Slikių kaime – antras paminklas žuvusiems už laisvą Lietuvą

Slikių kaime (Pelėdnagių sen.) greta paminklo, pastatyto keturiolikos Slikių ir Akmenių kaimų Vyčio apygardos partizanų, žuvusių 1944–1955 m., atminimui, seniūnijos gyventojai atidengė ir dar vieną. Pastarasis – trims Anapilin iškeliavusiems Slikių vidurinės mokyklos aktyvistams – Alfonsui Jablonskiui, Albinui Gustui ir Antanui Jomantui – kurie po partizanų žūties ir toliau tęsė šių pradėtą darbą.

[quote author=“L. Bžozeckas“]Vaikinai įkalbėjo geležinkelio stoties darbininkus, šie suorganizavo vakarušką su vaišėmis, samagonu ir kortomis. Susėdo linksmintis su viršininku. Triukšmavo, dainavo, garsiai šnekėjo ir nė negirdėjo, kad kažkas ant stogo lipa.[/quote]

Atidengęs pirmą – žinojo, kad ateis ir antrojo eilė

„Žmones, kovojusius už mūsų laisvę, būtina atminti. Juk ne Tarybų Sąjungos laikais gyvenam, – šyptelėjo idėjos autorius Slikių kaimo gyventojas Liudas BŽOZECKAS (72), apie atminimo paminklus apygardos partizanams susimąstęs jau daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. – Po Laisvės atgavimo, trejus–ketverius metus nuolat ieškojau atsakymo, kieno gi dėka atgavau senelio žemę, kurią galiu laisvai dirbti. Naktimis šios mintys nedavė ramybės mano sielai. Radau bendramintį, su kuriuo pradėjome rinkti informaciją apie partizanus, pradėjome ieškoti žuvusių partizanų giminaičių. Buvo sudėtinga, informacija niekur nebuvo surašyta. Praktiškai visą medžiagą surinkome patys.“

Taip Slikių kaime dar 1997 m. buvo pastatytas pirmasis paminklas Slikių ir Akmenių kaimų partizanams. Jame iškalta keturiolika pavardžių – trylikos vyrų ir vienos moters – partizanų, žuvusių 1944–1955 m. Šį puošiantis jautrus užrašas – „Tėvynei pašaukus išėjot ir likot paminklu rymoti“.

Simboliška – šalia akmens buvo pasodinti trylika ąžuoliukų ir viena liepaitė.

Partizanų veiklą pratęsė jaunimas

Antrąjį paminklą su A. Jablonskio, A. Gusto ir A. Jomanto pavardėmis papuošė užrašas „Laisvė Lietuvai“. Žodžiai tiek ant pirmojo, tiek ant antrojo paminklo – sugalvoti paties L. Bžozecko. 

„Pirmasis paminklas – partizanams, kuriuos lietuviai išdavė, o rusai sušaudė svirnuose, užkasė, išniekino. Jie visi žuvo Slikių, Akmenių apylinkėse ir Jonavos rajone. Antrasis paminklas – po jų mirties partizanų žygdarbius pratęsusiems Slikių vidurinės mokyklos abiturientams – A. Jablonskiui, A. Gustui ir A. Jomantui. Dar beruošiant pirmąjį paminklą, aš jau generavau mintis apie antrąjį. Mąsčiau, kaip įamžinti jaunuolius, nes apie juos pats iki tol niekur nė nebuvau skaitęs, tiek jų veikla, tiek jų likimai buvo pusiau slapti, – pasakoja L. Bžozeckas. – Antrojo paminklo prireikė dėl to, kad pirmuoju pagerbėme už laisvę žuvusius partizanus, o štai trys jaunuoliai mirė sava mirtimi po to, kai už aktyvią ilgų metų veiklą, nukreiptą prieš okupantą, 1957-aisiais jie tapo politiniais kaliniais ir už grotų praleido 6–10 metų.“

Antrojo paminklo atidengimo metu slikiečiai tris jaunus ąžuoliukus pasodino ir trijų politinių kalinių garbei.

Jaunuoliai – mokyklos elitas ir autoritetas

„Ten, kur šiandien yra privati valda, pokario metais veikė Slikių vidurinė mokykla su kone šešiais šimtais moksleivių. Antisovietinę veiklą mokykloje ir už jos ribų A. Jablonskis, A. Gustas ir A. Jomantas aktyviai vykdė apie trejus–ketverius metus, – pasakoja L. Bžozeckas, kuris jau tada, būdamas aštuonerių, į jaunuolius žvelgė su didžiausia pagarba, visai kaip ir kiti mokyklos auklėtiniai. – Nors visi trys dar nebuvo abiturientai, o kiek jaunesni jie spėjo tapti autoritetu mažiems vaikams. A. Jablonskis, A. Gustas ir A. Jomantas buvo vidurinės mokyklos elitas. Jie šokdavo liaudies šokius. Vakarais, kuomet visi trys žaisdavo krepšinį, mes, vaikai, sėdėdavome liežuvius iškišę ir grožėdavomės, kokie jie drąsūs ir narsūs vyrai. Kuomet kamuolys į šalį nuriedėdavo, galvas pasukę bėgdavom ir lenktyniaudavom, kuris pirmas jiems paduos tą kamuolį.“

Teko susidurti ir akis į akį

Su trijulės lyderiu A. Jablonskiu Liudui susidurti teko ir iš arti. „Prisimenu, kaip kartą jis atėjo pas mano senelį į namus. Man atnešė saldainių. Suvyniojo juos į popierių, tais laikais juk maišelių nebuvo. Pirmą kartą tiek daug saldainių gavau ir tada dar nežinojau, koks didis žmogus man juos atnešė. Saldainių buvo tiek daug, kad ir pats valgiau, ir kitus vaišinau, – juokiasi Slikių kaimo gyventojas. – Su seneliu užsidarę kambaryje jiedu labai ilgai kalbėjosi. Matote, pokario metais tiek rusų, tiek vokiečių šaudmenų sandėliai buvo likę mūsų sodyboje, tad senelis visko iš jų prisirankiojo. Prisimenu, net ugnį įkurdavo su paraku. Kai pradėjau domėtis šia istorija, supratau, ko galėjo prašyti A. Jablonskis – šaudmenų ir ginklų. Ar jis pirko iš senelio, ar dovanų gavo – nežinau. Bet, matyt, išėjo ne tuščiomis.“

[quote author=“L. Bžozeckas“]Po Laisvės atgavimo, trejus–ketverius metus nuolat ieškojau atsakymo, kieno gi dėka atgavau senelio žemę, kurią galiu laisvai dirbti. Naktimis šios mintys nedavė ramybės mano sielai.[/quote]

Kitąkart Liudas A. Jablonskiui rodė kelią pas savo dėdę, kuris gyvenęs kitoje upelio pusėje: „Lietingi metai buvo. Už upės miškuose gyveno mano dėdė. Alfonsas paprašė supažindinti su juo. Aš parodžiau kelią, o jis mane, pamenu kaip vakar, ant pečių per upelį nešė, kad tik nesušlaptų mano kojos. Dėdės sodyba buvo apsemta, tad Alfonsas mane pasodino ant šieno kupetos ir liepė niekur neiti. Juokavo, kad jeigu pasitrauksiu nuo kupetos, mane sodyboje ir paliks. Vėlgi, nežinau, apie ką tiksliai kalbėjo, bet tai buvo reikalai, susiję su antisovietiniu judėjimu.“

Nugirdę stoties viršininką, iškėlė vėliavą

„Visa tai vyko apie 1954–1955 metus. Panašiu laiku kaime įvyko ir kitas, galima pasakyti, kuriozas. Slikiuose aktyviai veikė geležinkelio stotis. Negaliu pasakyti, kaip ji tada buvo vadinama – Slikių ar Lukšių. Dviaukščiame administraciniame geležinkelio stoties pastate dirbo daug darbininkų, budėdavo sargas. Vasario 16-osios proga vaikinai užsimojo iškelti vėliavą ant stoties stogo, kad ją pamatytų kuo daugiau žmonių. Stoties viršininkas priklausė valdžiai, tokius dalykus drausdavo. Vaikinai įkalbėjo geležinkelio stoties darbininkus, šie suorganizavo vakarušką su vaišėmis, samagonu ir kortomis. Susėdo linksmintis su viršininku. Triukšmavo, dainavo, garsiai šnekėjo ir nė negirdėjo, kad kažkas ant stogo lipa, – juokiasi L. Bžozeckas. – Ryte mokiniai pro stotį kulniavo į mokyklą, pamatė, kad plevėsuoja vėliava, visas kaimas sukruto, vėliavą stoties viršininkas su milicija tuoj pat nukabino. Aiškinosi, kas gi čia išdrįso trispalvę iškelti, bet tąsyk taip ir nerado kaltininkų. Jaunuoliai turėjo užtarėjų, nemažas ratas žmonių jų veiklai pritarė. Kaimynus, kitus slikiečius tardydavo, bet niekas jų neišdavė. Kaimo merginos slapčia siuvo vėliavas, ruošė medžiagas. Dabar nusipirkti lengvai galima, o tada nebuvo taip paprasta.“

Pričiupo įvykio vietoje ir užvedė bylą

Jaunuoliai trispalves kėlė ir kitose vietose. Mokykloje Slikių kaime prie seno ąžuolo, stūksančio visai greta abiejų atminimo paminklų, bei skirtingose Kėdainių miesto vietose.

Iškėlę vėliavą ant geležinkelio stoties pastato, jaunuoliai išlipo sausi, bet Kėdainiuose jie buvo pričiupti. 1955 m. rugsėjo 8 dieną trijulė su bičiuliu Albinu Vyšniausku iškėlė trispalvę Lietuvos vėliavą ant telegrafo stulpo Kauno gatvėje.

„Įvykio vietoje milicijos patrulis sulaikė A. Gustą ir A. Jomantą, kitus kiti du sulaikė vėliau. Visi įvykio dalyviai buvo tardyti, bet nenuteisti. Greičiausiai dėl to, kad jie buvo dar nepilnamečiai, – svarsto L. Bžozeckas. – Tačiau jiems buvo iškelta byla, juos sekė.“

Infiltravosi KGB agentas

1956-aisiais į Slikių vidurinę mokyklą buvo atsiųstas KGB agentas, šnipas Rudis, kuris dėstė karinį parengimą.

[quote author=“L. Bžozeckas“]Vakarais, kuomet visi trys žaisdavo krepšinį, mes, vaikai, sėdėdavome liežuvius iškišę ir grožėdavomės, kokie jie drąsūs ir narsūs vyrai. Kuomet kamuolys į šalį nuriedėdavo, galvas pasukę bėgdavom ir lenktyniaudavom, kuris pirmas jiems paduos tą kamuolį.[/quote]

„Sovietų saugumo agentas po truputėlį prisigretino prie vidurinės jaunimo. Jis turėjo šovinių, leisdavo mums, vaikams, pašaudyti iš mažo kalibro ginklų. Mus „pravarydavo“, o juos tris pasilikdavo, – prisimena L. Bžozeckas. – Galiausiai Rudis prisigretino prie A. Jablonskio, A. Gusto ir A. Jomanto. Padovanojo jiems ir vėliavos kotą.“

Padėję kitam, įklampino save

KGB jautė, kad Slikių kaime yra ir dar vienas „priešas“ – miškinis, partizanų pradėtos veiklos tęsėjas Juozas Dzikas – Dainius, buvęs P. Lukšio rinktinės Kęstučio tėvonijos partizanas, saugumo dokumentuose įvardijamas kaip Kęstučio gaujos vadas.

„Jis buvo paskutinis partizanas apylinkėse, o galbūt ir visame rajone. Juozą kada ne kada į namus pavalgyti ar pernakvoti priimdavo kaimynas Šatas. Rajono laikraštyje buvo paskelbta: „Kas išduos J. Dziką, tam atiteks motociklas „Ižas“ su priekaba ir 25 tūkst. rublių“, o tais laikais tai buvo labai dideli pinigai. Pastarasis nieko nenujautė, mat laikė Šatą savo draugu, bet 1957 m. spalio 15-osios naktį Šatas miškinį pašovė, – pasakoja L. Bžozeckas. – Sužeistas J. Dzikas atėjo prie A. Gusto namų Šilainėlių kaime, jo tėvas Petras Gustas nuvedė partizaną į mišką, kur miškinis nusišovė. A. Gustas ir A. Jablonskis nuvilko žuvusį partizaną ir įmetė į balą Želksnio miške, prieš tai paėmę kai kuriuos J. Dziko daiktus, kurių dalį numetė miške.“

Pasodino į kalėjimą už antisovietinę veiklą

KGB Šato namuose rado J. Dziko kraujo, o padarę kratas pas A. Jablonskį ir A. Jomantą atrado kruvinų pinigų, ginklų, ir J. Dziko dokumentus, antisovietinio turinio užrašų ir dainų.

„To ir pakako, kad po didinamuoju stiklu atsidūrę jaunuoliai būtų suimti ir pasodinti kaip politiniai kaliniai. Taip pasibaigė jų gyvenimas Lietuvoje, – atsiduso L. Bžozeckas. – 1958 m. sausio 10 dieną LSSR Aukščiausiasis teismas visus tris nuteisė kalėti Dubravlage – A. Jablonskį dešimčiai metų, A. Gustą ir A. Jomantą – po šešerius. 1990 m. visi trys Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo buvo reabilituoti.“

Patriotizmas skiepijamas ilgus metus

Tiesa, toliau puoselėti už Lietuvos laisvę galvas padėjusiųjų atminimą L. Bžozeckui nebus labai paprasta.

„Bendraminčių daug išmirę. Aišku, prie antrojo paminklo statymo daug prisidėjo kaimynai, negaliu sakyti, kad visi žmonės yra prieš laisvą Lietuvą. Bet tokių prijaučiančių veikėjų, su kuriais gali atvirai pasikalbėti – tikrai nedaug, – paklaustas, ar Slikių kaime yra ir daugiau tokių aktyvistų kaip jis pats, neslepia. L. Bžozeckas. – O ar pilietiškas šalies jaunimas? Jis tiek pilietiškas, kiek prie to prisideda tėvai, seneliai, auklėjimas darželiuose ir mokyklose. Laisvė tapo tarsi savaime suprantamu dalyku. O patriotizmas nėra taip greitai įskiepijamas dalykas.“

[quote author=“L .Bžozeckas“]Kas išduos J. Dziką, tam atiteks motociklas „Ižas“ su priekaba ir 25 tūkst. rublių“, o tais laikais tai buvo labai dideli pinigai.[/quote]

Siela dar nenurimo

Tiesa, nors vyriškio dėka Slikių kaime iškilo jau du paminklai kovotojų už Laisvę garbei, slikiečio siela vis dar nerami.

„Ji tikrai dar nenurimo. Visų pirma, reikia kaip pridera paminėti artėjantį Lietuvos šimtmetį. Na o antra – turime dar vieną iškilų žmogų, kurio pavardės nei ant vieno, nei ant kito akmens užrašyti negalėjome – J. Dziką. Jį taip pat būtina įamžinti“, – tikina patriotiškasis slikietis.