Rasų šventė Akademijoje – su protėvių tradicijomis (GALERIJA)

 Rasų šventė Akademijoje – su protėvių tradicijomis (GALERIJA)

Su liaudiška muzika, lietuviškomis vaišėmis, naktišokiais ir su nerašyta savojo krašto tradicija – šienpjovių varžytuvėmis – šitaip Rasų šventę Dotnuvos seniūnijos gyventojai ir svečiai pažymėjo Akademijos tvenkinio pašonėje.

Krašto (ir ne vien) folkloras

Šventės metu seniūnijos Jonus, Janinas ir Rasas sveikino Kėdainių krašto kolektyvai, savo pasirodymais džiugino ir iš Raseinių bei Jonavos atvykusios kapelos. Akademijos kultūros centro organizuota Rasų šventė čia nepraėjo ir be Joninių laužo bei apeigų, kurias vedė etnologė Daiva Šeškauskaitė.

Vienuoliktąjį kartą

Vainotiškių bendruomenės centro pirmininkė Elena Purauskienė pasidžiaugė šiemet jau vienuoliktąjį kartą organizuojamomis seniūnijos šienpjovių varžytuvėmis.

Beje, vainotiškiečiai buvę vieni pirmųjų šalyje, savo bendruomenėje „prisijaukinusių“ šią tradiciją. „Kitos, kiek žinau, bent jau septynios-aštuonios bendruomenės nuo mūsų šienpjovių varžytuves arba nukopijavo, arba… pasinaudojo geru mūsų pavyzdžiu. Šio, jau tradicinio renginio sumanytojas bei komisijos pirmininkas yra mūsų bendruomenės narys Alfonsas Maniokas. Būtent jis 2008 metais pasiūlė atgaivinti seną šienavimo dalgiu tradiciją, – šyptelėjo E. Purauskienė. – Kasmet netrūksta nei norinčiųjų dalyvauti, nei azarto. Nei pakilios nuotaikos. Štai šiemet mus nuplovė lietus. Turime lietsargius, lietpalčius pasiruošę, ir viskas mums gerai. O ir džiaugiamės – žolė minkštesnė buvo lietui nulijus.  Taip kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.“

Antaninių tradicija tiko Joninėms

Jėgas žolės pjovimo dalgiu rungtyje kasmet išbando dvylika-šešiolika dalyvių. Kone kaskart į kovą stojančios ir dailiosios lyties atstovės, kurių šiemet buvo trys. Tiesa, įprastai geriau dalgiais mosuoti sekasi vyrams.

„Nors pati pirmoji pradalgė pjaunama per Antanines, mes šienpjovių varžybas organizuojame per Jonines. Tik sykį jos vyko tikrąją dieną – per Antanines, – pasakojo Vainotiškių bendruomenės centro pirmininkė. – Na o moterims šioje rungtyje sekasi įvairiai. Šiemet joms sekėsi ypatingai… žaismingai. Viena dalyvių rungties nebaigė, sakė, kad reikia žolės ožiukui palikti.“

„Man lygių nebuvo“

Kai kada šienpjovių varžytuvėse laimi draugystė, kartais išrenkamas vienas nugalėtojas, o šįmet apdovanotieji buvo net du: Šlapaberžės bendruomenės centro narys, po pusmečio garbų, 78-ąjį gimtadienį minėsiantis Rimgaudas Triukas ir vienintelis „legionierius“, Žaiginio bendruomenės „Bitupis“ pirmininkas Arūnas Birvinskas.

Kraštiečiui tai buvo debiutas šienpjovių varžytuvėse. „Pirmas kartas nemelavo, – šyptelėjo garbaus amžiaus šlapaberžiškis. – Pirmą kartą pakvietė dalyvauti, pažadėjo, kad ne greičiui ir ne laikui pjausime, todėl sutikau. O ėjau į varžybas dalyvauti, save išbandyti, apie pergalę nė negalvojau, kol neišvydau savo galutinio rezultato. Kuomet nupjoviau, apsižvalgiau – supratau, kad man lygių tiesiog nėra.“

Nereikia nei trimerio, nei žoliapjovės

R. Triukas pasakoja žolę aplink savo namus, ūkinius pastatus ir sode šienaujantis dalgiu ir tik juo.

„Kokių 20-30 arų plotas susidaro, sakyčiau, – kalbėjo be didesnių sunkumų dalgiu mosikuojantis šienpjovių varžytuvių nugalėtojas. – Ačiū Dievui, kol kas dar nusipjaunu pats viską dalgiu. Neturiu nei elektrinės žoliapjovės, nei trimerio. Ir dar žmoną esu išmokęs pjauti žolę dalgiu. Be problemų aplink tvartą apsišienauja ar kuomet glėbelio žolės gyvuliams reikia susitvarko pati.“

Būtinybė – geras įrankis

Na o koks gi būtų čempiono patarimas, kaip taisyklingai nupjauti pradalgę? Kaip mosuoti dalgiu, kad po juo kristų tiesios pradalgės?

„Žinoma, pirmiausia reikia turėti gerą įrankį – gerą dalgį. Jį reikia paruošti tinkamai, kad pjaunamoji dalis būtų plona. O antra – būtina praktika“, – neabejoja  R. Triukas.

Kraštiečiui antrina ir antrasis šios rungties nugalėtojas – Žaiginio bendruomenės „Bitupis“ pirmininkas A. Birvinskas. „Kaip ir bet kokiame kitame darbe, reikia patirties ir gero įrankio. Pirmą kartą į rankas paėmęs dalgį tikrai neišpjausi gražios pradalgės. Kaip ir su prastu dalgiu. Su tokiu tik „uodegų“ visur paliksi, – patikina A. Bilinskas. – Dalgiu šienauti tikrai ne lengviau, bet daug smagiau nei su, tarkime, trimeriu. Kadangi laikau bites, apie avilius jų ramybės nedrausdamas apsipjaunu. Šienauti išmokau labai senai, tėvukas išmokino, kai buvau dešimties metų. Iki šiol tai praktikuoju.“

[#gallery=1448#]

Rekomenduojame parsisiųsti:

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video