Vaikų treneris: „Ar užaugs krepšinio žvaigždė, lemia ir tėvų požiūris“
Sporto ir sveikatingumo šventė mieste pasibaigė Lietuvos vaikinų krepšinio turnyru „Kėdainiams 645“. Jame susigrūmė aštuonios 2004 m. gimusių šalies berniukų komandos iš Ukmergės sporto cento, Šiaulių Antano Sireikos krepšinio akademijos, Vilniaus krepšinio mokyklos, Klaipėdos krepšinio mokyklos, Raseinių kūno kultūros ir sporto centro, Marijampolės žaidimų sporto mokyklos, Kauno „Aisčių“ ir, žinoma, aikštės šeimininkai – Kėdainių sporto centro – „Enrikės“ krepšininkai.
Dvi dienas trukęs krepšinio turnyras – kėdainiečių repeticija prieš trečiąjį Lietuvos moksleivių krepšinio lygos sezoną (MKL).
Eksperimentavo ir išbandė naujus derinius
– Sporto centro berniukai šiame turnyre liko šešti. Ar tai labai nuvylė komandos trenerį? – „Rinkos aikštė“ paklausė Kėdainių sporto centre 2004, 2005 ir 2006 m. gimusių berniukų komandas treniruojančio Vaido SIMONAVIČIAUS (28).
– Vienas rungtynes laimėjome, tris – pralošėme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad susirinko vienos stipriausių MKL komandų. Dvi jų rungtyniauja aukščiausiame lygos A divizione. Tai – raseiniškiai ir kauniečiai. Pastarieji su mumis pavasarį buvo patekę į B diviziono finalo ketvertą, iškovojo pirmąją vietą ir pakilo į aukštesnįjį.
Likusios penkios – labai pajėgios B diviziono komandos, su kuriomis mums gali tekti susikauti po mėnesio startuosiančiame čempionate. Dėl to jas ir pakviečiau – norėjau pamatyti, kaip atrodo būsimi varžovai. Mano, kaip trenerio užmojis ir nebuvo medaliai. Juk galima pasikviesti silpnesnes komandas tam, kad iškovotum medalius, ar ne? O čia – pajėgūs varžovai, rungtynės taškas į tašką.
[quote author=“V. Simonavičius“]Nuo salės – tik penkiolika minučių pėsčiomis, o tėvai bijo, kad vaikas eitų vienas. Akcentuoju: trylikos metų vaikas.[/quote]
Treneris tikrai nėra nusivylęs. Galbūt nusivylę moksleivių tėvai. Ne visi supranta, kodėl taip yra daroma, nesupranta, kad stiprios komandos yra kviečiamos tam, kad pamatytume, koks yra Kėdainių sporto centro vaikų lygis šiandien, ko trūksta, kurie deriniai veikia, kurie – ne.
– Šešta vieta – tai tik statistika. Kaip iš esmės kėdainiečiai atrodo bendrame Lietuvos moksleivių krepšinio lygos kontekste?
– Na, pagalvokite apie tai, kad mes surenkame keturiasdešimt vaikų, iš kurių atsisijoja geriausi, lieka tie, kurie iš tikrųjų dega meile krepšiniui. Sostinės krepšinio mokykla turi dvi trylikamečių komandas. Jas suformavo iš trijų šimtų į treniruotes atėjusių vaikų. Pirmoji komanda – labai stipri. Su antrąja mes galime žaisti taškas į tašką. Tad manyčiau, kad atrodome tikrai neblogai. Daug komplimentų iš kitų ekipų trenerių gavo mūsų „centriukai“ ir įžaidėjai. Pastarieji buvo įvardinti kaip patys techniškiausi tarp visų aštuonių komandų įžaidėjų.
Beje, už galimybę surengti tokio aukšto lygio vaikinių krepšinio turnyrą „Kėdainiams 645“ noriu padėkoti mūsų rėmėjams – labdaros ir paramos fondui „Viltis–Vikonda“, UAB „Enrikė“ ir rajono savivaldybei.
Jaudinosi sugrįždami į kovas
– Tavo trylikamečiai auklėtiniai ką tik sugrįžo po vasaros atostogų. Ar pasikeitę vaikinai? Ar išsiilgę krepšinio?
– Visi treneriai jau baigiantis vasarai su nekantrumu laukia išvysti savo auklėtinius, pamatyti, kaip jie išaugo. Du vaikinus po vasaros sunku ir pažinti – mane praaugo (juokiasi). Vieno ūgis – jau apie metrą devyniasdešimt. Jo pėda – keturiasdešimt šešto dydžio. Kitas vaikinas – kiek mažesnis, bet irgi labai išstypęs.
Rungtynėse derinius stačiau „ant“ šių centrų. Vienas jų tapo turnyro siaubu – niekas jo nesustabdė (juokiasi). Mūsų centrai turnyre buvo patys aukščiausi – jokia kita komanda tokių aukštaūgių neturėjo. O krepšinio kai kurie vaikinai be galo pasiilgę.
– Ar jaunieji krepšininkai po vasaros pertraukos drąsiai išbėgo ant parketo?
– Nepasakyčiau. Jie tikrai jaudinosi. Vienam staiga bloga pasidarė, kitam – vėl kažkas… Vis tik tai – stresiniai dalykai (šypteli).
Tai buvo pirmosios ketverios mūsų rungtynės po vasaros atostogų. Klaipėda, iškovojusi antrąją vietą, jau spėjo dalyvauti tarptautiniame turnyre užsienyje, Kauno „Aisčiai“ taip pat atvyko pažaidę. Galbūt dėl to ir nesijaudinu: mums tai – tik sezono pradžia. Kaip minėjau, MKL startuoja po mėnesio, dar turim laiko pasiruošti. Juolab ne visi vaikai sugrįžo į treniruotes – kai kurie dar keliavo su tėvais, atostogavo. Tai septyni, tai aštuoni žaidėjai susirinkdavo.
[quote author=“V. Simonavičius“]Mano, kaip trenerio užmojis ir nebuvo medaliai. Juk galima pasikviesti silpnesnes komandas tam, kad iškovotum medalius, ar ne?[/quote]
Potencialo yra daug
– Krepšinio turnyre „Kėdainiams 645“ susibūrė aštuonios trylikmečių komandos. Ar kiekviena savo sudėtyje turi po žaidėją, kuris turi potencialo vieną dieną apsivilkti netgi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės marškinėliais?
– Taip. Po vieną, du vaikus, kurie turi potencialą jeigu ne atsidurti rinktinėje, tai bent jau Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniauti, yra kiekvienoje.
– Sako, kad profesionalaus krepšininko, kaip ir bet kokio kitos sporto šakos atstovo, sėkmę 99 procentais lemia darbas ir vienu procentu – talentas. Vis tik, kaip vaikų treneris pasakyk – o kokį indėlį į tai, kad ateityje vaikas taptų krepšinio žvaigžde, tokiuose metuose daro jo tėvai?
– Praėjusiais metais prie mūsų komandos prisijungė vienas labai geras vaikas iš Šėtos. Jo tėvai paskambino ir paklausė, ar jų sūnus gali lankyti treniruotes. Pakviečiau. Žinote, kaip kaimuose – tai atletika užsiėminėjo, tai su vyrais krepšinį pažaisdavo – kur tik koks sportas, ten ir lėkdavo. Na, atvyko. Ir žiūriu, kad visai neblogas vaikis – vikrus, gerai meta tritaškius. Prieš Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją praėjusiame sezone jis mūsų ekipą ir „ištraukė“ – įmetė keturis tritaškius iš eilės, vieną jų – su pražanga. Laimėjom penkiolika taškų. Vilniečių tėvai už galvų susiėmę stebėjo (juokiasi). Ir šėtiškio tėvai kasdien vežioja sūnų į treniruotes Vilainiuose.
Nuo tėvų priklauso labai labai daug kas. Išgristu: „Ai, šiandien negalėjau atvežti“. Kiti lepina – nuo salės – tik penkiolika minučių pėsčiomis, o tėvai bijo, kad vaikas eitų vienas. Akcentuoju: trylikos metų vaikas. Jaunesnėse grupėse yra tokių, kurie patys autobusu iš miesto atvažiuoja į Vilainius ir grįžta. Kai kurių auklėtinių tėvų akimis krepšinis – tik būrelis. Tokiu atveju, tėvai neturėtų tikėtis, kad jų namuose auga antrasis Šarūnas Jasikevičius.
