Iš Kėdainių – į astronautikos centrą JAV
Eglė KUKTIENĖ
NASA – kiekvienas mes esame girdėję šią JAV valstybinės agentūros santrumpą. Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija yra atsakinga už visas nekarines kosmoso tyrimo programas. Tačiau kas NASA yra paprastam žmogui? Greičiausiai pirmiausia kylanti mintis – filmai apie keliones į tolimiausias galaktikas, kitas civilizacijas, protu nesuvokiamą laiko reliatyvumą ir tiesiog begalybė – štai su kuo asocijuojasi kosmosas, astronautika ir visa NASA. Tai – kažkas tokio tolimo, keisto, neįprasto ir sudėtingo. O štai kėdainietei Rusnei IVAŠKEVIČIŪTEI visa ši paslaptinga begalybė yra gerokai artimesnė širdžiai, o pati NASA – toli gražu ne tik filmuose girdimas paslaptingas valstybinės agentūros pavadinimas. Visai neseniai baigusi beveik keturių mėnesių stažuotę viename iš NASA padalinių, jauna mergina sutiko papasakoti plačiau apie meilę fizikai, kosmosui, darbą Valstijose ir… žmonių apsigyvenimą kitoje planetoje!
Meilė fizikai – nuo mažens
Meilė tiksliesiems mokslams Rusnę aplankė dar vaikystėje, o vėliau sustiprėjo mokykloje. Nors, kaip sako ji pati, mokykloje jai gerai sekėsi visi dalykai, visgi tikslieji mokslai buvo artimesni širdžiai. Gal taip nutiko dėl to, kad jau nuo pat mažens mergaitę domino ne princesiški žaidimai.
„Nuo kokių 5 metų mano didžiulė aistra buvo kosmosas. Tėtis labai daug pasakodavo apie astronomiją, todėl, kaip ir daugelis vaikų, svajojau būti kosmonaute. Tėtis taip pat nuo mažens domėjosi astronomija, rinkdavo žurnalus „Mokslas ir gyvenimas“, tačiau jis pats nėra fizikas, tik kosmoso entuziastas. Pamenu, kai buvau labai maža, tai kartais užsibūdavome svečiuose pas mano dėdę, o kai jau sutemus eidavom namo, tėtis mane nešdavosi ant pečių ir pasakodavo apie kosmosą. Man labai patikdavo, visada prašydavau papasakoti daugiau… Mane labai žavėjo mintis, kad vieną dieną žmonės galės keliauti į kitas planetas, įkurti ten kolonijas, ir nors tai labai stebuklingai skamba, bet kuo toliau, tuo labiau tai realu!“ – kalbėjo mergina.
Įkvėpė mokytojas
Ir nors meilę fizikai ir kosmosui mergaitei įskiepijo jos tėtis, nemažai prie to prisidėjo ir mokykla. Šviesiąją gimnaziją baigusi mergina pasakoja, kad jos fizikos mokytojas dar ir dabar pasidomi, kaip jai sekasi.
„Nuo mažens iki dabar visą laiką svajodavau apie darbą NASA. Man NASA buvo ir yra kaip kokia Meka. O fizika tam yra labai artimas mokslas, be fizikų nebūtų ir kosmoso tyrinėjimų. Ir fizika yra tas mokslas, kuris visada jaudina, visuomet yra toks geras jausmas, kai supranti, kaip viskas veikia. Mokiausi Šviesiojoje gimnazijoje ir iš tiesų man gerai sekėsi visi dalykai, tačiau nuo kokios dešimtos klasės žinojau, kad noriu studijuoti kažką su tiksliais mokslais. Tuo metu mąsčiau apie chemiją, bet vienuoliktoje klasėje, pasirinkus fiziką A lygiu, man labai pasisekė, nes mus mokė mokytojas Renoldas Klimavičius, kuris tikrai sustiprino meilę fizikai, įkvėpė pasitikėjimo savimi, todėl nusprendžiau, kad noriu studijuoti būtent fiziką.
Manau, kad būtent fizikos mokytojas mane išmokė loginio mąstymo. Jis visada pagirdavo, jei gerai išsprendi uždavinį. Prisimenu, dvyliktoje klasėje būdavo ir papildomos fizikos pamokos, per kurias išsiaiškindavome tai, kas galbūt nebuvo iki galo aišku. Ir mokytojas, gyvendamas net ne pačiuose Kėdainiuose, vis tiek, kad ir dėl vieno žmogaus, atvažiuodavo šeštadieniais į gimnaziją, kad paaiškintų uždavinius.
Kai mokytojas toks atsidavęs, tai tikrai labai įkvėpia! Ir, bent jau man, jei jaučiu kažkokią įtampą ar spaudimą, labai sunku pasitikėti savimi ir kažką išmokti, o tuo tarpu jei parodai pastangas ir gauni paskatinimą – tas tik varo į priekį. Tiesa, tuomet mokytojui pasakojau tik tiek, kad noriu studijuoti fiziką, plačiai apie meilę kosmosui nediskutavome. Tačiau dar ir dabar su juo susirašome, pasipasakojam kaip sekasi“, – apie išties įkvepiantį mokytojo ir mokinio ryšį kalbėjo R. Ivaškevičiūtė.
Kiek reikia dirbti dėl svajonės?
Taigi, kaip Jums atrodo, kiek reikia dirbti, kad pakliūtum į NASA? Kokie žmonės ten patenka, ką jie padaro, kiek nudirba ir ką sugeba? Tikriausiai, kaip ir pati agentūra, taip ir kelias iki patekimo į ją – tiesiog kosmiškas.
„Iškart po mokyklos išsikrausčiau į Vilnių. Baigiau fizikos bakalaurą, o šiais metais turėčiau baigti magistrantūrą, studijuoju medžiagotyrą ir puslaidininkių fiziką – studijose daugiausia dėmesio ir yra skiriama puslaidininkiams (kurių pasirinkimas platus), kokie optiniai reiškiniai juose vyksta, kaip jie auginami, elektronika, kurioje puslaidininkiai naudojami“, – apie studijas pasakoja Rusnė, kuri, tiesa, ne tik mokslus kremta, bet ir rimtą darbą dirba. Visgi likimas viską sudėliojo taip, kad prieš pat stažuotę NASA, mergina nutraukė tuomet dirbtą darbą.
„Nacionalinį atrankos į stažuotes NASA konkursą kasmet organizuoja ir atrinktiems studentams finansavimą skiria Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Stažuotės remiamos Švietimo ir mokslo ministerijos lėšomis.
Tas konkursas vyksta jau keletą metų iš eilės. Jame iš pradžių reikia pateikti paraišką, jog nori ten dalyvauti. MITA pateikia sąrašą projektų, prie kurių bus galima dirbti – reikia išsirinkti sau tinkamiausią projektą (kadangi aš fizikė, pasirinkau nanotechnologijų projektą). Tuomet pagal tą projektą reikia užpildyti tokią ilgoką anketą ir išsamiai atsakyti į klausimus, kodėl ten tinki, ką žadi tame projekte nuveikti, kokia bus nauda iš tavo stažuotės ir t. t. Paskui būna anglų kalbos egzaminas, jei gauni daugiau nei 8, patenki į kitą etapą, kurio metu vyksta motyvacinis pokalbis.
Bet tuo viskas nesibaigia – po pokalbio yra suskaičiuojami visi konkurso metu surinkti balai ir daugiausiai taškų surinkę dalyviai turi dar visą kalną dalykų užpildyti. Tuomet jų paraiškos siunčiamos į NASA, o tada jau pati NASA priima galutinį sprendimą, kurie stažuotojai pas juos dirbs. Kelias labai ilgas, bet aš tiesiog negalėjau ten nedalyvauti!“ – pasakojo Rusnė.
Pasirodo, NASA stažuotojus priima toli gražu ne iš viso pasaulio – šalys turi būti pasirašiusios sutartį su agentūra. Vos 12 pasaulio šalių turi tokią sutartį, o tarp tų šalių yra ir Lietuva.
Naujos patirtys suartino
Rusnė Ivaškevičiūtė neslepia – diena, kai ji sužinojo patekusi tarp vos 6 laimingųjų, kurie galės stažuotis NASA, jai atminty išliks dar tikrai labai ilgai.
„Ta diena, kai sužinojau, jog esu priimta stažuotei, buvo kaip tik paskutinė diena mano darbe. Kažkaip buvo šiek tiek liūdnoka galbūt. Ir jau darbo dienos pabaigoje pasitikrinau savo elektroninį paštą ir pamačiau laišką iš NASA, jame buvo parašyta „congratulations for securing your internship at NASA“ (liet. sveikiname užsitikrinus vietą stažuotei NASA) ir toliau buvo surašyti nurodymai, ką turiu daryti.
Aš net nežinau kaip papasakoti kaip jaučiausi! Tai buvo didžiausios mano svajonės išsipildymas! Pradėjau lakstyti po darbą džiaugdamasi ir apkabinėdama žmones, aišku, paskambinau savo vaikinui, tėvams, geriausioms draugėms. Nežinojau kur dėtis iš tos laimės“, – nuostabios dienos atsiminimais dalijasi mergina.
Apie tai, kad buvo atrinkti į stažuotę, visi šeši kandidatai sužinojo praeitų metų birželio pabaigoje, o jau rugpjūčio gale jie turėjo pradėti darbuotis NASA. Stažuotė baigėsi gruodžio 15 dieną. Tiesa, Rusnė neslepia – viskas buvo nepažįstama ir kiek baisu, tačiau kartu su tautiečiais jautėsi ramiau. Be to, visi puikiai sutarė ir, nors dirbo prie skirtingų projektų, po darbo leisdavo laiką drauge.
„Savo projekto metu aš konstravau triboelektrinį nanogeneratorių. Čia toks prietaisas, kuris dėl trinties mechaninę energiją verčia elektra. Tikimasi, kad toks generatorius galėtų būti naudojamas Marso misijose arba Tarptautinėje kosminėje stotyje. Mano projekto arkliukas buvo tas, kad šitą generatorių turėjau suprojektuoti taip, kad jis būtų spausdinamas su 3D spausdintuvu, nes apskritai iškelti daiktus į kosmosą yra labai brangu. O va tokį elektros generatorių kosmonautai galėtų atsispausdinti ir susirinkti patys jau būdami kosmose.
Visų stažuotojų projektai buvo skirtingi, nes mes studijuojame skirtingus dalykus. Tiesa, buvau toje pačioje laboratorijoje su vienu lietuviu Kazimieru, tačiau vis tiek dirbome prie skirtingų projektų.
Iš tikrųjų visi mes ten susidraugavome ir po darbo visur būdavome ir keliaudavome kartu. Turbūt kad ir kur būtum, visada jauti artimesnį ryšį su savos tautybės žmonėmis, nes turime daugiau panašumų, tai automatiškai išeina, kad daugiau ir laiko praleisdavome kartu“, – pasakoja mergina.
Susidomėjo Lietuva
Turbūt ir sakyti, kad NASA dirba aukščiausios klasės specialistai, tikrai nereikia. Tačiau nepaisant to, kad ten dirbantys žmonės išties be galo daug pasiekę profesinėje srityje, jokio atstumo ar šaltumo jaunųjų stažuotojų atžvilgiu tikrai nebuvo. Priešingai, NASA darbuotojai buvo labai nuoširdūs, malonūs, paslaugūs ir draugiški, pasiruošę padėti jauniesiems mokslininkams. Maža to, pažintis buvo abipusė – kol lietuvaičiai pažindinosi su JAV ir NASA, kolegos turėjo progą sužinoti daugiau apie mūsų šalį. Ir… Lietuva jiems labai patiko!
„Visi gyvenome NASA bendrabutyje, skirtame stažuotojams. Aš visada svajojau apie Kaliforniją, man ji atrodė kažkas stebuklingo! Kai ten nuvykome, viskas atrodė kažkaip keistai pažįstama, tikrai labai geras jausmas pagyventi ten, kur visada svajojai…
NASA turi 10 skirtingų centrų visoje JAV, o mes stažavomės Ames tyrimų centre, kuris yra netoli San Fransisko. Jis buvo pradėtas statyti dar 1939 m. Man atrodo, kad būtent tas centras yra ne toks, kokį įsivaizduoja daugelis. Jis yra gana senas, o ten patekus iš karto jauti tą tikrą NASA atmosferą – kai dar buvo ruošiami pirmieji Apollo skrydžiai į Mėnulį. Beje, pats NASA Ames centras yra tokioje karinėje teritorijoje, pavadinimu Moffett Field. Ten yra sustiprinta apsauga, įeinant į teritoriją reikia rodyti dokumentus, turėti specialų leidimą. Tai tas irgi sukelia tokį įspūdį, jog esi jau tokioje rimtoje vietoje!
Tačiau didžiausią įspūdį ten paliko būtent žmonės. Visi šypsosi, visada pasisveikina, nors to žmogaus net nepažįsti, o tiesiog toje teritorijoje praeinant prasilenki. Visi labai paslaugūs, pakantūs ir geranoriški. Tai tikrai labai nustebino ir paliko labai šiltus jausmus. Net kasdien šnekant su tėvais jie man sakydavo, kad aš pasikeičiau ir visada labai daug šypsausi.
Beje, apie Lietuvą nemažai kas žinojo, mano vadovas yra buvęs Lietuvoje nemažai kartų, kitas vadovas žadėjo būtinai atvykti aplankyti. Dauguma kolegų labai daug klausinėdavo apie Lietuvą. Kadangi ten buvo nemažai stažuotojų iš skirtingų šalių, mes turėdavome tokius kaip „vakarėlius“, kuriuose reikėdavo papasakoti apie savo šalį. Mes šešiese padarėm bendrą ilgoką pristatymą apie mūsų kultūrą, sportą, politiką, gamtą, maistą ir t.t. Visi buvo sužavėti Lietuva, daugelis dar labai ilgai klausinėdavo apie mūsų šalį, tad jei ir buvo tokių, kurie nežinojo, kas ta Lietuva, tai mums išvykus jau tikrai visi žinojo!
Mano laboratorijoje buvo vien žmonės iš Pietų Korėjos. Daug bendravome, tikrai neapsiribojome darbinėmis temomis, ir po darbo nuvažiuodavom kur nors pavalgyti ar kažką nuveikti. Jie – nuostabūs žmonės! Labai daug kalbėdavome apie savo šalis, todėl ir mes daug sužinojome apie Pietų Korėją, o jie – apie Lietuvą. Vadovas net žymėdavosi žemėlapyje vietas, kurias čia aplankys“, – pasakojo Rusnė.
Vis dar svajoja dirbti
Mergina visos stažuotės metu dirbo prie savo projekto – kūrė nanogeneratorių. Ir jeigu mes įsivaizduojame, kad pagrindinis NASA darbas verda aplink kosmonautus ir kosminius laivus, tai – ne visai tiesa.
„Aš visą laiką kūriau generatorių. Reikėjo ir viską sumodeliuoti su kompiuteriu, ir atspausdinti, surinkti tiek patį generatorių, tiek testavimo stendą ir galų gale viską pratestuoti. Šiaip darbe buvo labai daug laisvės, man tiesiog pasakydavo, kokio rezultato jie nori ir ką man reikia pagaminti, ir turėdavau tą daryti. Jei kildavo kokių klausimų, visada galėdavau kreiptis į mentorių, jis mokėjo viską labai gerai ir aiškiai papasakoti, visada, jei reikėdavo, padėdavo.
Ames centre yra daug skirtingų skyrių, kurie kuria skirtingus dalykus. Norint pasiruošti tai pačiai žmonių misijai į Marsą reikia labai daug skirtingų specialistų. Vienos srities žmogus viso dalyko nesukurs, taip neįmanoma. Tad gal kartais atrodo, kad kažkas ten smulkmenomis užsiima, bet sudėjus kiekvieno darbą išeina vienas didelis projektas.
Be to, daugelį dalykų, kuriuos kuria NASA, mes naudojame patys savo buityje kasdien. Todėl ten kuriami įrenginiai yra ne tik kosminiai, bet kartais ir labai žemiški.
Po stažuotės NASA yra galimybė gauti darbą ten… Tiesa, užsieniečiams tai yra žymiai sunkiau, bet įmanoma! Tikrai norėčiau dirbti NASA, nors iš tiesų ir čia, Lietuvoje, mano darbas primena NASA, mūsų laboratorijos nėra prastesnės, žmonės tokie pat protingi. Jei turėtume daugiau mokslininkų, galėtume sukurti kažką panašaus į NASA. Svajoti galima ir reikia daug, bet niekada nežinai kaip gyvenimas susiklostys. Galbūt po doktorantūros pabandysiu laimę gauti postdoką (podaktarinės (savarankiškos) studijos ar (ir) moksliniai tyrimai, vykdomi įgijus daktaro laipsnį) NASA, nes čia yra gana realus būdas ten atliekant postdoko studijas, iškart po jų įsidarbinti“, – svarstė Rusnė.
Fantastika tampa realybe
Fantastinių filmų „arkliukas“, ko gero, dar ilgai bus kosmosas ir jo tyrinėjimai. Vien per paskutinius kelerius metus pasirodę puikiai įvertinti filmai apie gyvenimą Marse, laiko reliatyvumo subtilybes sulaukė didžiulio žmonių susidomėjimo. Kas įdomiausia, panašu, kad toji fantastika jau greitai visai nebebus tik fantastika…
„Fantastiniai filmai, kuriuose rodoma, kaip žmogus augina bulves Marse, jau visai nebėra fantastika! Manau, kad po keliasdešimties metų tikrai turėsime pirmąją žmonių koloniją Marse – tam dedama labai daug pastangų. Ypač atsiradus programai „Space X“ – viltis dar didesnė.
Tiesa, išsiųsti žmones į Marsą yra ne tik technologinis iššūkis, bet pats žmogus ir jo sveikata kol kas yra didžiulė problema. Žemėje nuo kosminės radiacijos mus apsaugo magnetinis laukas, bet žmones išsiuntus į kosmosą jų sveikata gali smarkiai nukentėti.
Ames centre susipažinau su ten dirbančia lietuve Egle Čekanavičiūte, kuri tiria radiacijos poveikį žmogui ir bando išsiaiškinti, kaip tą poveikį sumažinti. Nelabai seniai buvo vykdomas eksperimentas su identiškais dvyniais. Vienas iš jų metus laiko praleido kosminėje stotyje, o dabar, ištyrus jų DNR pasirodė, kad to dvynio, kuris buvo kosmose, DNR labai pakito. Taip kad išsiųsti žmogų į kitą planetą yra didelis iššūkis, tačiau manau, kad mes būsime tokio įvykio liudininkais!“ – kalbėjo mokslininkė.
Nepaisant to, kad kosmosas yra išties platus, sudėtingas ir sunkiai aprėpiamas dalykas, jis vis tiek yra įkandamas ir paprastam žmogui. Mergina stengiasi, kad astronautika susidomėtų vis daugiau žmonių, tad ne tik studijuoja, dirba, bet ir rašo savo blogą.
„Mokslas turi būti kuo labiau viešinamas ir prieinamas visiems. Žmogaus tokia prigimtis – viskuo domėtis. Man kažkaip atrodo, kad ir tas kosmoso tyrinėjimas, ir noras aplankyti kitas vietas yra visiškai natūralus. Pastebėjau, kad žmonėms mokslas yra įdomus, jei viskas paaiškinama ne paukščių kalba. Todėl ir mokslo populiarinimas yra labai svarbu, ir aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra mokslo populiarinimo laidų. Pati tokiu tikslu rašau internetinį blogą mokslasautostopu.lt. Gal skaitytojų ir nėra be proto daug, bet jei man pavyksta bent kažką sudominti, mano tikslas jau būna pasiektas“, – pasakojo Rusnė Ivaškevičiūtė.