Kėdainių ligoninės vaikų skyrius turi naują vadovę – ji žada pokyčius

Jauna ir, atrodytų, labai trapi – tokia naujoji, vos prieš kelis mėnesius Kėdainių ligoninės vaikų skyriaus vedėjos pareigas pradėjusi eiti Dovilė Lukoševičiūtė-Zikė. Tačiau pirmasis įspūdis gali būti labai apgaulingas – vos pradėjus kalbėti apie mediciną, vaikų sergamumą, jų gydymą ir darbą Kėdainių ligoninėje, tampa aišku – nei kompetencijos, nei noro bei galimybių tobulėti šiai jaunai specialistei toli gražu netrūksta. Priešingai – dvejų metukų dukrelės mama iš motinystės atostogų į darbą grįžo prieš kelis mėnesius, turi daug idėjų, diegia naujoves, dėl kurių vaikų – kūdikių skyriuje priežiūra bei darbo organizavimas bus sklandesni ir efektyvesni. Ne veltui Kėdainių ligoninės direktorius Stasys Skauminas, beje, vos prieš savaitę paskirtas dar vienai penkerių metų kadencijai, šią specialistę atvykti dirbti iš Kauno kalbino jau seniai.

– Jūs – kaunietė, ar nesunku kiekvieną dieną važinėti į Kėdainius?

– Šiuo metu su šeima gyvename Kaune, tačiau esu kilusi iš Kėdainių, baigiau Šviesiąją gimnaziją, o tada pasirinkau medicinos studijas Kauno medicinos universitete. Po 12 metų studijų ir rezidentūros įgijau vaikų ligų ir vaikų pulmonologo specialybes.

Mano tėvai gyvena čia pat, viskas Kėdainiuose yra sava ir pažįstama. Galų gale, net ir mane pačią gydžiusi vaikų ligų gydytoja tebedirba Kėdainių PSPC.

Žinoma, iš pradžių buvo kiek keista ir gal net šiek tiek nejauku – juk, kai buvau maža, ji mane gydė, buvo autoritetas, o dabar mes dirbame tą patį darbą ir visai šalia, esame kolegės.

Pediatrijoje, kaip ir kitose medicinos srityse, svarbus atgalinis ryšys. Su PSPC vaikų ligų gydytojomis pasikalbame apie tuos pačius pacientus, kaip jiems sekasi sveikti, laikytis rekomendacijų, kaip pagerinti paslaugų suteikimo kokybę ir jų prieinamumą.

Man svarbūs mano pacientai, rūpi, kas vyksta jų gyvenime išvykus iš ligoninės. Negali būti kitaip, mano darbas man patinka, o dirbti čia, savo gimtajame mieste, kur kiekviena gatvė pažįstama – dar ir be galo smagu, sutinki pažįstamų veidų. Taip pat jaučiu gal net kiek didesnę atsakomybę savo krašto žmonėms.

Jaučiuosi gerai, nes džiaugiuosi savo pasirinktu profesiniu keliu, niekada nesigailėjau pasirinkusi pediatriją. Tad ir tos kelios dešimtys kilometrų iš Kauno iki Kėdainių dėl mėgstamo darbo man visai neprailgsta.

– Kokios permainos laukia skyriaus?

– Tampame modernesni, stengiuosi išnaudoti visas šiuolaikinių technologijų galimybes, nes tikiu, kad tai gerokai palengvina darbus. Vis plačiau diegiamos e-sveikatos paslaugos, tarp kurių aktualiausia pacientams – elektroninių receptų paslauga.

Dabar darbo grafikus sudarau naudodamasi kompiuterine programa, nors iki šiol jie būdavo rašomi ranka. Naudojantis kompiuteriu viskas vyksta ir greičiau, ir paprasčiau, galimos greitos korekcijos.

Man smagu, kad ir kolektyvas čia puikus, visi išmano savo darbą ir nuoširdžiai jį dirba. Mūsų kolektyvas nedidelis, tačiau darnus ir atsakingai atlieka savo pareigas.

Planuojama artimiausiu metu vaikų stebėjimo paslaugą iš Priėmimo skyriaus perkelti į Vaikų ir kūdikių skyrių – taip ir patogiau, ir, svarbiausia, saugiau pacientams.

[quote author=“D. Lukoševičiūtė-Zikė“]Dabar darbo grafikus sudarau naudodamasi kompiuterine programa, nors iki šiol jie būdavo rašomi ranka. Naudojantis kompiuteriu viskas vyksta ir greičiau, ir paprasčiau, galimos greitos korekcijos.[/quote]

Į Priėmimo skyrių atvyksta ligoniai sirgdami įvairiomis ligomis, tad, dažnai lankantis be svarios priežasties, padidėja tikimybė susirgti ir kitomis infekcijomis. Todėl visada prašau tėvelių labai atsakingai ir neskubotai įvertinti, ar tikrai reikia vykti į Priėmimo skyrių, ar vis tik ligoniuką gali apžiūrėti bei gydymą paskirti šeimos gydytojas ar vaikų ligų gydytojas ambulatoriškai. 

– Kokios ligos vyrauja šį sezoną? Ką patartumėte tėveliams?

– Šiuo metu siaučia įvairūs entero virusai, dažnos šlapimo takų infekcijos, anginos ar net skarlatinos – vėl po truputį atgimstanti liga.

Na, o kalbant apie vieną didžiausių šių dienų tėvų baimę – meningokokinę infekciją, dar kartą noriu priminti: jei vaikas pradeda karščiuoti, nesant jokiems kitiems požymiams, tampa vangus, apatiškas, atsisako gerti, atsiranda neblykštantis bėrimas – geriausia vykti į gydymo įstaigą, nes joje, remdamiesi patvirtintais algoritmais, mes atliksime apžiūrą ir suteiksime visą reikiamą pagalbą.

Tuo tarpu dabar, esant karštiems orams, siūlau nepamiršti, jog būtina vartoti daug skysčių, vengti tiesioginių saulės spindulių, būtina dėvėti galvos apdangalus. Kai karštis itin didelis, laiką leisti patalpoje ar pavėsyje.

Vaikai daug imlesni ligoms, o mažesnieji simptomų apibūdinti negali, tad saugoti juos turi patys tėvai. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, jog tokiais permainingais orais mažuosius reikia saugoti ir nuo pernelyg intensyvaus vėsinimo – iš karšto oro atsisėdus į šaltą automobilį, dažnai užklumpa sloga ar gerklės skausmas, tad aplinkos temperatūrą reikėtų mažinti palengva.

Be to, norėčiau priminti vaikus auginantiems tėvams, kad kai jų atžaloms pakyla aukšta (> 38,5 0C) temperatūra, pirmoji pagalba – vaistai nuo temperatūros, vartojami tinkama doze, atsižvelgiant į vaiko svorį, taip pat pakankamas skysčių vartojimas.

Jei temperatūra sunkiai krinta nuo vaistų, taikykite fizines šalčio priemones (sudrėkintą audeklą dėkite ant kaktos, kaklo bei kirkšnių srityse, atklokite vaiką).
Skubėti į Priėmimo skyrių vos sukarščiavus vaikui nėra būtinybės, nebent atsiranda grėsmingų sveikatos sutrikimo požymių (trinka sąmonė, atsiranda neblykštantis bėrimas, vaikas atsisako visiškai gerti, tampa apatiškas, įvyksta traukuliai).

Kraujo tyrimas informatyvus dažniausiai būna tik praėjus 12/24 valandoms nuo karščiavimo pradžios. Žemesnės nei 38 0C temperatūros nederėtų mažinti vaistais, nes karščiavimas yra apsauginė organizmo funkcija, kuri leidžia kovoti su ligos sukėlėjais.

– Ar teko susidurti su vaikų nepriežiūros atvejais, po kurių jie atsidurdavo ligoninėje?

– Mūsų ligoninė yra ta vieta, į kurią pirmiausiai yra atvežami vaikai iš socialinės rizikos šeimų, girtaujančių tėvų. Taip, tenka pamatyti visko. Aš pati, turėdama vos dvejų metukų dukrelę, kai kurių tėvų poelgių nei suprasti, nei pateisinti negaliu. Galiu tik dar kartą pasidžiaugti kolektyvu – skyriuje esame sukaupusios išaugtų savo vaikų, kai kas ir vaikaičių rūbelių ir žaislų, jų dažnai prireikia.

Žinoma, tai tik daiktai, tiems vaikams dažnai trūksta visai kitų dalykų – padedame, kiek tik galime. Slaugytojos kai kuriuos vaikus „užaugina“ nuo mažens iki paauglystės, žino jų gyvenimų istorijas, nes tokie vaikai dažnai, net kelis kartus per mėnesį, patenka pas mus į skyrių dėl tėvų nepriežiūros ar kitų socialinių aplinkybių.
Dažnai net ir karšto maisto lėkštė čia būna labai vertinga. Yra vaikų, kurie tokį maistą valgo itin retai. Kartais būna labai sunkių akimirkų, tada supranti, kad čia aš esu ir gydytoja, ir psichologė, ir guodėja. Visgi, kai reikia, privalau atsiriboti nuo emocijų, kad ir kaip sunkiai serga vaikas, kad ir kaip jaudinasi jo tėvai, aš privalau padaryti viską, kad pacientai pasveiktų.

Štai turime ir vaikų žaidimų kambarį, jame mažieji praleidžia nemažai laiko, o išeidami prisiminimui palieka savo kūrybinių darbelių.

Kai labai pavargsti, energijos vėl suteikia linksmai iš skyriaus striksintys sveiki vaikai ir besišypsantys tėvai.

Pasirinkau būtent tokį darbą ir dėl to esu laiminga, nes galiu padėti kitiems ir ši mano veikla jau tapo mano gyvenimo būdu.