60-tą mokyklos baigimo jubiliejų šventę kėdainiečiai: mokykla mūsų nebelaukė
„O štai dar viena mūsų blondinė ateina“, – juokauja vyriškis, jau apsuptas gražių moterų ir kelių vyrukų kompanijos.
„Dabar mes jau visos blondinės“, – linksmai atsako šalia stovinti moteris.
Linksma draugija sveikinasi su ką tik prie jų prisijungusia moterimi. Vadina vieni kitus vardais ir pavardėmis, kurias moterys pačios jau sunkiai beprisimena. O kaip gi kitaip, juk seniai begirdėjo, kad jas kas šauktų mergautinėmis pavardėmis. Nebent, kai sėdėjo mokyklos suole.
[quote author=“Jonas“]Klasės susitikimai, kaip ir pasimatymas – nėra jokių priežasčių jame nedalyvauti.[/quote]
Susirinko po 60 metų
Būtent mokyklos suolas ir suvedė šią gražią kompaniją. Tik buvo tai labai seniai. Prabėgo šešiasdešimt metų, kai 58 abiturientai baigė antrąją vidurinę mokyklą. Pirmą kartą jie susirinko prabėgus 25 metams po mokyklos baigimo, o paskui rinkosi kas penkeri metai. O minėdami penkiasdešimt penkerius baigimo metus, nusprendė, kad reikia rinktis kasmet. Klasės draugų mažėja – jau 18 išėjo Anapilin, tad susitikimai dažnėja. Vis dar norisi pabūti kartu.
„Esame išskirtinė laida, – džiaugiasi viena iš susitikimo iniciatorių Vlada Janonienė. – Mes – pati pirmoji laida, kuri išleistuves šventė naujame pastate.“
Jos žodžiai tarsi atidaro ir kitų „mokinių“ prisiminimų skrynią.
Jie dalijasi savo atsiminimais apie tai, kad 1958 metais sausio mėnesį po žiemos atostogų Kėdainių antrosios vidurinės mokyklos mokiniai rinkosi į pamokas ne senajame mokyklos pastate Josvainių gatvėje (dabar ten įsikūrusi Kėdainių švietimo pagalbos tarnyba), o į naująjį, dar dažais kvepiantį J. Basanavičiaus gatvėje (paskutinė įstaiga buvusi šiame pastate Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centras). Vienuoliktokai tik pusmetį pasimokė naujame pastate, tačiau šios dvi klasės įėjo į mokyklos istoriją, kaip pati pirmoji naujojo antros vidurinės mokyklos pastato laida. Dera priminti, kad antroji vidurinė mokykla jau buvo išleidusi 13 abiturientų laidų, o laimė šokti išleistuvių valsą naujoje mokykloje teko 14-ai laidai, kurios mokiniai 2018 metų birželį ir vėl stovėjo prie savo mokyklos durų.
Pirmieji abiturientai patys kraustėsi iš pastato į pastatą
Buvę mokiniai pasakoja, kad žinia, jog jie pirmą kartą įžengė į naują mokyklą sausio pradžioje tik skambėjo labai gražiai. Tiesa ta, kad vyresniųjų klasių mokiniai paskutinėmis statybų dienomis dirbo kartu su statybininkais: statė langus, padėjo apdailininkams. O merginos prisimena, kaip tuos langus valė ir plovė grindis. Visi dėjo pastangas, kad mokykla greičiau atvertų duris tikriesiems šeimininkams – mokiniams.
O paskui vyko didysis kraustymasis. Daiktų pervežimui mokykla gavo vieną sunkvežimį. Kraustymasis būtų užtrukęs, bet vėl į pagalbą buvo sukviesti mokiniai. Dabar tai atrodytų keista, o gal net ir papiktintų tuos, kurie kalba apie vaikų teises, tačiau prieš šešiasdešimt metų mokiniai pėsčiomis, nešini dėžėmis marširavo tarp jau buvusios ir dar būsimos mokyklų. Viską, ką buvo galima pakelti, rankomis sunešė.
[quote author=“V. Janonienė“]Tradiciją kas penkeri metai susitikti prie savo mokyklos mes išsaugojome, tik šiais metais mokykla mūsų nebelaukė.[/quote]
„Labiausiai įsiminė, – juokiasi Vlada Janonienė, – kai man reikėjo nešti griaučius. Biologijos kabinete ant stovo buvo tokie iš plastiko pagaminti žmogaus griaučiai. Tai aš juos už tos pakabos, kita ranka šiek tiek prilaikydama griaučių rankas, kad netabaluotų ir nukeliavau per visą J. Basanavičiaus gatvę.
Į susitikimą – tarsi į pasimatymą
Prisiminimus apie abiturientų kraustymąsi nutraukia į susitikimą atėjęs vyriškis. Kompanija šūksniais pasitinka Joną, o šis iš tiesų vertas susižavėjimo. Jono rankose gvazdikai. Jie skirti kiekvienai klasiokei, su kuria džentelmenas sveikinasi, sako komplimentus ir teikia po gvazdiką. Būti tokio susitikimo liudininku labai gera.
„Aš į susitikimą su klasės draugais kiekvieną kartą einu kaip į pasimatymą“, – juokauja Jonas. O tie, kas žino, kad Jonas neseniai susilaužė kelis šonkaulius ir pasimatyti su draugais atėjo kęsdamas skausmus, tik pritariamai linkčioja. Taip, tokios progos, kaip ir pasimatymo, neįmanoma praleisti.
Pasisveikinę su Jonu buvę abiturientai tęsia pasakojimą, bet šį kartą apie dabartį.
Mokykla savo pirmųjų abiturientų nelaukė
„Kas penkeri metai, – pasakoja Vlada, – susirenkame čia, savo mokyklos kieme (J. Basanavičiaus g.), – pasiprašome, kad įleistų į vidų, pasėdime savo klasėje. Prisimename tuos, kurie neatėjo į tą susitikimą ir tuos, kurie jau niekada nebeateis. Pasakojame savo naujienas, klausomės kitų pasakojimų. Visada prisimename klasių auklėtojas, šviesaus atminimo pedagoges Tamarą Aleknauskienę ir Feliciją Čiplienę. Šie metai patys pirmieji, kai stovime už durų.“
Mokyklos pastatas, kuriame paskutinieji mokėsi Kauno kolegijos studentai, dabar jau priklauso Turto bankui. Mokykla uždaryta, sargų nėra. Ir nebėra kam pasiskambinti, ko pasirašyti įleidžiamiems į vidų, kad dar kartą pasėdėtų savo klasėse.
„Mes šešiasdešimtojo jubiliejaus sulaukėme, – juokavo pirmosios laidos abiturientai. – O mokykla mūsų nelaukė. Ji pati tokio gražaus jubiliejaus nesulaukė.“
„Niekis, – atitaria jiems nenuilstanti organizatorė Vlada Janonienė. – Nueisime į pavėsį, pasėdėsime ant pievelės po medžiais mūsų mokyklos kieme ir pasikalbėsime, pabūsime kartu.“
Kaip tarė, taip ir padarė. Susėdo „mokinių“ pulkelis po medžiais mokyklos kieme ir paleido savo prisiminimus, kaip paukščius ratais aplink jų galvas suktis. Apie tai, kokie jie buvo jauni ir apie tai, kokie jauni jie yra dabar.
Žinoma jauni. Juk susirinko, suėjo visi draugėn, tradiciją išsaugojo. Ir pasirodė, kad tradicija yra ilgaamžiškesnė už mokyklą. Mokyklą, kurią patys kartu ir statė, ir įrenginėjo, o dabar štai stovi už durų ir įeiti negali.
