Treniruotes vandenyje būtina derinti su mankšta sausumoje

Po to, kai 2012 metų Londono olimpiadoje 100 m plaukimo krūtine distancijos olimpine čempione ir pirmąja nepriklausomos Lietuvos plaukike, iškovojusia olimpinį medalį tapo lietuvaitė, auksine žuvele tituluojama Rūta Meilutytė, šalies vaikai iš naujo atrado šią sporto šaką.

„Tuo metu juntamai padidėjęs susidomėjimas plaukimu išlieka jau kelerius metus. Ir tai labai džiugina“, – tikina Mindaugas Morkūnas, Kėdainių sporto centro plaukimo treneris, kasmet dirbantis su keliomis dešimtimis jaunųjų šios sporto šakos entuziastų.

Širdį skauda, kai išeina gabūs

M. Morkūnui neretai iš tėvų lūpų tenka išgirsti frazę: „Noriu, kad mano vaikas lankytų plaukimą, kad mano vaikas būtų kaip Meilutytė“. Tada aš ir klausiu: „Jūs to norite ar jūsų vaikas?“ Jeigu per prievartą tėvai veda vaiką į plaukimą, nieko gero nebūna. Pasitaiko, kad po penkių mėnesių treniruočių paskambina mama ir sako: „Mano vaikas nori lankyti kitą būrelį, ne plaukimą“, o aš raginu bent iki sezono galo pakentėti. Jie įsivaizduoja, kad ta pati Rūta, iškovojusi medalį, Lietuvoje sutikta euforijoje, viską pasiekė lengvai. Nieko panašaus! Mergaitė iki to ėjo labai ilgai… Na ir nelaikysi tu to vaiko, paleidi. Bet būna gaila, ir tikrai labai skauda širdį, kai matai, kad vaikas, kuris nebenori lankyti plaukimo, šiai sporto šakai turi Dievo dovaną. Tu viršvalandžiais dirbi, padedi tam vaikui išmokti, sudedi pagrindus, stengiesi treniruotes daryti kuo išradingesnes ir įdomesnes, o jis į kitą būrelį išeina nė nepabandęs išlaukti sezono galo, – apmaudo neslepia M. Morkūnas. – Būna liūdna ir tuomet, kai vaikas išeina po kelių metų treniruočių. Išėjo į kitą sporto šaką, ją palankė mėnesį. Pabandė kitą, palankė mėnesį. O tada sugrįžta atgal. Bet plaukimas – kaip gimnastika. Turi ateiti į jų kuo jaunesnis ir nuolat treniruotis, nuolat dirbti, neapleisti, jeigu nori rezultatų.“

Reikėtų pasirinkti vieną sporto šaką

Anot M. Morkūno, tėveliai kartais daro ir kitą klaidą, kas susiję su vaikų ugdymu: „Jie bando užauginti supervaiką. Sutinku, šiandienos moksleiviui tenka pakelti didelį krūvį mokykloje, kai kas po to dar ir muzikos ar dailės mokyklą lanko. Tame viskas gerai, reikia vaikui ir meno. Tačiau kartais tėveliai bando vesti vaikus į kelių skirtingų sporto šakų treniruotes vienu metu – plaukimą, krepšinį, lengvąją atletiką ar futbolą. Reikėtų padėti vaikui pasirinkti vieną sporto šaką, kadangi per tiek bėgdamas jis tikrai pervargsta.“

[quote author=“M. Morkūnas“]„Noriu, kad mano būtų kaip Meilutytė“. Tada aš ir klausiu: „Jūs to norite ar jūsų vaikas?“. Jeigu per prievartą tėvai veda vaiką į plaukimą, nieko gero nebūna.[/quote]

Per vieną ausį įeina, per kitą – išeina

Neretai tėvelių aplaidumas pasireiškia ir tada, kuomet reikia sumokėti už vaiko narystę Kėdainių sporto centro būreliuose. „Mėnesio kaina siekia vos tris eurus. Negaliu pagalvoti, koks kainų skirtumas Kėdainiuose ir Kaune – laikinojoje sostinėje tai kainuoja daug kartų brangiau. Kartais jie stebisi, kodėl mėnesinė treniruočių kaina – tris trys eurai, kodėl taip pigu, gal kokybė prasta? O juk tokia kaina užfiksuota Kėdainių rajono savivaldybės. Tėveliai turėtų džiaugtis, kad jiems nereikia mokėti daugiau. Tačiau kai kurie tėvai net ir trijų eurų mokėti. Nesakau, kad nesugeba, nes pamačius, ką jie deda ant prekystalio parduotuvėje, neatrodo, kad jie negalėtų leisti trijų eurų per mėnesį vaiko sportui, – pykteli plaukimo treneris ir prasitaria, kad bendra tėvų skola už grupę vaikų sezono gale gali siekti netgi 160 ar 200 eurų. – Tačiau ir mes ne buhalteriai. Skambiname tėvams, primename, bet kas iš to? Tiesiog pasitaiko nesąžiningų tėvų. Sako, kad sumokėsim, ir vėl nemoka, o tu, treneris, kvailio vietoje atsiduri.“

Ne kiekvienas gali būti plaukikas

Šiaip ar taip, Kėdainių sporto centro plaukimo treneris įsitikinęs, kad šiuo metu Lietuvoje auga ir antra R. Meilutytė: „Daug kas priklauso nuo trenerių. Kaip jie pastebės tą vaiką, kaip kalbėsis su juo ir su tėvais, kad įtikintų, jog vaikas turįs talentą. Plaukimui tinka ne kiekvienas vaikas. Atrodo va, gražiai jis plaukia, bet daug ką lemia fiziologija: jeigu vaiko kaulų struktūra sunkesnė, jam dvigubai daugiau darbo reikia negu tam, kurį patį vanduo laiko, kuris turi įgimtą dovaną“, – sakė M. Morkūnas ir pasvarstė, jog plaukime šešiasdešimt procentų sėkmės sudaro talentas, likusius – darbas ir užsispyrimas.

Plaukti – yra ką veikti

O ar plaukti yra sudėtinga? Štai pasižiūri Europos plaukimo čempionato varžybas per televizorių, grožiesi, kaip dailiai skrodžia baseino takelį plaukikai. „Plaukti yra išties labai sudėtinga. Man gražiausias plaukimo būdas yra „delfinas“. Atrodo, atletas taip lengvai, kaip plaštakė, mėto rankas. Pabandykite patys ir pamatysite, kiek jėgų tai pareikalauja. Plaukikas, varžybose, įtampoje nuplaukęs 100 metrų distanciją, na, tebūnie ir 50 metrų, išlipa iš baseino labai pavargęs. Atrodo, kad juodą darbą dirbo, kad plytas visą dieną nešiojo“, – pasakoja Kėdainių sporto centro plaukimo treneris.

Klaidos – neišvengiamos

Net ir patys geriausi pasaulio sportininkai daro klaidas. „Klysta ir Rūta Meilutytė. Visi daro klaidas. Ir profesionalūs krepšininkai, ir futbolininkai. Neįdomu būtų, jeigu sportininkai klaidų nedarytų, – šypteli M. Morkūnas. – O tai, kad varžybų metu plaukikas padaro klaidą, gali lemti labai daug faktorių. Gal šiąnakt žmogus prastai miegojo. Gal ne taip įšokai. Gal labai stresavai. Gali suklysti net tame, ką prieš varžybas „šlifavai“ dienų dienas. Sportininkų rezultatus lemia ir fizinės, ir psichologinės priežastys.“

Be mankštos į baseiną nelipa

Nė viena sporto šaka – tiek profesionalų, tiek mėgėjų – neapsieina be traumų. Štai plaukime dažniausiai pasitaikančios sąnarių traumos. „Daug kas priklauso nuo trenerio. Jeigu jis auklėtiniams duoda pratimus vien tik plaukimo baseine, ateityje jam tikrai atsilieps sąnariai, vėliau – ir raiščiai. Plaukimo treneris, duodamas pratimus vaikams, privalo derinti viską – veiklą vandenyje ir pratimus nuo galvos iki kojų sausumoje. Būtina duoti apkrovos sąnariams mankštos sausumoje metu, nes vandenyje sąnariams praktiškai nėra jokios apkrovos. Plaukime daugiausia dirba raumenys, dirba ir raiščiai, bet sąnariai išlieka tarsi nesvarumo būsenoje, – pasakoja M. Morkūnas. – Kartais būna, jog atėję vaikai į treniruotę prašo kuo greičiau duoti užduotis baseine. Sakau: „Ne, palaukite, turim apšilti“, ir bent penkiolika minučių darome mankštą. Ar vaikas krepšininkas, ar futbolininkas, ar plaukikas – jis treniruotės pradžioje privalo daryti tą pačią mankštelę, kad užvestų sportui visą savo kūną.“

[quote author=“M. Morkūnas“]Jeigu vaiko kaulų struktūra sunkesnė, jam dvigubai daugiau darbo reikia negu tam, kurį patį vanduo laiko, kuris turi įgimtą dovaną.[/quote]

Plaukti mokame, bet dar skęstame

Lietuva Senajame žemyne linksniuojama ne tik kaip aukštus plaukimo pasiekimus demonstruojanti valstybė, bet ir kaip viena iš šalių, kurioje per metus pagal gyventojų skaičių nuskęsta daugiausia žmonių – keli šimtai. Tarp jų – ir vaikai iki aštuoniolikos metų. Per metus paskęsta viena mokyklinė klasė.

„Negaliu pasakyti, kodėl taip yra. Gali būti tėvų klaidos – jie privalo šimtu dvidešimčia procentų prižiūrėti savo vaikus prie vandens telkinio. Antroji priežastis – ta, kad kai kurie vaikai, nors ir mokosi plaukti, patekę pas netinkamus mokytojus ar trenerius nėra išmokomi plaukti gerai. Trenerį būtina rinktis atsakingai, nes kai kurie į plaukikus gali žiūrėti atsainiai“,– pataria M. Morkūnas, sporto centre dirbantis su dvejomis vaikų grupėmis nuo 7 iki 13 metų amžiaus.

Vyresnius sporto centro plaukikus treniruoja Tomas Pakštys.