Baltijos kelias atskyrė tris šalis nuo Sovietų Sąjungos
Rugpjūčio 23-ioji yra Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio diena.
Daugiau nei per septyniasdešimtmetį ši data buvo spalvinama vis kitomis spalvomis. Diena, kurioje apraudota lietuvių tautos neviltis ir kartu tai diena, kurioje sušvito trijų Baltijos valstybių ryžtas. Kokia sudėtinga vienos dienos kelionė per istorijos kryžkeles.
1939 metais rugpjūčio 23 dieną buvo pasirašytas TSRS ir Vokietijos šalių nepuolimo paktas. Penkiasdešimt metų, iki 1989-ųjų, sovietinė propaganda aiškino mūsų tautai, kad šio susitarimo dėka buvo atitolinta karo grėsmė. O tą pasaką lydėjo kita – kad Sovietų Sąjunga išvadavo mūsų šalį nuo okupantų.
Prabėgus pusei amžiaus, 1989 metais, ši diena Lietuvoje pradėta vadinti tikruoju vardu: užsienio reikalų ministrų J. Ribentropo ir V. Molotovo paktu, kuris turėjo įtakos Antrojo pasaulinio karo pradžiai ir kartu panaikino Baltijos šalių nepriklausomybę. Lietuvoje ši diena pavadinta Juodojo kaspino diena.
Siekiant priminti tautai ir pasauliui Ribentropo-Molotovo paktą, buvo surengta akcija „Baltijos kelias“. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną apie du milijonus Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibę rankomis sudarė gyvą grandinę per tris Baltijos valstybes. Tai buvo simboliškas ženklas, kad Baltijos valstybės atsiskiria nuo TSRS.
Dar po dvidešimties metų, 2009-aisiais, atsižvelgiant į Europos parlamento raginimą visiems Europos nacionaliniams parlamentams, rugpjūčio 23-iąją paskelbti Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena, Lietuvoje ši diena pavadinta ir Baltijos kelio diena. Buvo nuimti juodi kaspinai nuo vėliavų.
Penkiasdešimt metų prisireikė, kol buvo ištarta tiesa. Dar dvidešimt metų prireikė mūsų šaliai, kol itin svarbi data, nuspalvinta juoda neviltimi, buvo pažymėta vilties ir tikėjimo ženklu. Dabar rugpjūčio 23 dieną mūsų akys nekrypsta į juodais kaspinais perrištas trispalves. Mūsų mintys grįžta į tas dienas, kai trys Baltijos valstybės gyveno laisvės tikėjimu ir kitokio gyvenimo lūkesčiais.
Mintimis apie viltį, lūkesčius ir tą svarbią dieną lietuvius apėmusią euforiją dalijasi žymūs kėdainiečiai. Vieni jų stovėjo rankomis susikibę Baltijos kelyje, kiti apie šią datą žino tik iš pasakojimų ir istorijos vadovėlių.
Šiems žmonėms pateikėme štai tokius klausimus:
- Ar buvote, atsimenate Baltijos kelią, o gal kas nors apie tai pasakojo? Jei buvote – kokie Jūsų asmeniniai įspūdžiai? Kokia to įvykio reikšmė šalies istorijoje, žvelgiant Jūsų akimis?
- Rugpjūčio 23 diena yra minima kaip Juodojo kaspino diena – tai diena, kai buvo pasirašytas Lietuvai pražūtingas paktas, atėmęs viltį šaliai gyventi laisvai. Ar, Jūsų nuomone, šiandienos Lietuvoje yra situacijų ar priimamų sprendimų, kurie žlugdo žmonių viltis?
- Ši diena taip pat ir Baltijos kelio diena. Tai – Vilties ir vienybės diena. Kokias viltis puoselėjote tuo metu ir kokias puoselėjate dabar dėl mūsų šalies gyventojų vienybės ir bendruomeniškumo? Ar buvusios viltys pasiteisino? Jūsų nuomone, kiek vienybės Lietuvoje yra šiuo metu.
Rimantas ŽIRGULIS, Kėdainių krašto muziejaus direktorius:
1. „Žinoma, kad buvau kartu su savo draugais. Man regis, tai buvo tokios ypatingos reikšmės įvykis, kuriame negalėjo dalyvauti nė vienas tuo metu Lietuvoje buvęs lietuvis. Iki šiol man tai yra su niekuo nesulyginamas, didingas, įkvepiantis, vienijantis įvykis mano gyvenime. Iki šiol pamenu tos dienos euforiją, visus apėmusį jausmą ir įsitikinimą, jog tikrai esame pasiryžę gyventi laisvi. Dar įstrigo tai, kad Baltijos kelias buvo milžiniška ir taiki visų trijų Baltijos valstybių žmonių manifestacija, beje, puikiai suorganizuota ir koordinuota. Žavėjo kiek daug žmonių beveik sklandžiai atvyko, dalyvavo ir grįžo namo.
2. Nemanau, kad korektiška ir galima lyginti dviejų didžiausių pasaulio agresorių Stalino ir Hitlerio sandėrį su politiniu dabartinės Lietuvos gyvenimu. Mes galime nemėgti savo politikų, bet jie tikrai neplanuoja užgrobti kitų valstybių teritorijas. Juk esame ES ir NATO nariai, todėl taip saugiai ir gerai Lietuva dar negyveno per visą savo istorijos tūkstantmetį. Suprantama, jog gyvename demokratiškoje valstybėje, todėl galime ir privalome reikšti savo nuomonę apie mūsų politikų sprendimus. Man labai daug kas nepatinka Lietuvoje, tikrai galėtų būti sprendžiama ne taip, tačiau kantriai laukiu kitų Seimo rinkimų…
3. Reikia suprasti, kad 1989 m. mes nieko nesupratome, ką reiškia turėti savo valstybę, ją puoselėti, vystyti, atsakyti už ją ir ginti, užtikrinti jos gyventojų gerovę. Buvome naivūs romantikai. Kai kartais paklausau, ką kalbėjo mūsų tuometiniai lyderiai Sąjūdžio mitinguose, darosi kiek nejauku nuo patoso ir neatitikimo realybei. Be to, turėjome vienintelį tuo metu išorinį priešą, kurį stebėtinai greitai ir lengvai pavyko įveikti. Todėl turime kasdien dėkoti likimui, kad gyvename tokiu taikiu ir turtingu Lietuvai laiku. Mūsų niekas netremia, nežudo, nekalina, nepersekioja. Esame laisvi ir galime keliauti ar gyventi, kur tik norime. Mes juk nežinojome, kad praktiškai kiekvieno iš mūsų viduje slypi didesnis ar mažesnis drakonas, kuris parodo savo nasrus per pyktį, pavydą, neapykantą, gobšumą. Todėl viena vertus, mūsų viltys buvo kiek nerealios, nes juk negalime visą laiką gyventi mitingų dvasia ir būti tokie vieningi. Kita vertus, turime didžiuotis nugalėjusia mūsų dainuojančia revoliucija. Pažiūrėkime, kas vyksta pasaulyje, kiek yra vietų, kuriose konfliktai yra nesibaigiantys, reikalaujantys daug aukų. Noriu tikėti, kad Lietuvoje tik daugės bendruomeniškumo, solidarumo, atsakomybės už savo šalį. Kad didelė dalis visame pasaulyje gyvenusių lietuvių grįš namo ir prisidės prie tolimesnio mūsų šalies europietiško ir demokratiško vystymo. Ir norisi, kad pagaliau būtų mokomasi iš savo klaidų.“
Šaulys Algimantas Leonas ČERNIUS:
1. „Man neteko garbės stovėti Baltijos kelyje 1989 metais. Buvau susiruošęs važiuoti kartu su visais, bet… Tuo metu dirbau Elektros aparatūros gamykloje ir manęs neišleido išeiti anksčiau iš darbo. Man tai buvo labai svarbu: giminėje yra tremtinių, mes nuo mažens visi auklėti patriotiškai, todėl buvau įsitikinęs, kad mano vieta ten, Baltijos kelyje, kartu su visais. Niekam nesakęs, aš palikau savo darbo vietą – ir iš Pramonės rajono (tuo metu ten buvo įsikūrusi Elektros aparatūros gamykla) bėgte atbėgau iki stoties, kur laukė autobusai, vežantys žmones į Baltijos kelio vietą. Deja, autobusai jau buvo išvažiavę. Slinkau namo, stebėjau, kaip po miestą važinėja automobiliai, papuošti tirspalvėmis. Toks smagumas širdyje buvo, tokia euforija – štai kokie mes vieningi. O kartu vos neverkiu, kad dabar negaliu būti ten, Baltijos kelyje, kartu su visais.
To įvykio reikšmę žodžiais apsakyti yra neįmanoma, tai buvo kažkas ypatinga. Buvo toks tautos pakilimas. Aš net netikėjau, kad visa tai gali vykti mūsų šalyje.
2. Šiuo metu viskas yra šiek tiek priblėsę, nebeliko pasididžiavimo savo šalimi. Yra dalis žmonių, kurie meilę savo šaliai, patriotinius jausmus nešioja giliai širdyje ir to neužgesinsi. Tačiau dauguma žmonių dejuoja dėl savo buities, dėl nenusisekusio gyvenimo. Aš manau, kad valstybė, tauta turi būti žmogui svarbiausia, o visa kita, kaip sakydavo senoliai, pragyvensim.
3. Sunku atsakyti į šį klausimą. Mes daugiausia dėmesio kreipiame ir geriausiai girdime tuos, kurie viskuo nepatenkinti. Tačiau yra didelė dalis tautiečių, tikrų patriotų. Jie yra ir bus – tai nekintama. Dar kartą pakilusi, mūsų tauta sugebės išlaikyti savo vienybę. Ir jokių komentarų ar abejonių šiuo klausimu negali būti.“
VDU Kūrybinių industrijų studentė, tautinės muzikos kolektyvo „Auštaras“ narė Emilija Izabelė ADOMAITYTĖ:
1. „Pasakojimų apie Baltijos kelią, jeigu nuoširdžiai, esu klausiusi mažai… Tačiau iš tų keleto pasakojimų ir minėjimo, kuriame esu buvus prieš keletą metų, man aišku, kad tuo metu tai buvo viena iš Baltijos šalių išsilaisvinimo idėjų. Tai sujungė šalis ne žodžiais, o darbais ir aiškiai užbrėžė liniją SSRS, kur mūsų šalys taria tvirtą ir griežtą ne gimtųjų žemių padalijimui prieš mūsų valią.
Tai buvo svarbus ženklas, kad būti SSRS sudėtyje mums, trims šalims, niekada nebuvo „savanoriška“ idėja. Juk jeigu būtų buvę savanoriška, ar būtų toks masiškas ir taikus protestas?
2. Pirmiausia, tokių sprendimų, kurie ribotų tą tikrąją laisvę, kurią Nepriklausomybės akto signatarai atkūrė kovo 11-ąją, mes neturime. Nes mus saugo NATO, palaikome gerus tarptautinius santykius. O žmonės visada turi ir turės vilčių dėl ką nors. Tai yra gerai. Žinoma, kai kurios viltys jaunai demokratijai greituoju būdu yra nerealios. Tačiau kita vertus, esu tikra, kad savo švietimo, sveikatos apsaugos, socialinėje srityje sistemoms mūsų politikai galėjo padaryti daugiau. Nes mokytojo profesija vis dar per mažai gerbiama ir finansiškai ir morališkai, vis dar yra provincijų vaikų neužimtumas, neužtikrinamas geras mokytojų paruošimas… Gydytojai užkraunami dideliais krūviais, o popierizmas sumažina dėmesį į pacientą, o kur trūkstama finansinė injekcija medikams! Socialinės apsaugos erdvėje mes turime smurtą, žiaurų smurtą prieš vaikus, niekaip nepriimami teisingi įstatymai, stabdantys smurtą prieš gyvūnus… Kas pastaruoju metu yra itin opus klausimas. Taigi apskritai situacijų, kurios žlugdo viltis, yra, bet situaciją įmanoma iškentėti.
3. Vienybės Lietuvoje yra skirtingai skirtingais laikotarpiais. Vienokie mes atsitikus masinei tragedijai, kai visiems skauda širdis dėl nekaltai žuvusių, kitokie, kai švenčiame Lietuvos šimtmetį, kai Vingio parke tarsi skruzdėlyne galima išvysti dainuojančią ir LAIMINGĄ tautą, dar kitokie, kai reikia prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta aplink mus. Aš manau, kad vienybę užauginti mes sugebame. Ji nėra mums svetima. Tačiau vis dar trūksta drąsos priešintis tam, kas blogai, bet yra „svetimame darže“, vis dar sunku sudrausminti smurtaujančius, geriančius, niokojančius, vagiančius bendrą valstybės turtą. Mumyse dar daug baimės likti žinomais, kai reikia stoti į akistatą su tiesa. Bet pamažu ir tai nyksta, kai pradedame nuo savęs, kai kaimynui talžant savo šunį, mes neleidžiame jam to daryti ir stabdome tai, kas amoralu. Ten ir dar milijone situacijų yra mūsų vienybės viltis Lietuvai.“
Iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ vadovas Ignas RUSILAS:
1. „Baltijos kelyje nedalyvavau, nes nebuvau gimęs, tačiau istorijos apie šį įvykį lydėjo nuolatos. Iš pasakojimų labiausiai įsiminė didžiulė Baltijos kelio vienybė. Tėvai pasakojo, jog automobiliai autostradoje važiavo keliomis juostomis, visi draugiškai visus praleisdavo, suteikdavo pagalbą, niekas tuo metu negalvojo vien tik apie save. Manau, kad tai ir yra didžiausia Baltijos kelio reikšmė – sugebėjimas įrodyti, kad galime iškovoti Nepriklausomybę ne ginklu, bet daina, susikibusiomis rankomis ir buvimu vieningais. Tą dieną nebuvo nepažįstamų ar pažįstamų žmonių, tą dieną visi siekė vieno tikslo.
2. Manau, kad šiandieninėje valstybėje yra priimami įvairūs sprendimai ir kai kurie iš jų nėra apgalvoti. Stebime įvairias diskusijas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, tačiau tai ir yra demokratinės valstybės žavesys. Galime jaustis laisvi klysti, išbandyti skirtingus kelius tikslui pasiekti ir kurti tai, kas mums atrodo teisinga.
3. Nors Baltijos kelyje ir nebuvau, bet visada tikėjau šia šalimi ir lygiai taip pat tikiu ja šiandien. Mane kasdien supa daugybė žmonių, kurie dirba Lietuvos vardan, kuria didžiulius dalykus, įgyvendina iš pirmo žvilgsnio neįgyvendinamas idėjas. Vienybė nėra matuojama iškilusiais nesutarimais ar nuomonių įvairove, vienybė matuojama, kaip stipriai galime susitelkti dėl vieno ar kito tikslo. Kiekvienas turime savitą laisvės suvokimą, kiekvienas išreiškiame savo meilę Lietuvai skirtingai, bet čia ir slypi mūsų vienybė.“
Istorijos mokytoja Daiva RIBIKAUSKIENĖ:
1. „Baltijos kelias ir kiti to meto įvykiai – tai dalis mano gyvenimo. Esu labai dėkinga likimui, kad tuo metu, būdama istorijos kurso studentė, turėjau galimybę gyventi Vilniuje – visų įvykių sūkuryje, ir juose dalyvauti. Dabar patirtus įspūdžius galiu papasakoti savo mokiniams. Niekuomet neišdils iš atminties ta dvasinė energija, galia, jėga, kuri plazdėjo visų žmonių širdyse, kai žmonės, pamiršę savo kasdienius darbus, rūpesčius, susikabinę rankomis dainavo „Bunda jau Baltija“.
Ši žmonių grandinė, šis kelias yra tai, ko mes neturime pamiršti. Tuo metu tai buvo ženklas, jog permainos sovietinėje imperijoje prasidėjo ir jos neišvengiamos. Dabar tai mūsų vienybės simbolis siekiant bendro tikslo. Ta vienybė turėtų įkvėpti šiandien sprendžiant įvairias problemas, be jos sunku tautai užtikrintai vystytis, apsisaugoti nuo išorės priešų.
Tik to meto žmonių vienybės dėka dabar turiu didesnį pasirinkimo įvairumą, keliavimo galimybes, žodžio laisvę. Tai vertybės, apie kurias 1989 m. mes tik svajojome.
2. Nesiimu vertinti šių dienų priimamų sprendimų ir esamų situacijų. Liūdna, kad nemažai žmonių jaučiasi disidentais dabartiniai valdžiai ar politikai. Manau, visos valstybės patyrė per savo istoriją pakilimų, kritimų, nusivylimų. Nereikia nuvertinti pasiekimų valstybės vystymosi prasme, jaučiamės saugesni ir geopolitine prasme. Svarbu neprarasti vilties ir nenuvertinti savęs, savo galimybių, savo noro kurti, auginti savo valstybę pozityviu mąstymu, pilietišku elgesiu, sąžiningu darbu.
3. Tuo metu visi puoselėjome viltį iškovoti laisvę, nepriklausomą valstybę. Tuo metu žmonės dalijosi šypsenomis, tikėjimu, viltimi, palaikydami, pastiprindami vieni kitus. Stebėjau žmonių veidus, jie buvo kupini optimizmo, euforijos, pasitikėjimo savimi. Šiuo metu to labiausiai trūksta. Pasigendu tos vienybės. Labai liūdna, kad šiandien kartais materialinė nauda laikoma didesne vertybe už draugišką, nuoširdų bendravimą. Tačiau visuomet esu optimistė, tikiu, kad ta bendruomeniškumo dvasia, dvasinės vertybės paims viršų. O savo kaip istorijos mokytojos pareiga laikau jaunajai kartai padėti įvertinti Baltijos kelio akcijos ir kitų to meto įvykių iškovotus pasiekimus ir padėti suprasti, kokia svarbi vertybė yra mūsų šalies laisvė.“