Kritinis mąstymas tampa bene svarbiausia šiuolaikinio žmogaus savybe

Pastaraisiais metais kalbėdami apie jaunosios kartos ugdymą frazę „kritinis mąstymas“ išgirsi gana dažnai. Ar vaikui būtina kritiškai mąstyti? Kokia kritinio mąstymo reikšmė jaunosios kartos gyvenime? Kaip pradėti ugdyti kritinį mąstymą? Būtų puiku, jei šie klausimai nuolat kiltų tiek tėvams, tiek pedagogams.

„Kritinio mąstymo ugdymas, o ypač šiuolaikinių medijų atžvilgiu, turėtų būti vienas pagrindinių visos švietimo sistemos bei tėvų uždavinių. Ateities kartoms šis įgūdis, šalia gebėjimo laisvai bendrauti anglų kalba, kūrybiškumo, iniciatyvumo bei mokėjimo sklandžiai reikšti savo mintis, bus būtinas norint sėkmingai veikti“, – išskirtinio interviu „Rinkos aikštei“ metu pabrėžia žurnalistas, laidų vedėjas, rašytojas Andrius Tapinas.

– Andriau, šiandien kalbėsime apie tėvų vaidmenį ugdant vaikų kritinį mąstymą medijų atžvilgiu, tad pradžioje sukonkretinkime kas apskritai yra medijos. Kas į šią sąvoką, jūsų nuomone, įeina?

– Žodį „medijos“ suprantu pakankamai plačiai. Jei žiūrėtume vaikų kontekste, tai būtų visi elektroniniai informacijos nešėjai, kurie daro įtaką jo raidai. Visų pirma pradėkime nuo tradicinių – televizija, kompiuteris, internetas. Iš jų išeina naujosios vadinamosios submedijos – internetinės televizijos, socialiniai tinklai ir pan.

– Tad koks gi dabar tėvų vaidmuo ugdant vaikų kritinį mąstymą medijų atžvilgiu ir koks jis turėtų būti?

– Atsakant į klausimą, pirmiausiai reikėtų dekonstruoti pokalbio temą. Kalbame apie tėvų vaidmenį ugdant vaikų kritinį mąstymą medijų atžvilgiu. Pradžiai išimkime frazes „medijų atžvilgiu“ ir „kritinis mąstymas“.

Pradėkime nuo „tėvų vaidmuo“. Deja, jis pastaraisiais metais yra ženkliai sumenkęs. Sociologų duomenimis, mūsų šalyje tėvai su savo vaikais per dieną vidutiniškai praleidžia, jei neklystu, vos po 7 minutes. Taip pat turime didelius emigracijos srautus, tad nemažai vaikų auga apskritai be tėvų.

Negana to, dažniausiai ir tos kelios minutės kasdienio tėvų dėmesio vaikams apsiriboja standartiniais frazių apsikeitimu: „Kaip sekasi mokykloje?“ –  „Gerai“, „Kas gero mokykloje?“ – „Nieko“. Tuo dažniausiai bendravimas bei domėjimaisi vaikų pasiekimais ir užsibaigia. Tad štai ir turime problemą – tėvų vaidmuo ir tuo pačiu įtaka vaikų gyvenimams yra labai sumenkusi.

– Na, o kokia situacija su kitomis mūsų pokalbio temos sudedamosiomis „medijų atžvilgiu“ ir „kritinis mąstymas“?  

– Galiu drąsiai teigti, kad didžioji dalis tėvų nelabai gali ugdyti savo vaikų kritinį mąstymą medijų atžvilgiu. Negana to, kad daugelis tėvų neturi reikiamų kritinio mąstymo įgūdžių ir jiems patiems to reikėtų stipriai pasimokyti. Dar turime ir trečią problemą – dažnas iš tėvų nedaug teišmano ir apskritai nelabai domisi šiuolaikinėmis medijomis. Drįstu teigti, kad maždaug 80 proc. tėvų negali ugdyti savo vaikų kritinio mąstymo medijų atžvilgiu, nes jie patys neturi supratimo, kas tai yra. Jie nesidomi socialiniais tinklais, kaip jie veikia, nesupranta, kas yra, tarkim, „youtube’as“, kokios yra šių tinklų galimybės, grėsmės ir pan. Aš jau nekalbu apie tokius specifinius dalykus kaip instagramas, snapchat’as ir kt., kurios yra vienos pagrindinių vaikų buvimo vietų.

Kai lankydamasis mokyklose įvairaus amžiaus vaikų klausiu, kokius jie žino garsiausius youtuberius ar kitus medijų vadinamuosius influencerius (influence angl. – įtaka, poveikis aut. past.) sulaukiu rankų miško. Kai to paties pasiteirauju pedagogų ar tėvų – stoja tyla. Vadinasi, nei pedagogai, nei tėvai neturi jokio supratimo, kas daro įtaką mūsų vaikams.

– Akivaizdu, kad bėdų turime su visais trimis pokalbio temos komponentais? Kaip manote, kuris jų yra svarbiausias ir nuo kurio reikėtų pradėti norint gerinti situaciją?

– Mes turime kompleksinę problemą, tačiau, manau, kad esminė šio reikalo bėda susiveda į laiką, kurį mes skiriame savo vaikams. Ir tai ne tik tiesioginis bendravimas su vaiku, bet ir domėjimasis bei suvokimas, kokioje aplinkoje tavo vaikas yra, ką jis žiūri „Youtube“, kas jam patinka, kokie yra jo prioritetai, kiek jis laiko praleidžia prie kompiuterio ir pan. Aš žinau nemažai tėvų, kurie yra labai skirtingose barikadų pusėse. Vieni yra kategoriški medijų atžvilgiu, jie bando visiškai atkirsti vaikus nuo naujųjų medijų – neleidžia jiems naudotis internetu, griežtai riboja naudojimąsi išmaniuoju telefonu, kompiuteriu ir pan. Tai yra beprasmiška – šiuolaikinių technologijų atėjimo į vaikų gyvenimus niekas nesustabdys. Kitoje pusėje yra tėvai, kurie leidžia vaikams daryti ką nori. Vaikas gali po 16 val. prasėdėti prie kompiuterio ir niekas net nepasidomės, nei ką jis ten veikia, nei kuo užsiima. Tačiau abi šios barikadų pusės bei daugelis kitų tėvų turi tą pačią problemą – laikas, kuris yra skiriamas vaikui. Manau, kad tai yra viena iš mūsų laikmečio didžiausių problemų – laiko savo vaikams stoka. Neslepiu su šiuo iššūkiu susiduriu ir aš pats.

[quote author=“A. Tapinas“]Galiu drąsiai teigti, kad didžioji dalis tėvų nelabai gali ugdyti savo vaikų kritinį mąstymą medijų atžvilgiu. Negana to, kad daugelis tėvų neturi reikiamų kritinio mąstymo įgūdžių ir jiems patiems to reikėtų stipriai pasimokyti. Dar turime ir trečią problemą – dažnas iš tėvų nedaug teišmano ir apskritai nelabai domisi šiuolaikinėmis medijomis.[/quote]

– Kaip manote, ar tėvams užtektų tiesiog labiau domėtis vaiku ir jo pomėgiais, skirti daugiau dėmesio, kad būtų ugdomas kritinis jų mąstymas medijų atžvilgiu? O gal reikėtų kažkokių specialių mokymų ar pan., kad padėtume savo vaikams?

– Jūsų paminėta taktika – daugiau dėmesio vaikui, manau, yra kertinė mūsų aptariamos problemos sprendimo priemonė. Tai tikrai nėra kažkokia neišsprendžiama dramatiška bėda. Veikiau tai iššūkis, su kuriuo neteko susidurti nei mūsų tėvams, nei seneliams. Taip, kartų skirtumai egzistavo visada. Taip pat dauguma tėvų tiek dabar, tiek praeityje dėl užimtumo ar kitų priežasčių stokodavo laiko vaikams, tai nėra nauja. Nauja tai, kad atsiranda nauji, menkai vyresniajai kartai pažįstami ir labai skirtingi nuo prieš tai buvusių, įtakos šaltiniai. Šiuolaikinės medijos reikalauja išmanymo – jos suteikia didžiules galimybes, bet kartu jose slypi daugybė grėsmių, būtent tai tėvai ir privalo suvokti. Nors vaikai puikiai orientuojasi medijose, tačiau jaunatviškas entuziazmas ir naivumas, kuriems įtakos turi gyvenimiškos patirties stoka, atveria puikią nišą jaunuolių sąmonės, savimonės, vertybių ir kt. formavimui iš šalies. Todėl būtų puiku, jei tėvai gebėtų tai kontroliuoti ir suteiktų vaikams puikų įrankį – kritinį mąstymą, kuris padėtų jiems susigaudyti didžiuliuose informacijos šaltiniuose ir juos vertinti pagal tinkamą vertybių skalę.

Tačiau gera pradžia paprasčiausia daugiau tėvų dėmesio vaikams. Tuomet tėvai bent jau sužinotų, kuo jų vaikai gyvena, kas dedasi jų gyvenimuose, kas jiems svarbu ir t.t. Ir tai yra labai daug, tai yra didžiulis pasiekimas, abi kartas vedantis visapusiškos sėkmės link.

Svarbiausiai yra suvokti, kad pasaulis pasikeitė. Laukėme mes ar nelaukėm, norėjome ar nelabai, bet naujosios medijos atėjo. Turime kartą, kuri gimė joms egzistuojant, kuri jomis naudojosi vos išmokusi vaikščioti. Atsirado net ir naujas terminas C karta – Connected generation, ji apibūdinama kaip karta, be įprastų būdų su žmonėmis palaikanti ryšį ir šiuolaikinių technologijų pagalba – jie turi savo blogus, youtube kanalus, aktyviai gyvena socialiniuose tinkluose ir pan.

Tad jei mes norime suprasti savo vaikus, žinoti, kas juos veža, kur jie jaučiasi gerai, turime tuo domėtis, skirti tam laiko, galbūt netgi lankytis kursuose ar seminaruose, galų gale tokios informacijos susirasti online. Tėvams tai padės geriau suprasti, kas vyksta su šia karta.

– O tėvai, jei jie iki šiol ne itin domėjosi naujosiomis medijomis, ar daug praranda patys ir ryšio su jaunąja karta atžvilgiu?

– Lengviausia, žinoma, nurašyti – mes nesuprantame ir mums neįdomu. Man yra labai nejauku klausytis, kai tėvai net ir didžiuodamiesi sako: „Aš neturiu nei „Facebook’o“, nei kitais socialiniais tinklais domiuosi ir apskritai internetu retai naudojuosi“ – pažiūrėkit koks aš šaunuolis! Tad vėliau nesiskųskite, kad nerandate bendros kalbos su vaiku ar kad jis susirado draugų, kurie jam pardavinėja narkotikus. Jeigu tu net nematei reikalo jo įspėti, matyti, ką jis veikia, domėtis jo gyvenimu – turi tai, ką turi. Internetas yra globalinis informacijos šaltinis, bet kartu ir labai nemaža grėsmė. Tėvų rolė ir yra papasakoti, kad ne visi gražių keturiolikmečių facebook’o profiliai, kuriuose iš nuotraukų su tavimi labinasi gražus/i jaunuolis/ė, ir priklauso gražiems keturiolikmečiams. Gal kitame laido gale sėdi senas iškrypėlis ir nori tave suvilioti. Šitų dalykų vaikai taip paprastai nesupranta. Tad tėvams reikia šviestis patiems ir skirti daugiau laiko savo vaikams.

– Tarkim, vaikai pagaliau išmoksta kritiškai mąstyti. O ar negali būti to kritinio mąstymo per daug. Kai kartais kritikuojama tik dėl kritikos? Kai į viską žiūrima skeptiškai ir ieškoma sąmokslo teorijų?

– Čia tėvams atsiveria puikios galimybės tobulėti bei tobulinti savo vaikus. Didžiulė vertybė – vaikas išsako savo nuomonę. Reiškia esate teisingame kelyje ir atlikote visai neblogą darbą – vaikas su jumis kalbasi! Vaiko kritika, kuriai jūs galbūt ir ne visada pritariate – puiki tema diskusijai – jūs išsakote savo poziciją, jis apsigina savo, jis sužino jūsų nuomonę, jūs sužinote jo. Kas gali būti geriau, nei kartu mokytis gerbti vieni kitų nuomones, jas išklausyti, pasistengti suprasti, mokytis ir mokyti adekvačiai reaguoti į kitokią nuomonę, bandyti rasti abipusį sprendimą, ieškoti tikrosios tiesos ir kartu praleisti puikų laiką drauge, kurio metu turite neįkainojamą galimybę formuoti vaiko vertybes, nuostatas ir pan.

– Nors kalbame apie vaikų kritinio mąstymo ugdymą, tačiau akivaizdu, kad daugiausia medijomis naudojasi paaugliai. Jie į savo gyvenimą medijose, jei jų iki šiol čia nebuvo, tėvus įsileidžia gana sunkiai. Vaikai nėra linkę nei savo facebook’o srautu dalintis, nei pasakoti apie savo pomėgius, youtube dievukus ir pan. Kaip elgtis?

– Čia jau kalbame apie pasitikėjimą ir artimo ryšio su vaiku užmezgimą. Tikrai nereikia, o ir neverta žinoti kiekvieno vaiko veiksmo medijose. Svarbiausia, kaip ir minėjau, tėvams domėtis medijomis, žinoti jų grėsmes bei apie jas informuoti savo vaikus, t. y. skirti pakankamai laiko bendravimui su vaikais. O jau kai turime šį įdirbį, kai vaikai nėra tokie naivūs, kai žino medijose tykančius pavojus ne taip ir svarbu kontroliuoti kiekvieną jų žingsnį jose. Tereikia užvesti ant kelio ir subtiliai prižiūrėti. Juk vis tiek nesužiūrėsi visko, tikrai nepavyks sukontroliuoti kur, kaip ir kada tavo vaikas naudosis kompiuterius, išmaniuoju telefonu, planšete. Tad čia labai svarbu anksčiau paminėti dalykai – pasitikėjimas ir švietimas.

[quote author=“A. Tapinas“]Vaiko kritika, kuriai jūs galbūt ir ne visada pritariate – puiki tema diskusijai – jūs išsakote savo poziciją, jis apsigina savo, jis sužino jūsų nuomonę, jūs sužinote jo. Kas gali būti geriau nei kartu mokytis gerbti vieni kitų nuomones.[/quote]

– Na, o kokio amžiaus vaikų tėvai jau turėtų pradėti ugdyti jų kritinį mąstymą?

– Kuo anksčiau – tuo geriau. Vaikai su internetu susiduria labai anksti, bet tuomet dar išlaikoma nemažai tėvų kontrolės. Tačiau palaipsniui ji mažėja. Ir aš manyčiau jau 6–7 metų vaikus reikėtų pradėti mokyti mąstyti kritiškai medijų atžvilgiu. Jie turėtų žinoti, kad per daug laiko čia praleisti nevalia, kad ne visi filmukai yra vertingi, kokios elgesio atsargumo, taisyklės yra medijose ir t. t. Čia tėvams į pagalbą gali ateiti saugaus interneto, žodyno, laiką ribojančios programos. Mes šeimoje naudojame laiką ribojančią programą. Pradžioje sulaukėme audringų vaikų protestų, tačiau apsiprato, susitaikė su taisyklėmis ir viskas (šypsosi).

– Dabar švietimo įstaigose ypač daug kalbama apie būtinybę ugdyti mokinių kritinį mąstymą. Jūsų nuomone, ar mokyklose yra sudarytos palankios sąlygos tokiam mąstymui formuotis?

– Tikrai ne. Aš žinau vos kelias mokyklas, kur kritinio mąstymo ugdymui yra skiriamas didelis dėmesys. Kitur tai priklauso jau nuo atskirų pedagogų. Jei mokytojas pasišventęs savo darbui, suvokia, kad kritinis mąstymas yra vienas svarbiausių įgūdžių žmogaus gyvenime. Tačiau, deja, didžioji dalis pedagogų vykdo standartizuotą ugdymą, kur nuolat klausinėjantis, nesutinkantis, diskutuojantis mokinys tik trukdo pamoką. Kai kuriems mokytojams baisiausias vaiko klausimas yra „Kodėl?“, į kurį jiems taip ir maga atsakyti „Todėl, kad aš taip pasakiau!“. Mes tikrai nesame labai pažengę kritinio mąstymo ugdyme. Tai yra siekiamybė, iki kurios mums dar labai labai toli.

Kritinis mąstymas šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbiau negu sužinoti, kokia yra pavyzdžiui, amoniako formulė. Mes gyvename tokiu laikmečiu, kur žinias ar kitą informaciją, kuri yra dėstoma mokykloje, tu gali bet kada sužinoti vos per keletą minučių. O štai kritiškai mąstyti tavęs internetas neišmokys. Tai gali padaryti tik tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji arba išmokti pats per savo patirtį, bet tai trunka ilgai ir neretai tenka nemažai suklysti.

Aš visada pabrėžiu, kad mokykloje vaikai turėtų išmokti trijų kertinių dalykų – kritinio mąstymo, užsienio kalbos ir viešojo kalbėjimo. Deja, su visais trimis absoliučiai didžiojoje dalyje mūsų mokyklų reikalai smarkiai stringa.

– Kodėl taip teigiate? Na, bent jau užsienio kalbų vaikai Lietuvos mokyklose pradeda mokytis gana anksti.

– Reikalai su visais trim tikrai nekokie. Vėlgi, darau eksperimentą mokyklose, kurių aplankiau gausybę, maždaug 300. Baigiamųjų klasių gimnazistų prašiau pakelti rankas, kas laisvai gali kalbėti angliškai. Deja, labai retai kur pakyla daugiau nei pusė rankų, kai kur nepakyla ir nė viena. Įsivaizduojate, kokia yra situacija. Kaip tiems vaikams reikės konkuruoti tarptautinėje rinkoje? Visi šie trys įgūdžiai yra bendra tėvų ir mokyklos pareiga. Ramiau jausčiausi dėl savo ir valstybės ateities, jei žinočiau, kad į gyvenimą išeina laisvai angliškai kalbantys, kritiškai mąstantys ir mokantys sklandžiai išreikšti savo mintis žmonės. Ir nesvarbu kokią profesiją jaunuolis rinksis – šie įgūdžiai naudingi bet kurioje gyvenimo srityje.

– Kodėl kritinis mąstymas jaunajai kartai taip svarbu?

– Mes kalbame apie kartą, kuri dažnai keis darbus, keis procesus, savo pačių suvokimą, todėl jiems reikia universalių įgūdžių, vienas jų ir yra kritinis mąstymas. O tai yra įgūdis, kurio kažkas turi išmokyti. Beje, kritinis mąstymas yra glaudžiai susijęs su knygų skaitymu – čia galima pasisemti vertingos patirties, tačiau su tuo, kaip žinote, mūsų švietimo sistema taip pat turi nemenkų problemų.

Medijos pačios iš savęs neskatina kritinio mąstymo. Jose vyrauja didžiulis tempas, tad nėra laiko vertinti, analizuoti ir pan. Neišvengiama naujųjų medijų savybė, kad į daugelį dalykų ten, mes žiūrime gana paviršutiniškai dėl laiko stokos. Todėl kritinio mąstymo įgūdžiai turi būti jau atsinešami į medijas, nes ten juos išsiugdyti gana sudėtinga.