„Žmonės“ renka metų mylimiausius: tarp kandidatų – ir kėdainietė aktorė
Žurnalas „Žmonės“ tradiciškai, jau antrąjį kartą kviečia išrinkti mylimiausius pramogų pasaulio atstovus. Šie varžosi septyniose kategorijose: Mylimiausio atlikėjo ir atlikėjos, aktoriaus ir aktorės, TV laidų vedėjo ir vedėjos bei… metų stiliaus savininko.
[quote author=“S. Daukštaitė-Petrulėnė“] Teatre tu neturi antro dublio. Tai – labai gyva, tai vyksta čia ir dabar. Išėjai į sceną ir padaryk ką gali geriausio.[/quote]
Pačioje gausiausioje – net septynias pretendentes turinčioje Mylimiausios aktorės kategorijoje – šmėžuoja ir iš Vainikų kaimo (Josvainių sen.) kilusi, žiūrovų simpatijas jau spėjusi užsitarnauti talentingoji teatro, kino ir televizijos aktorė, ne kartą į Kėdainius sugrįžusi ir renginių vedėjos amplua – Sandra Daukštaitė-PETRULĖNĖ (36).
„Žmonės“ S. Daukštaitę-Petrulėnę apibūdina šitaip: „Retas žino, kad aktorė Sandra DAUKŠAITĖ-PETRULĖNĖ – anglų kalbos dėstytoja ir Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistrė. Lieknas stotas, šviesūs plaukai ir žemas balsas jai nutiesė kelią į ekraną ir sceną, o gebėjimai leido ten pasilikti ilgam. Nors Sandrai dažnai tenka vaidinti piktas ir valdingas intrigantes, realybėje ji visiškai į tokias nepanaši – gyvena gražų šeimyninį gyvenimą, yra malonaus būdo, o intrigos prie jos tiesiog nelimpa.“
Visai neseniai kino teatrų ekranuose pasirodė lietuviškojo kino produktas – populiarioji komedija „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“, kuriame vaidina ir kraštietė.
Mylimiausieji bus apdovanoti jau sausio 21-ąją, tiesioginės LNK televizijos transliacijos metu, per Lietuvos pramogų pasaulio apdovanojimų ceremoniją „Žmonės 2018“.
Vien Mylimiausios aktorės kategorijoje jau buvo balsuota daugiau nei 22 tūkstančius kartų. Savąjį balsą už atiduoti galite čia: Balsavimas
S. Daukštaitė-Petrulėnė: „Man jau pasisekė: daryti tai, apie ką svajojai – didelis stebuklas“
– Sandra, ką jums asmeniškai reiškia patekimas tarp kandidačių į Mylimiausios aktorės titulą? Kaip sužinojote apie tokį įvertinimą? – „Rinkos aikštė“ paklausė S. Daukštaitės-Petrulėnės.
– Visai neseniai sulaukiau netikėto skambučio su įdomia ir džiugia žinia, jog patekau tarp pretenduojančių tapti mylimiausia metų aktore. Tai – labai smagus, malonus jausmas (šypteli).
– Nenukabinsite nosies, jeigu per ryškiausiai žibančiųjų apdovanojimo ceremoniją jūsų pavardė nenuskambės?
– Ko gero, visi labai norime laimėti. Būtų keista, jei noras būtų kitoks (šypteli).
Bet tikrai nenusiminčiau. Man jau pasisekė. Man pasisekė tuo, kad galiu dirbti savo mylimą darbą. O jį dirbdama dar esu mylima, vertinama, pastebima. Tai – didžiulis džiaugsmas.
– Narkomanė, striptizo šokėja, koketė, viliokė – kokių tik vaidmenų jums nėra tekę atlikti. Ar yra kada atsitikę taip, kad žmogus iš jūsų atliekamų vaidmenų susidarytų tam tikrą nuomonę, o susipažinęs nustebtų: „Vaje, Sandra juk tu – visai kitokia!“?
– Ko gero, pasitaiko (šypteli). Tačiau negali vaidinti vien tik teigiamus personažus vildamasis, kad pasaulis apie tave turėtų susidaręs tik gerą nuomonę. Jei žiūrovai iš tikrųjų patiki, kad tu esi blogas ar geras, kad tu esi intrigantė, vienokia ar kitokia, vadinasi, gerai atlikai savo darbą.
O kai susitinki ir pradedi kalbėtis, su žmogumi bendrauji kaip Sandra. Tada jie mane pažįsta kaip Sandrą, nebe kaip personažą.
– Mes – eiliniai filmų mylėtojai, žiūrovai, vertiname tik galutinį produktą. Kas slepiasi kitoje barikadų pusėje?
– Vaje, kiek ten visko daug!… Tai yra visas gyvenimas – daug baimių, abejonių, ašarų, daug techninių dalykų, kurių žiūrovas, žmogus, neprisilietęs prie kino, nė neįsivaizduoja. Kinas yra iliuzija. Jis sukurtas specialiai žmogų sujaudinti viename arba kitame taške. Viskas padaryta iš labai daug detalių, tokių kaip šviesa, garsas, muzika, žinoma, dialogai, tekstas. Pluša režisierius, aktoriai, apšvietėjai, operatoriai, montažo režisierius.
Kai susideda visi šie komponentai, išryškėja galutinis vaizdas. Į jį įdėta tiek darbo!.. Dirbi prie filmo metus, o to rezultatas – greitai pro akis prabėganti valanda ar pusantros.
– Sandra, kas jums pačiai arčiau širdies – kinas ar teatras?
– Tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Vis dėlto kinas man – artimiau. Kameros ir filmavimo aikštelė yra stebuklas. Nežinau, kas atsitinka, nežinau, kas joje įvyksta, bet tai yra magiška. Pradedi filmuotis ne nuo pirmosios serijos, ne nuo pirmos scenos. Galbūt net nuo filmo vidurio ar net pačios paskutinės scenos. Turi susikaupti, viską daryti čia ir teisingai. Staigumo momentas mane ir žavi. Prieš filmuodamasis sužinai scenarijų ir jam ruošiesi. Kiekvienam vaidmeniui reikia ruoštis labai ilgai ir atsakingai.
Tarkime, kadangi Armėnų režisieriaus Jivano Avetisyano filme „Paskutinis gyventojas“ teko atlikti moters su psichikos sutrikimais vaidmenį, lankiausi Lietuvos ir Armėnijos psichiatrinėse klinikose, kad suvokčiau, kokia yra ta liga, kaip žmonės, sirgdami ja, elgiasi, kokie jų fiziniai judesiai, kalbos sutrikimai. Reikėjo perskaityti ir nemažai teorinės medžiagos.
[quote author=“S. Daukštaitė-Petrulėnė“]Visuomet kartoju sau, kad kiekvienas pasiekimas, kiekvieno kalno viršūnė man yra tik kito kalno papėdė.[/quote]
– Kaip pavyksta susigyventi su kiekvienu savo vaidmeniu?
– Štai gauni naują vaidmenį, ir tiesiog negali jo neprisileisti arti savęs. Pamažu tas personažas, tas vaidmuo tau tampa labai labai artimas.
Mano įkūnyti personažai vienas nuo kito skyrėsi kaip diena ir naktis. Pradžioje atrodė, kad vieno ar kito vaidmens atlikti aš nepajėgsiu, kad man nepasiseks, aš juk ne tokia, kokią turiu suvaidinti. O vėliau pasirodo, kad tokį personažą taip pat galiu įkūnyti.
Nejučiomis net ir neigiamiems personažams netgi atrandu pateisinimų. Net jeigu tai – buvusi narkomanė.
– Teatre darbo specifika, ko gero, visiškai kitokia?
– Tiesa. Tu repetuoji, repetuoji, vėl ir vėl repetuoji, ir tada, kartu su premjera prasideda spektaklio gyvavimas. Spektaklį pradedi nuo pradžių, nuo pirmosios jo scenos, po truputėlį intriguoji žiūrovą, ir suvaidini viską nuo pradžios iki galo. Teatre tu neturi antro dublio. Tai – labai gyva, tai vyksta čia ir dabar. Išėjai į sceną ir padaryk ką gali geriausio.
Kita vertus, žiūrovai labai „pakrauna“, duoda teigiamų emocijų, energijos. Visai kita, kai vaidini per repeticijas ir kai vaidini žiūrovui. Vienas nuostabiausių jausmų yra tas momentas, kuomet įeini į sceną, užsklanda uždaryta, o žmonės salėje jau šurmuliuoja, laukia spektaklio.
Visada džiaugiuosi būdama užkulisiuose. Galvoju: „Dieve, kokia aš laiminga, kad man pasisekė daryti būtent tai, apie ką aš svajojau. Tai yra didelis stebuklas“.
– Esate lengvai atpažįstamas žmogus. Ar nepavargstate nuo žmonių žvilgsnių, nuo praeivių, kurie pakalbina gatvėje, banke, parduotuvėje?
– Prieina, pakalbina, nusifotografuojam, pasirašau. Pirmąjį autografą daviau prieš beveik dešimt metų. Aš žinojau, kad kažkada gali tekti tai daryti, tačiau buvo labai keista. Nė nežinojau, kad reikia pasirašyti (juokiasi).
Vienas, antras, trečias, ketvirtas – ir tai tampa neišvengiama tavo darbo dalimi. Man labai smagu, kai prie manęs prieina žmonės, pasako savo nuomonę, pasikalbame.
– O ar žvaigždžių liga Sandros Daukštaitės-Petrulėnės nekamavo?
– Sunku pasakyti. Niekada nesu girdėjusi nė iš vieno savo draugo, artimesnio žmogaus, kad mane mano darbas pakeitė. Visuomet kartoju sau, kad kiekvienas pasiekimas, kiekvieno kalno viršūnė man yra tik kito kalno papėdė.
Ir tai labai padeda. Na, ir kas, kad tu dabar esi čia – kiek darbų dar reikia nuveikti… Kiek yra žmonių, kurie labai daug pasiekę, yra išmintingi, protingi, talentingi. O tai, kad truputėlį sublizgėjai, nedaro tavęs žvaigžde. Žvaigždė juk ne todėl yra žvaigždė, kad ji žiba, o todėl, kad už jos slepiasi kažkokia istorija. Ta istorija ją ir padaro žvaigžde.
– Jūsų sutuoktinis Aurimas kilęs iš Josvainių. Kartu jūs – jau beveik dvidešimt metų. Ar jo buvimas šalia turėjo įtakos jūsų karjerai?
– Taip. Josvainių vidurinėje mokykloje mokėmės vienoje klasėje. Jis į mūsų mokyklą atėjo dešimtoje klasėje, susipažinome ir jau po kelių pradėjome draugauti. Netrukus bus dešimt metų, kaip mes vedę. Nemanau, kad būčiau tas, kas esu šiandien, tokia, kokia esu, jei šalia manęs nebūtų buvęs Aurimas. Jo supratimas, palaikymas, jautrumas, didžiulė kantrybė yra tai, be ko nežinau, kaip man reikėtų išgyventi.
Jis žiūri visus filmus ir serialus, kuriuose aš vaidinu, ir visada pasako savo pastabas, kurios yra konstruktyvios, labai teisingos ir niekada neįžeidžiančios, visada tik palaikančios. Aurimas moka labai gražiai pasakyti, jei kažkur kažkas ne taip padaryta, kad kitą kartą pataisyčiau tai. Tačiau niekada nebūna piktų ar negražių komentarų. Vėlgi tai, ką jis mato seriale ar filme, ne aš. Tai – mano personažas.
– Stebint judu, regis, prieš akis – tobula, pavyzdinė šeima. Išties, viena tų retų pramogų pasaulio šeimų, neapipinta jokiomis paskalomis, nepaskendusi skandaluose.
– Kiekvienam savo. Tai, kas tinka vieniems, gali visiškai netikti kitiems. Mes – priešingybės, gal tai ir padeda.
Santykiuose pirmiausia reikia supratimo. Atsidavimo vienas kitam, kantrybės. Reikia leisti vienas kitam augti, siekti savo tikslų, o ne užgožti kitą. Reikia palaikyti savo antrąją pusę. Iš to ir susideda meilė. Nereikia nei kartoti „myliu“ – tam tikri dalykai byloja už tave.
O gyvenime labai svarbu mylėti žmones aplink. Turiu daug gerų draugų, žmonių šalia, stengiuosi daryti jiems gero, kiek galiu. Jie man tuo pačiu atsidėkoja. Be žmonių, be tarpusavio supratimo, be nuoširdumo, ko gero, nieko nebūčiau pasiekusi.
