tarptautinės teatro dienos proga šėtiškiams pristačiusi ne tik aktorinius savo talentus, bet ir papasakojusi apie paslaptingą bei įdomų teatro pasaulį.
Teatro esti kiekvieno mūsų gyvenime
Galbūt nepatikėsite, tačiau išties teatro vienaip ar kitaip esti kiekvieno mūsų gyvenime, o prasideda jis jau ankstyvoje vaikystėje.
[quote author=“V. Šiaučiūnaitė“]Kad ką aktorius darytų scenoje, niekas negalės pasakyti, kad kažkas netinka. Čia nėra taisyklių, kas tinka, o kas ne.[/quote]
„Tiesa ta, jog teatras nėra tik tuomet, kai ateinate į salę, susėdate ir žiūrite, kaip vaidina profesionalai. Teatras yra visur ir nuo pat mažens. Augindami vaikus ar prižiūrėdami anūkus ir siekdami išlaikyti jų dėmesį ar juos prajuokinti, mes juk darome teatrą: guguojame, maivomės, skleidžiame visokiausius garsus. Argi tai ne teatras? Vėliau, kai vaikai paauga ir žaidžia namus su lėlėmis, tai taip pat yra teatras.
Ši meno rūšis atsirado jau labai seniai ir tiek ištobulėjo, jog šiais laikais vaidina ir vyrai, ir moterys, ir vaikai, ir senyvi žmonės. Iš tiesų aktoriais gali būti visi. Todėl aš visuomet sakau, jog norint būti aktoriumi reikia tik penkių procentų talento, o visa kita yra darbas ir noras“, – pasakoja V. Šiaučiūnaitė ir priduria žinanti, jog daugelio įsivaizdavimu teatro užkulisiuose sukasi ypatingi žmonės. Priešingai, aktorės teigimu, tai tokie patys žmonės, kaip aš ir tu.
„Mes tokie patys žmonės, – šypsosi Vita. – Aš ir pati gyvenu vienkiemyje, auginu pusšimtį vištų, šunį, penkis katinus, o į darbą važinėju žvyrkeliais ir užpustytais keliais. Žodžiu, nieko kitaip nei pas jus.“
Stebuklai teatre
Tuomet kada prasideda skirtumas? O skirtumas, anot aktorės, prasideda tada, kai aktorius ateina į teatrą, užeina į grimo kambarį, nusirengia tuos drabužius, su kuriais gyvena, ir apsirėdo tais drabužiais, su kuriais eina į sceną.
„Štai tuomet prasideda tarsi kitas gyvenimas… Tačiau kuo dar aktoriaus profesija yra įdomi? Tuo, kad vieną kartą tu du mėnesius ieškai savyje ir nori suvaidinti kuo geresnį vilką, o ateinančius du mėnesius kaip begalėdamas tu stengiesi suvaidint chirurgą, skaitai įvairiausias literatūras, žiūri filmus, kartais net pasiprašai į ligoninę, kad bent akies krašteliu galėtum pamatyti, kaip iš tiesų dirba šios srities gydytojai.
Kiekvienas vaidmuo yra kuriamas skirtingai ir tai be galo nuostabu, nes baigei vieną etapą ir nežinai, kas tavęs laukia vėliau, kai atvažiuos režisierius. Pavyzdžiui, paskutinis mano vaidmuo buvo lavonas. Taip, pirmąsias dvidešimt minučių scenoje gulėjau, vėliau prisikėliau neva kaip dvaselė, kuri negali ramiai išeiti ir visiems į akis lenda“, – šypsosi Vita ir skuba pacituoti vieno garsesnio teatralo Konstantino Stanislavskio žodžius: „Jei pasaulyje būna stebuklų, tai jie yra teatre“.
[quote author=“V. Šiaučiūnaitė“]Kiekvienas vaidmuo yra kuriamas skirtingai ir tai be galo nuostabu, nes baigei vieną etapą ir nežinai, kas tavęs laukia vėliau, kai atvažiuos režisierius.[/quote]
„Teatras išties yra ta vieta, kur susijungia visi menai: daina, žodis, literatūra, šokis, pantomima. Teatre aktorius gali atsikleisti ir savo psichologines bei filosofines žinias. Tai – visų menų sintezė.
Žinoma, viename spektaklyje išryškinami vieni menai, kitame – kiti, bet visumoje, kad ir ką darytumėte, niekas negalės pasakyti, kad kažkas čia netinka. Teatre nėra taisyklių, kas tinka, o kas ne“, – pasakoja aktorė.
Kinas ar teatras?
Per šešiolika darbo metų aktorė Vita Šiaučiūnaitė gali pasigirti jau daugiau nei dviem dešimtimis sukurtų vaidmenų teatre bei patirtimi kine. Paklausta, kas – kinas ar teatras – jai yra artimesnis, ilgai nedvejodamas atsako, jog visgi pastarasis.
„Teatre surepetuojame spektaklį nuo pradžios iki pabaigos, viskas vyksta pagal siužeto liniją, tuo tarpu kine scenos filmuojamos nenuosekliai. Čia gali pradėti filmuotis visai ne nuo pažinties scenos, bet nuo to, kaip pykstamės, o štai pažintį gali būti, jog nufilmuosime tik po dviejų savaičių. Tiesa, tos pačios scenos filmavimas kine dar ir dar kartą turi privalumų, nes spektaklyje, jei jau nepavyko kažkas iš pirmo karto, antro dublio nebus. Teatre žiūrovams tu esi pirmą ir paskutinį kartą – ką jie pamatys, tą išsineš ir nešiosis su savimi arba išmes į šiukšliadėžę vos išėję pro duris“, – patirtimi dalijasi V. Šiaučiūnaitė.
Prakalbus apie Emilio Vėlyvio filmą „Redirected/Už Lietuvą“, kuriame aktorė suvaidino vieną įspūdingiausių vaidmenų – kaimo nuotaką Saulę, Vita neslepia, jog šis filmas jai davė išties teigiamą patirtį.
[quote author=“V. Šiaučiūnaitė“]Esu Ožiaragis, o po šiuo ženklu gimę žmonės yra užsispyrę, tad pasakiau sau, kad jei nepriima pro duris, įlipsiu pro langą.[/quote]
„Po filmo premjeros buvo keli mėnesiai, kai labai kalbino žurnalistai, tačiau gyvenime filmas nieko nepakeitė. Tiesiog tai buvo labai teigiama asmeninė patirtis.
Tiesa, prisimenu tokį juokingą nutikimą. Kai ėjome į filmo premjerą, man prodiuserė susakė, kad būtinai sustočiau prie sienelės, kad žurnalistai galėtų mane nufotografuoti. Atvykau, sustojau, laukiu ir nieko. Nefotografuoja. Vis dar stoviu. Nieko. Na ką, pastovėjau pastovėjau, žurnalistai jau veja nuo sienelės, nes kiti laukia, ir nuėjau…
Po filmo peržiūros visi aktoriai užlipo ant senos, padėkojo ir išvažiavo į rotušę. Lipame su vyru rotušės laiptais, o fotografai bėga priešais kone griūdami, fotografuoja ir šaukia, ar galiu trumpam stabtelėti, ar galiu… Klausiu jų, kodėl nefotografavo prie sienelės. Pasirodo, nepažino, nes filme buvau blondinė“, – juokiasi prisiminusi.
Aktorius – plunksna režisieriaus rankose
Mes žiūrime filmus, lankomės spektakliuose, skaitome knygas, tad gana nesunkiai galime įvardinti, koks filmas, knyga ar juose vyraujantis personažas mums labiausiai patiko. Vita taip pat nesunkiai įvardija mėgstamiausias knygas, tai – periodiškai skaitomas Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ ir Chalilio Džibrano „Pranašas“, tačiau įkūnyto mylimiausio vaidmens įvardinti negali.
„Tai nesąžiningas klausimas. Tai būtų tas pats lyg klaustumėte, ar yra mylimiausias vaikas, – šypsosi Vita. – Tiesiog yra vaidmenys, kurie ėjosi lengviau, o kiti sunkiau.
Aktorius yra plunksna režisieriaus rankose, tad jei aktorius negali paklusti režisieriui, vadinasi, jis negali dirbti tokio darbo. Todėl einu ir darau, atiduodama save darbui visu šimtu procentų. Galbūt tik kartais kovodama su vidiniais klausimais – būti ar nebūti?“
[quote author=“V. Šiaučiūnaitė“]Aktorius yra plunksna režisieriaus rankose, tad jei aktorius negali paklusti režisieriui, vadinasi, jis negali dirbti tokio darbo. Todėl einu ir darau, atiduodama save darbui visu šimtu procentų.[/quote]
Kelias į J. Miltinio dramos teatrą
Iš Kupiškio kilusi ir pas močiutę kaime augusi Vita pasakoja, jog teatras jai buvo artimas nuo pat vaikystės. Kaime, kuomet dingdavo elektra ir nebebūdavo galimybės pasižiūrėti animacinių filmukų, ji vaidindavusi pati. Vėliau, sulaukusi dvylikos, gimtajame Kupiškyje ėmė lankyti dramos būrelį. Tuo tarpu Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras buvo artimiausias, į kurį nuvažiuodavo arba atvažiuodavo jis. Tad iki penkiolikos metų ji net nežinojusi, koks dar gali būti teatras, kol… pati neišvažiavo į gastroles Vilniuje.
„Tiesa, dešimtoje klasėje vienas Juozo Miltinio dramos teatro aktorius buvo sugalvojęs, kad nori rinkti vaikų studiją, kurie po pamokų atvažiuotų, dirbtų, mokytųsi vaidinti ir taip įsilietų į kolektyvą.
Labai keistu būdu rinko tą studiją – sprendėme įvairiausius testus, piešėm, rašėm, atsakinėjom į klausimus. Žodžiu, tokiu būdu dalyvavome atrankoje. Iš visos krūvos buvo atrinkta šiek tiek vaikų ir jaunimo, kurie iš atrankos Kupiškyje važiavome į Panevėžį.
Ten manęs klausė, kodėl aš noriu būti teatre. O aš atsakiau, jog negaliu atsakyti į šį klausimą, nes aš jau esu jame. Buvau paauglė, man pasakė, kad turiu visas galimybes vaidinti, tačiau mano fiziniai duomenys skirti ne scenai. Suprask, turėtum būti lieknesnė.
[quote author=“V. Šiaučiūnaitė“]Tiesa ta, jog teatras nėra tik tuomet, kai ateinate į salę, susėdate ir žiūrite, kaip vaidina profesionalai. Teatras yra visur ir nuo pat mažens.[/quote]
Buvo daug ašarų, tačiau esu Ožiaragis, o po šiuo ženklu gimę žmonės yra užsispyrę, tad pasakiau sau, kad jei nepriima pro duris, lipsiu pro langą. Taigi ir stodama mokytis į Lietuvos muzikos akademijos Aktorinio meistriškumo katedrą jau žinojau, kad žūtbūt pateksiu į teatrą“, – su šypsena pasakoja Vita.
Tiesa, studijoms bėgant į pabaigą ji turėjo galimybę likti Vilniuje, tačiau išsiilgusi ramybės, kvepiančios žolės, medžių ir panašių ramybę teikiančių dalykų, miestas jai pasirodęs per didelis. Ir kaip tik tada keletą jos kurso studentų, tarp jų – ir Vita gavo kvietimus į Panevėžį, kurie ir lėmė jos apsisprendimą palikti sostinę.
Beje, aktorių grupė, apie kurią ji pasakojo, taip ir nesusidarė, tačiau Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė šiandien pati turi studiją ir jau beveik aštuonerius metus teatrui augina daugiau nei pusšimtį įvairaus amžiaus vaikučių.
„Buvo gyvenime periodas, kai praėjo visas sezonas, o manęs nepaėmė vaidinti į jokį spektaklį. Visos svarbiausios knygos perskaitytos ir jau nebėra, ką daryti, o veiklos juk norisi. Tad prisigalvojau edukacinių programų ir štai taip jau kokius septynerius, o gal ir aštuonerius metus edukuojuosi, – šypsosi Vita. – Sakau, jog edukuojuosi aš, nes kiekvienas susitikimas su jumis – man į bagažą. Kiekvienas pamatytas žvilgsnis, nauja neregėta šypsena ar negirdėtas juokas man padeda tobulinti vieną ar kitą personažą. Ir ačiū jums už tai.“
Prierašai: Tarptautinės teatro dienos proga Šėtoje apsilankiusi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė įsitikinusi, jog aktoriumi gali būti kiekvienas: „Tereikia vos penkių procentų Dievo dovanos – talento, o visa kita yra darbas ir noras.“
Susitikimo metu pašnekovė dalijosi ne tik aktorės patirtimi, bet ir mintimis apie paslaptingą teatro pasaulį.
