Kovo 11-ąją prisimename pirmąją rajono Tarybą: entuziazmu praminti gerumo takai

Iškilmingai paminėję valstybės atkūrimo 100-metį, šiandien švenčiame dar vieną džiaugsmingą mūsų šaliai progą – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kai 1990 m. kovo 11-ąją ėmėme iš naujo patys kurti savo šalį. Kaipgi tai vyko ne bendrame valstybės kontekste, o po mažą gabalėlį – rajonuose? Apie tai kalbamės su pirmosios kadencijos (1990–1995 m.) rajono savivaldybės tarybos deputatu dabar Dotnuvos slaugos namų direktoriaus pareigas einančiu Vytautu Gogaičiu. Jis dėjo visas tuo metu įmanomas pastangas, kad skurdo ir sveikatos bėdų prispausti kraštiečiai sulauktų ne taip jau lengvai pasiekiamos, tačiau būtinos pagalbos.

Sunkiausiu laiku – 50 deputatų

„Vienmandatėje rinkimų apygardoje į rajono savivaldybės tarybą buvo išrinkta 50 žmonių – tarp jų ir aš“, – pasakoja V. Gogaitis. Žvelgdama į bendrą tarybos deputatų nuotrauką pamatau ir daugiau dar ir dabar visuomenėje puikiai žinomų veidų bei pavardžių: Zitos Zokaitytės, Vitolio Laumakio bei kitų.

„Mes pirmieji, kurie prabuvome sunkiausius laikus – kovo 11-oji, sausio 13 d. įvykiai, sovietų armijos išvedimas. Vis tik tai buvo kūrybos, galimybių ieškojimo ir labai prasmingi metai“, – turėjęs progą tapti vienu iš rajono kūrėjų didžiuojasi pašnekovas.

V. Gogaitis savo apygardoje varžėsi su dar šešiais kandidatais ir gavo 80 proc. balsų. Įdomi detalė – jo rinkėjas buvo ir per tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius žuvęs Alvydas Kanapinskas.

Problemų žurnalas

Tapęs tarybos deputatu V. Gogaitis rengdavo nuolatinius susitikimus su rinkėjais, kad galėtų padėti jiems išspręsti kilusias bėdas.

[quote author=”V. Gogaitis”]Negalime žodžiais ar veiksmais niekinti savo Tėvynės, jos istorijos, kitų žmonių, kurie mūsų šalies labui aukojo gyvybes ar nuveikė svarbius darbus. Gal tai, kas dabar sunku, yra laikina, gal pasitaisys po kiek metų? Jei čia gyvename, mylėkime ir gerbkime savo šalį. Turime būti Lietuvos patriotai.[/quote]

„Vedžiau žurnalą, kuriame žymėdavau, kada, kas, kokiu klausimu buvo apsilankęs. Jei problemą pavykdavo išspręsti, tada flomasteriu pažymėdavau žaliai, jei ne – raudonai“, – prisimena pašnekovas.

Deja, ne su visomis gyventojų bėdomis pavykdavo susidoroti. „Ne viskas priklausydavo nuo manęs. Juk pasikeitė santvarka. Viskas buvo nauja. Struktūros nebuvo visiškai susiformavusios, kai kurie teisės aktai likę sovietinių laikų. Bet dirbti reikėjo, nes žmonės tuo laiku irgi buvo sutrikę, reikėjo padėti jiems susiorientuoti naujoje visuomenėje“, – pasakoja V. Gogaitis.

Pramynė gerumo takus

Problemų būta pačių įvairiausių. Žmonės kreipdavosi dėl šildymo, sveikatos bėdų, vaistų ar neįgaliesiems būtinų priemonių trūkumo. Dabar paprasta: pasisakei socialinei darbuotojai, savivaldybei ar susiradai internete kokį paramos fondą, čiupai telefono ragelį ir išdėstei problemą geradariams, o anuomet visai kitos galimybės. Tiksliau, jų beveik nebuvo.

Paramos organizacijų buvo nedaug, o ir apie tas pačias nebuvo plačiai žinoma. Juo labiau gauti telefono numerį ar buveinės adresą buvo irgi sudėtinga. Tekdavo nemenkai paplušėti ir V. Gogaitis entuziastingai ėmėsi šio iššūkio.

„Nebuvo jokios specialios informacinės tarnybos, kuri kauptų informaciją apie paramos fondus. Tekdavo po kruopelytę rankiotis pačiam. Išgirsdavau per radiją ar laikraštyje paskaitydavau, kad kokia nors organizacija užsiima labdara, ir bandydavau juos rasti. Jei būdavo nurodytas telefonas, tada jau siūlo galas būdavo“, – prisimena jis.

Modernūs vaistai ir deficitiniai neįgaliojo vežimėliai

Atkaklus V. Gogaičio darbas ir nuoširdus rūpestis kraštiečių gerove davė vaisių. Drauge su rajono tarybos pirmininku Petru Baguška jie keliems kraštiečiams gavo neįgaliojo vežimėlius, kurie tuo metu buvo tikrų tikriausias deficitas. Kaip tai pavyko?

Deputatas užmezgė ryšį su tuomečiu Respublikos labdaros fondu, iš kurio darbuotojų vėliau sužinojo apie Lietuvos krikščionišką labdaros fondą. Šis iš užsienio gaudavo įvairias labdaros siuntas: vaistus, medicinos įrangą, neįgaliesiems reikalingas priemones. V. Gogaitis ir P. Baguška parašė fondui laišką ir paprašė neįgaliam jaunuoliui padovanoti vežimėlį. Prašymas buvo patenkintas. Ir tai tik viena iš sėkmingų istorijų.

Dar vienas ypatingas atvejis – vienam kraštiečiui deputatai per fondą išrūpino vaistus nuo žvynelinės. Šie medikamentai tada buvo dar tik pradėti gaminti Šveicarijoje.

Deputatai nebijojo lenkti nugaros

Užmezgus ryšį su fondais, rajono gyventojus pasiekdavo ir kitokios labdaros iš užsienio, daugiausia Vokietijos. Atkeliaudavo maisto produktų, drabužių, žaislų.

„Mes, deputatai, patys iškraudavome labdarą sandėliuose, o paskui sudarydavome remiamų gyventojų sąrašus ir išvežiodavome paramą, – pasakoja V. Gogaitis. – Per penkerius kadencijos metus dėl paramos kreipėsi daugiau nei 200 žmonių.“

V. Gogaitis nepabūgdavo ir tada, kai pagalbos kraštiečiams reikėdavo kreiptis ne į labdaros fondus, o eiti tiesiai į įmones ir ten prašyti paramos maisto produktais, į vaistines – vaistais.

[quote author=”V. Gogaitis”]Mes, visi deputatai, jautėmės pakiliai, nors ir buvo sunku, bet ta nepriklausomybė ir galimybė savo rankomis kurti laisvą šalį kėlė didžiulį entuziazmą. Buvome šalies patriotai savivaldybėse, o taip drauge ir visoje Lietuvoje. Mes diskutuodavome, aišku, būdavo ir priešpriešų, bet stengdavomės surasti aukso vidurį, kuris būtų naudingas rajono gyventojams.[/quote]

„Žmogus turėdavo vaistų receptą, bet neturėdavo pinigų vaistams nusipirkti. Tad eidavau ir prašydavau, kad įmonės paremtų vargstančius žmones. Į kiek verslininkų esu kreipęsis dėl paramos per visus metus iki pat dabar, dar nė vienas neatsisakė padėti. Tam reikia įgyti pasitikėjimą. Verslininkas turi žinoti, kad gali pasitikėti ir manimi, tuo, kuris prašo, ir tuo žmogumi, kuriam reikia paramos“, – paaiškina V. Gogaitis.

Pakilumo sunkumai negniuždė

Pašnekovas prisimena, kad tie penkeri pirmosios kadencijos rajono tarybos metai buvo audringi, nes viskas buvo nauja, nepažinta.

„Bet mes, visi deputatai, jautėmės pakiliai, nors ir buvo sunku, bet ta nepriklausomybė ir galimybė savo rankomis kurti laisvą šalį kėlė didžiulį entuziazmą. Buvome šalies patriotai savivaldybėse, o taip drauge ir visoje Lietuvoje. Mes diskutuodavome, aišku, būdavo ir priešpriešų, bet stengdavomės surasti aukso vidurį, kuris būtų naudingas rajono gyventojams. Tai buvo mūsų pareiga, nes metas Lietuvai buvo sunkus tiek finansiškai, tiek kitomis prasmėmis“, – nelengvų laikų akcentus dėlioja pašnekovas.

Budėjo prie bokšto

V. Gogaitis dalyvavo ir Sausio 13-osios įvykiuose. Kaip tik tuo metu jis buvo komandiruotėje Vilniuje.

„Išgirdome, kad tankai važiuoja link Seimo rūmų. Vienas turėjo žigulį, tai mes keliese nuvažiavome budėti prie Seimo. Stovėjome apjuosę rūmus. Prieš Seimą buvo toks senas viešbutis, tai mes užlipę ant stogo skandavome: „Lietuva, Lietuva bus laisva per amžių amžius!“ Buvo žiema – šalta. Vilniečiai mums atnešdavo karštos arbatos, sumuštinių. Paskui sužinojome, kad takai pasuko prie televizijos bokšto, kur ir žuvo mano rinkėjas Alvydas Kanapinskas. Tada mes taip pat nuskubėjome ten“, – pasakoja V. Gogaitis.

„Kaip žmonės nebijojo tos mėsmalės, kurį tą naktį vyko?“ – teiraujuosi. „Mes stengėmės į ateitį žiūrėti šviesiomis akimis. Mūsų žmonės žuvo, buvo daug sužalotų, tad mes, tie, kurie likome gyvi ir sveiki, turime pateisinti pasiaukojusiųjų viltį. Tai buvo pakilimo metai – aukščiausias taškas, pikas. Supratome: jei mes, lietuviai, mylime savo kraštą, turime už jį kovoti, nors kova ir pareikalauja aukų, bet tos aukos neturi būti veltui – turime dirbti, kad Lietuvoje būtų gera ir kad ši šalis būtų laisva“, – patriotiškumą stiprinančiomis mintimis pasidalija pašnekovas.

Nejuodinkime Tėvynės

„Nė vienoje valstybėje nėra viskas idealu. Taip, kitur finansiškai geriau, nes jie tuos įvykius išgyveno prieš daug metų ir dabar pas juos ekonominiai dalykai stabilūs. Lietuvoje dabar sunku, bet nėra beviltiška. Jei mes visi sakysime, kad čia blogai, tai ar verta apskritai save vadinti lietuviu? Taip, sunku pragyventi, sudėtinga, bet jei čia esame, tai nereikėtų Lietuvos smerkti, juodinti. Turime gerbti savo šalį. Negalime žodžiais ar veiksmais niekinti savo Tėvynės, jos istorijos, kitų žmonių, kurie mūsų šalies labui aukojo gyvybes ar nuveikė svarbius darbus. Gal tai, kas dabar sunku, yra laikina, gal pasitaisys po kiek metų? Jei čia gyvename, mylėkime ir gerbkime savo šalį. Turime būti Lietuvos patriotai“, – ragino pašnekovas.

Už nuopelnus – kraštiečių įvertinimas

V. Gogaičio bei P. Baguškos jautrią širdį ir apčiuopiamą pagalbą nelaimių prispaustiems kraštiečiams gyventojai netruko įsiminti bei įvertinti. 1991 m. gruodį laikraščio „Kėdainių garsas“ redakcija organizavo Populiariausio kraštiečio rinkimus ir gruodžio 31 d. numeryje pateikė gyventojų verdiktą. Po šviesuolio Tėvo Stanislovo, gerbiamų gydytojų Teklės Bružaitės ir Jono Nadišausko kraštiečiai labiausiai vertino rajono tarybos pirmininko P. Baguškos ir deputato V. Gogaičio darbus.

Įregistravo klubą

Šį sausį buvę pirmosios kadencijos rajono savivaldybės tarybos deputatai iš naujo įregistravo pirmosios kadencijos deputatų klubą. Jo pirmininkas – Vaclovas Volkus.

„Kadangi klubas kurį laiką buvo apmiręs, tai šiemet jį Registrų centre perregistravome iš naujo. Klube yra per 20 deputatų. Iš visų 50 deputatų 12 jau mirę. Klubo tikslas – dalyvauti renginiuose, pasveikinti deputatus su jubiliejais, pagerbti mirusius deputatus, aplankyti bei prižiūrėti jų kapus“, – paaiškino V. Gogaitis.