Pokalbiams apie smurtą – daugiau drąsos
Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektas „16 aktyvumo dienų prieš moterų smurtą“
Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ užbaigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „16 aktyvumo dienų prieš moterų smurtą“ ir paskutinįsyk su projekto partneriais, bendruomenės nariais ir savanoriais susitiko baigiamojoje diskusijoje. Dalyviai vienbalsiai pritarė, kad projektas atnešė naudos – padėjo pažinti skirtingų rūšių smurto apraiškas, praplėtė akiratį, kaip padėti smurtą artimoje aplinkoje patiriančioms moterims ir, žinoma, įkvėpė drąsos likimus žalojančią problemą ne slėpti, o iškelti aikštėn.
Girtuoklystės spąstai
Smurtą ar kitokias gyvenimo negandas patyrusios moterys laikiną prieglobstį gali gauti Laikinojo apgyvendinimo namuose. Susitikime dalyvavusi įstaigos socialinė darbuotoja darbui su rizikos šeimomis Sonata Kriščiūnienė pasakoja, kad šiuo metu Laikinojo apgyvendinimo namuose gyvena keturios moterys – dvi iš jų patyrė smurtą artimoje aplinkoje.
„Didžiausia problema – girtavimas, – tiesiai sako S. Kriščiūnienė. – Moterys girtavo kartu su vyrais, o tada prasidėjo fizinis smurtas prieš pačias moteris ar prieš vaikus.“
Pačios nedrįsta
Iškart kreiptis į Laikinojo apgyvendinimo namus smurtą patyrusios moterys nedrįsta arba nežino, kad gali. Tad pirmiausia jos apie problemą papasakoja savo socialiniam darbuotojui, kuris ir kreipiasi į Laikinojo apgyvendinimo įstaigą.
„Gyvendamos čia moterys labai keičiasi – išmoksta motinystės įgūdžių, sustiprina socialinius. Esame labai dėkingos Moterų krizių centrui už bendradarbiavimą. Centro specialistės moterims teikia psichologinę, teisinę pagalbą, labdarą.
Laikinojo apgyvendinimo namuose moterys gali likti iki šešių mėnesių. Yra galimybė šį laikotarpį pratęsti. Deja, grįžusios į aplinką, kurioje gyveno anksčiau, jos grįžta ir prie senojo gyvenimo būdo. Tiesa, pasitaiko ir sėkmingų istorijų, kai moterys ryžtasi kovoti su problema ir pakeičia savo gyvenimą iš pagrindų“, – bent mažu vilties žiburiu pasidžiaugia S. Kriščiūnienė.
Ne masinė bėda
Josvainių socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Virginija Cukanovienė sako, kad šioje seniūnijoje smurto prieš moteris artimoje aplinkoje problema nėra didelė.
„Tai greičiau pavieniai atvejai nei masinė problema. Josvainių seniūnija yra geroje strateginėje vietoje. Bedarbystė čia nedidelė, susisiekimas geras, tad dauguma šeimų tvarkingos“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Neslepia
V. Cukanovienė aiškina, kad smurtą patyrusios seniūnijos moterys neslepia savo bėdos – jos skambina socialinei darbuotojai net ir vakare arba atėjusios į seniūniją kalbasi, ieško pagalbos.
„Stengiamės suteikti visą įmanomą pagalbą. Vykstame su įgaliotiniu į šeimą ir aiškinamės tikrąją situaciją, bendraujame su smurtautoju. Dažniausiai to pakanka. Kartais problema būna išspręsta, o kartais smurtas vėl pasikartoja. Tada darsyk kalbamės.
Smurtaujantys vyrai sutinka, kad jie netinkamai pasielgė ir pažada pasitaisyti. Žmonės nėra atsiriboję. Jie linkę priimti pagalbą. Tai palengvina situaciją“, – pastebi socialinė darbuotoja.
Renkasi gelbėti šeimą
V. Cukanovienė atkreipia dėmesį, kad smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys siekia išsaugoti šeimą.
„Mūsų seniūnijoje pasitaikę smurto atvejai nebuvo labai aštrūs. Tose situacijose pakakdavo pokalbių su abiem pusėmis. Taigi moterys nesiryždavo drastiškiausiam sprendimui – skyryboms. Jos norėdavo lipdyti santykius, kurti ir išsaugoti darnią šeimą. Juk riša mažamečiai vaikai, kuriems reikia abiejų – ir mamos, ir tėčio“, – istorijas apibendrina pašnekovė.
Supranta tik fizinį
Keleriškių bendruomenės pirmininkė Roberta Navagrudskienė akcentuoja, kad jų bendruomenė su smurto prieš moteris artimoje aplinkoje problema nesusidūrė.
„Mūsų bendruomenėje nėra tokių problematiškų šeimų, – pasidžiaugia pašnekovė. – Žinoma, paskaitos buvo skirtos ne vien moterims, susidūrusioms su smurtu, bet ir visuomenei, kad ši galėtų atpažinti smurto apraiškas ir padėti į bėdą pakliuvusioms moterims.“
Pasak R. Navagrudskienės, mūsų visuomenė mažai kalba ir greičiausiai mažai žino apie smurtą.
„Kaimo žmonės mano, kad smurtas tėra fizinis – trenkė, vadinasi, smurtavo. O iš tiesų jis gali būti ir psichologinis, ekonominis, seksualinis. Taigi jei kada bendruomenė susidurtų su smurto problema, dabar jau žinotume, kaip ją atpažinti ir kaip padėti“, – projekto naudą pabrėžia Keleriškių bendruomenės pirmininkė.
Jai antrina ir Josvainių socialinė darbuotoja V. Cukanovienė: „Ne visos moterys prabilti drįsta. Tikiu, kad dabar, sužinojusios apie pagalbos galimybes, jos jausis drąsiau. Turiu pastebėti, kad smurtą patyrusioms moterims labai reikia kompleksinės pagalbos – psichologo, teisininko, kitokios. Kaimo vietovėse sudėtinga tai gauti. Juk yra atokių rajono pakraščių, iš kurių ne tik į seniūnijos centrą, bet miestą pasiekti keblu. Taigi tokie projektai, kai vykstama kalbėtis ir į bendruomenes, tikrai atneša naudos.“
Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektas „16 aktyvumo dienų prieš moterų smurtą“ bus tęstinis ir vyks 2017 bei 2018 metais.
