Sekminės Paberžėje: su folkloru, tradicijomis ir pautiene (GALERIJA)

Sekmadienio rytą šiltoji Paberžė vėl prisipildė netylančio šurmulio – čia kraštiečius sukvietė Sekminių šventė. Joje šiemet viena kitą keitė ir papildė dvi lietuviškosios tradicijos. Pirmoji, krikščioniškoji – Šventosios dvasios nužengimo į žemę Sekminių dieną šventė, mat renginys prasidėjęs Šv. Mišiomis,  kurias vedė kunigas dekanas Norbertas Martinkus.

Visai netrukus veiksmas persikėlė už Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriaus ribų, o krikščioniškąją rimtį pakeitė šurmulingas kermošius, trankus folkloro ansamblių pasirodymas ir pagoniškųjų lietuviškųjų papročių žaismas.

Tradicija su nebeapčiuopiama pradžia

„Ši šventė – besitęsiantis tradicijų puoselėjimas nuo jau neatmenamų laikų. Bandėme skaičiuoti, bet niekur nėra užfiksuota, kada Paberžėje Sekminių šventei buvo rinktasi pirmąjį kartą. Vis tik nors ši šventė Paberžėje vyksta kasmet, kas kartą ji vis kažkuo skiriasi nuo prieš tai buvusiųjų, – pastebėjo Žydronė Smulskienė, Akademijos kultūros centro vadovė. Jos atstovaujama įstaiga šią šventę rengė kartu su Gudžiūnų skyriumi. – Džiugu tai, kad dalyvauti sutiko visi penkiolika Kėdainių krašto folkloro ansamblių – šeši vaikų ir jaunimo bei devyni suaugusiųjų kolektyvai. Visi kviesti dalyvauti sutiko šimtu procentų. Be to, prie mūsų prisijungė ir Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblis „Linago“.“

Kolektyvai, kurių nariams – nuo 7-erių iki 70-šimt, rengė ne vien asmeninius pasirodymus – jėgas šie suvienijo ir bendram kūriniui, kuris nuskambės rajoninės dainų šventės metu birželio 9 dieną.

Sekminės be folkloro? Niekaip!

Jau penktąjį kartą Paberžėje Sekminių šventės metu koncertavo Kėdainių kultūros centro Tiskūnų skyriaus mišrus folkloro ansamblis „Žalasys“. „Folkloro dainos nuo Sekminių šventės neatsiejamos, – šyptelėjo ansamblio narė Irena Šalukienė. – Džiugu tarp atlikėjų matyti tiek daug šviesių, jaunų veidų. Netiesa, kad jaunimas nemėgsta folkloro. Na, bent jau man taip atrodo. Beje, ir savo kolektyve turėjome jaunų žmonių, jaunų moterų, bet jos tapo mamomis, augina vaikučius, todėl šiandien su mumis nepasirodo. Bet merginos pažadėjo – tik ūgtels atžalos, sugrįš kolektyvo narės ir dar vaikučius atsives.“

Piemenėlių muziką prisiminus

Netrūko Paberžėje ir edukacijų. Štai pasirodymus atlikęs jaunimas galėjo žaisti su vasaros slidėmis, išbandyti pasivaikščiojimą su kojūkais, o kantriausieji stebėjo, kaip gimsta pagoniškųjų Sekminių herojaus – piemenėlio švilpynė.

Pastarojo amato kraštiečius mokė nagingasis Akademijos kultūros centro ūkvedys Petras Pocius. „Geriausia švilpynes gaminti iš lazdyno medžio, nes jo žievė lengviau, greičiau atšoka, medis drėgnesnis, mažiau tuksėti reikia. Štai žilvitis reikalauja daugiau kantrybės. Bet iš esmės vieną piemenėlio švilpynę pagaminti užtrunka apie penkias minutes. O naudotis galima metų metus. Papūtei, nusibodo, padėjai, po kurio laiko vėl radai, vėl papūtei… Ir smagu, ir labai simobliška. O be to – švilpynė matyt vienas iš kelių muzikinių instrumentų, kuriais mokytis groti nereikia: imi ir pūti. Tiesa, kiekviena jų gali turėti skirtingą skambesį, priklausomai nuo medžio storumo ir kitų dalykų. Galima į švilpynės vidų ir žirnį įdėti – vėlgi skambesys bus kitoks. Laisvė improvizacijoms, – „Rinkos aikštei“ sakė P. Pocius. – Mes jas droždavome dar vaikystėje. Tėtis išmokė. Tada į švilpynę kaip į stebuklą žiūrėjom. Buvo priėję nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kuriems vaikystėje taip pat teko stebėti, kaip tėčiai švilpynes drožinėja… Sakė, jog įdomu buvo prisiminti. O kas dėl jaunimo – manau, kad šiandien tokį dalyką dauguma čia esančių vaikų mato pirmąjį kartą gyvenime. Tai – mūsų senelių, protėvių hobis, gaila, kad esame jį primiršę.“

400 kiaušinių – pusantros valandos prie keptuvės

Be naminio varškės sūrio su rapsų medumi, kuriuo buvo vaišinami šventės dalyviai, vienu gardžiausių Sekminių šventės akcentu tapo miegėniškių Dianos Valiauskienės ir Jurgitos Vaitkevičienės kepta… kiaušinienė.

90 cm skersmens metalinėje keptuvėje gardumyną moterys gamino kone pusantros valandos.

„Prireikė 400 kiaušinių ir apie 10 kg lašinukų. Druskos, pipiriukų – „iš akies“. Pernai, beje, įmušėme dvigubai mažiau – 200 kiaušinių – neužteko, tad šiemet apsidrausdamos kepame kur kas didesnį kiekį“, – juokėsi J. Vaitkevičienė, Paberžėje per Sekmines šeimininkaujanti jau ketvirtąjį kartą. Maždaug tiek metų ir tęsiasi kiaušinienės kepimo tradicija.

Užtat Sekminių tradiciją pati miegėniškė liudija jau kone penkias dešimtis metų. „Ir prie Tėvelio Stanislovo, ir dar gerokai anksčiau. Pamenu, būdami mažiukai vaikai, iš Miegėnų, kuriuose augome, su draugais eidavome pėsčiomis į Paberžės Sekmines nusipirkti čia saldainių. Labai gerai pamenu vieną ypatingą kartą, saulėtą birželio 2 dieną. Tai vyko maždaug prieš 48 metus, vadinasi, jau tada buvo švenčiama“, – pasakojo J. Vaitkevičienė.

Niekaip Sekminės – ir be pautienės

Šventėje dalyvavo tautiškumo liniją dešimtis metų puoselėjanti etnologė Daiva Šeškauskaitė. Supažindino kraštiečius su Sekminių tradicijomis, Kėdainių krašto folkloro ansamblių poroms „piemenėlių tuoktuves“ suorganizavo, daug dėmesio pagrindiniam šventės akcentui – kiaušinienei – skyrė. „Kiaušinis pagoniškoje tradicijoje – labai svarbus. Juk yra ir mitas, kad iš kiaušinio pasaulis prasidėjęs: atskridusi antis, padėjusi kiaušinį į vandenį – ir Žemė atsirado. Kiaušinis – gyvybės simbolis. Būtinas žemei, kad ji gyvuotų, žaliuotų, kad augaliukai skleistųsi. Kitokio patiekalo net ir neturėtų būti“, – šyptelėjo D. Šeškauskaitė.

Anksčiau nei krikščionybė

Tiesa, etnologė priminė ir keletą kitų papročių, kurie kadaise buvo neatsiejami nuo pagoniškosios Lietuvos Sekminių šventės. „Turime pasakyti, kad esame lietuviai – nuo senovės gamtos žmonės, kurie pradžioje gyveno pelkėse, vėliau – tarp miškų. Kurie atlaikė tokias negandas kaip Žalgirio mūšis. Iš baltų tautų – jotvingių, sėlių, žiemgalių ar kuršių, Sekminių tradicija ir prasidėjusi, – pasakojo renginio viešnia. – Pagonybė šiais laikais beliko tik pavadinimas. Bet iš tiesų tai – buvimas greta gamtos, jos gerbimas, gamtos ir žmogaus sąlytis. Jeigu liepaitė užaugo – vadinasi, užaugo ir mergina. Jeigu liepaitė žydi – mergina pasiekė brandą. Jeigu beržas veda giles, vadinasi, subrendo jaunikaičiai. Sekminės pagonims – būtent Beržų garbinimo šventė, berželių šventė. Beržas – Eglės iš pasakos sūnus – tvirtumo, gyvybės, sveikatos šaltinis. Juk šitaip pasigardžiuodami beržų sulą geriam!“

Tuoktuvės ir… jaučių kautynės

Pagoniškųjų Sekminių metu ypač didelis dėmesys būdavo skiriamas jauniems berželiams, senovės baltų tikėjime laikytiems žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Šis medis simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį: šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. „Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Tam, kad į namus sveikata, kad gyvybė ateitų. Va ir šiandien visa Paberžė berželių šakomis išsipuošusi. Kadaise ir beržo lapų vainikai būdavę pinami, ir ant piemenėlių, ir ant karvių galvų dedami, – kalbėjo etnologė D. Šeškauskaitė. – Sekminės taip pat buvo laikomos piemenėlių švente – juk daugmaž gegužės viduryje gyvuliai būdavo išleidžiami į laukus – beje, šios tradicijos laikosi ir mūsų laikų ūkininkai – piemenėliai pradėdavo gyvulių ganymo darbus. Vykdavo piemenėlių tuoktuvių ceremonija. Negana to, dar prieš šešias dešimtis metų Lietuvos kaimuose šią dieną vykdavo jaučių kautynės. Bernai suvesdavo geriausius savo jaučius į kovą ir aiškindavosi, kurio gi galvijas stipresnis. Ne ką prasčiau nei bulių kautynės Ispanijoje.“

[#gallery=1395#]