J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje – IX Lietuvos tekstilės bienalė „RIBA # 30“
Gyvename tokiu laiku, kai visi turime lėtinti tempą. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija, kaip ir visi kiti muziejai Lietuvoje, tikėjosi atverti duris lankytojams nuo gruodžio 10 dienos, tačiau iki Naujųjų metų tai neįvyks.
Galerijos salės papuoštos lietuvių autorių darbais, kurie buvo atrinkti dalyvauti IX Lietuvos tekstilės meno bienalėje „RIBA # 30”. Kviečiame pasidairyti po galerijos sales paspaudus šią nuorodą: https://www.youtube.com/watch?v=aIc2gs5iCUQ
Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtõs IX tekstilės bienalės idėja grindžiama mintimi, kad valstybė, kaip ir žmogus, išgyvena vaikystės, jaunystės ir brandos amžių, kurį skiriančios ribos žymi jau kitą, analitinį, aplinkos ir egzistencijos vertinimą.
„RIBA # 30“ nėra formali pagarbos duoklė atkurtos šalies jubiliejui. Ji skirta apmąstyti ribines valstybės raidos atkarpas bei laiko ir ribų poveikį žmogaus gyvenimui. Atkurtoji Lietuva kaip ir žmogus išgyveno vaikystę ir jaunystę, kol pasiekė trisdešimtmetį – brandos amžių. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius pasikeitė mūsų aplinka, socialinis bendravimas, įpročiai, technologijos, meninis gyvenimas. Šie pokyčiai yra paskata reflektuoti bėgančio istorinio laiko įspaudus mūsų sąmonėje.
Pasikeitė ir tekstilės menas, jis tapo įvairesnis, spalvingesnis. Ką apie pokyčius tekstilėje pasakoja „RIBA # 30“? Pirmiausia demonstruoja įveiktą cechinį menininkų susiskirstymą ir pakitusią tekstilės kaip audimo meno sampratą.
Tarp daugiau nei penkiasdešimties autorių – ir pripažinti, ir nauji vardai. Parodoje dalyvauja ne tik įvairių kartų tekstilininkai, bet ir kitų sričių menininkai (grafikai, tapytojai, videomenininkai), eksponuojantys specialiai šiai parodai sukurtus darbus.
Tekstilininkai bendradarbiauja su kitų meno sričių atstovais, literatais, mokslininkais, siekia kūrinio plastinės ir prasminės įtaigos peržengdami rūšines kūrybos formas, pasitelkdami netradicines medžiagas ir technologijas. Jie demonstruoja nestandartinį mąstymą, intelektualų požiūrį, nuolat ieško naujų techninių jungčių, laviruoja tarp to, kas nauja ir atgyvenę, leistina ir draudžiama, formalu ir laisva.
Į ribos kaip skirties tematiką menininkai žvelgia plačiai, kurdami, prasmines asociacijas, poetines metaforas, medžiaginius ir technologinius akibrokštus, neretai provokuodami ir stebindami tradicijų ir inovacijų sampynomis.
Parodos dalyviai mąsto apie žmogui ir valstybei kylančius iššūkius – paliečia ekologijos, emigracijos, geopolitinės situacijos, pasaulinės pandemijos ir karinių grėsmių tematiką, iš asmeninių patirčių gvildena ribos ir takoskyros svarbą savo kūryboje, mąstysenoje ir privačioje aplinkoje.
Parodos dalyviai neabejingi skirčiai tarp ribos ir užribio, ne tik savo (šeimos, genties, bendruomenės), bet ir kito (svetimo) išgyvenimams. Juk erdvės skiriamosios ribos dalija ne tik vietos atkarpas, bet ir socialines grupes.
Tas pats objektas skirtingame laike, dabarties ir istorijos simboliniai ženklai, prieš daug metų nešiotas drabužis, kūriniai iš antrinių žaliavų, moterų, patyrusių smurtą, istorijos, papasakotos rankdarbių fragmentais – tai tik dalis problemų, jaudinančių parodos autorius. Priklausomai nuo sumanymo, renkamasi raiškos forma – nuo asociatyvios bedaiktės iki realistinės plastikos ir figūratyvo.
Pasakojimai pasižymi skirtingomis intonacijomis – ramiu, sukauptu, racionaliu, poetiniu ar pašaipiu, net groteskišku tonu. Kūriniai išsiskiria individualiu autorių stiliumi ir technikų įvairove: klasikinės tapiserijos ir instaliacijos, rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas rankomis ir kompiuterinėmis mašinomis, mišri technika ir tapyba, fotografija ir videomenas, įprastos ir inovatyvios medžiagos. Tai visai nestebina, nes parodos dalyviams rūpi meno kūrinio normų ribos, skirtys tarp primestų taisyklių ir jų laužymo, žanro grynumo ir jo nepaisymo, raiškos normų ir fantazijos proveržio.
Paroda padės atsakyti į klausimą: kuo gyvena ir kuo praturtėjo šiuolaikinė lietuvių tekstilė, kokias naujas formas įgauna dabartinių tekstilininkų pasaulėraiškos būdai, kokios idėjos vyrauja, kiek vienų ar kitų meninių priemonių pasirinkimą lemia pasikeitusios istorinės skirtys.
Menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
