Tiktų ir kaimui, bet subalansuota didmiesčiui
Nuo gegužės vidurio pradėjo veikti Aplinkos ministerijos (AM) programa, pagal kurią skiriama kompensacijų fiziniams asmenims, nusprendusiems utilizuoti savo taršias transporto priemones ir jų vietoje įsigyti švaresnes: paprastus, elektrinius dviračius, elektrinius paspirtukus, elektrinius motorolerius bei metinius visuomeninio transporto bilietus.
Šioms kompensacijoms skirta 5 mln. eurų iš ES Klimato kaitos programos, o rugsėjo pabaigoje – dar 3 mln. eurų. Savo pašnekovų klausiame: ar šalies regionų gyventojai tikrai iš automobilių persės ant dviračių, ar vykdomas projektas „nekvepia“ kaimiškų rajonų diskriminacija?
Austėja JONAITYTĖ, Aplinkos projektų valdymo agentūros specialistė: „Nuo gegužės vidurio iki rugsėjo buvo gautos 1 565 paraiškos gyventojų, norinčių gauti kompensacijas už mažai taršias transporto priemones, įsigytas utilizavus jiems priklausiusius senus taršius automobilius. Įskaitant ir paraiškas dėl elektromobilių įsigijimo, į agentūrą kreipėsi 4 013 gyventojų, kurie prašo kompensacijų, siekiančių 3,56 mln. eurų. Duomenų pagal atskirus miestus ir regionus neturime.
Žmonės daugiausia kreipiasi kompensacijų už įsigyjamus paprastus dviračius ir elektrinius paspirtukus. Kadangi galima įsigyti ne vieną priemonę, gyventojai tuo aktyviai naudojasi – prašo kompensuoti už kelis įsigytus dviračius ar paspirtukus.
Nenorėčiau sutikti, kad ši priemonė yra diskriminacinė kaimiškų rajonų atžvilgiu, nes visi – ir miesto, ir ne miesto gyventojai – gali kreiptis dėl mažai taršios judumo priemonės kainos kompensacijos iki 1 tūkst. eurų vienodomis sąlygomis.“
Saulius DANIULIS, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos direktorius: „Ekologijos požiūriu tai geras žingsnis, jeigu yra lėšų. Suma kompensacijoms beveik padvigubėjo. Jeigu smegenys daugiau neneša, kaip kovoti su klimato tarša ilgalaikėmis priemonėmis, galima milijonus skirti ir paspirtukams – vis geriau, nei nieko nedaryti.
Valstybės požiūriu tokie pinigai galėtų būti naudojami ilgalaikėms priemonėms, pavyzdžiui, labiau remiant saulės, vėjo, vandens jėgainių įrengimą. Tai ir valstybei būtų naudingiau, negu barstyti milijonus dviračiams ar paspirtukams.
Tikrai bus tokių, kurie, išmetę vieną „autolavoną“ iš kiemo, nusipirks truputį gyvesnį, nes jis vis tiek ne paspirtukas. Kurį laiką pavažiuos, nes reikalingas ne pramogai, o darbui.
Skeptiškai vertinu tokius projektėlius, bet prieš rinkimus niekas nestebina. Lendame į skolas, taškome pinigus bedarbiams, pensininkams. Dabar jau ir dviračiams prireikė. Kompensacijos metiniams visuomeninio transporto bilietams – tik miestui, nes priemiestiniam transportui metinių bilietų nėra. Pas mus viskas daroma galvojant tik apie miestą, o kaimų po 400–500 nurašome kasmet. Nieko nedarome, tik pinigus taškome.
Pirmoji koronaviruso banga parodė, kas yra miestas ir kas – kaimas. Kas iš tikrųjų ištempia Lietuvą. Kai pradės maisto trūkti, gal ir ministrai ims galvoti apie visą Lietuvą, o ne tik apie kelis miestus.“
Antanas VAILIONIS, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos vicepirmininkas: „Turiu senesnį nei 10 metų automobilį. Kol neblogos būklės, atsisakyti neketinu. Jei automobilis visiškai nusidėvėjęs, vertas 100 eurų, gal ir nusipirkčiau dviratį ar motorolerį.
Man juokinga girdėti, kad nauji automobiliai netaršūs. Juk buvo „Volkswagen“ dyzelinių variklių skandalas dėl didesnės CO2 emisijos, nei nurodydavo gamyklos. Aplinką teršia ir elektrinių automobilių, ir naudojančių iškastinį kurą gamyba. Pats automobilis važiuodamas neteršia, tačiau nešvari yra ir paprasto automobilio, ir elektromobilio bei jo baterijų gamyba, joms įkrauti naudojamos elektros energijos gamyba, jei ji tiekiama ne iš atsinaujinančių saulės, vėjo ar vandens šaltinių.
Gerai prižiūrimi seni automobiliai neretai teršia mažiau negu nauji.
Dauguma kaimiečių verčiau ieškosi mažiau nusidėvėjusio kito naudoto automobilio – vis dėlto ir stogas virš galvos, ir prastesniais keliais galima važiuoti. Ekologija svarbu, bet svarbiau pasiekti tikslą.
Gyvenu kaime, kur gerų kelių nėra, o iki miestelio centro – 16 kilometrų. Man automobilis yra darbo priemonė, o siūlomos alternatyvos – važinėtis tik vasarą arba jaunimui „pasilakstyti“. Gražu, pasiėmus dviratį, pasigrožėjai gamta – valio, bet darbui reikalingo automobilio jis nepakeis. Kai žiema, kai lietus, kai nėra tinkamos infrastruktūros, gerų kelių, tai be automobilio – neįmanoma.
Kaime yra daug „laužų“. Vieni dar važiuoja, o tuose, kurie stovi patvoriuose, varvindami tepalus, žmonės vištas laiko. Valstybė daugiau laimėtų kompensuodama panašių automobilių sutvarkymo išlaidas, o ne dalį paspirtuko ar dviračio įsigijimo kainos.
Žmonės, neturintys lėšų nusipirkti naują automobilį, verčiau rinktųsi kompensaciją seno automobilio remontui ir atnaujinimui, nes atnaujintas automobilis labiau mažins žalą gamtai negu nežinia kokią energiją naudojantis arba kiek transporto srauto stabdantis paspirtukas. Tai globalesnis požiūris, tačiau tam Seimo narius ir renkame.
Kaime elektromobilių dar nėra, bet atsirastų, jei parama būtų reali, o ne iki 4 tūkst. eurų už įsigyjamą naują, 30–40 tūkst. eurų vertės. Slapta svajoju apie elektromobilį. Jei per dieną važiuoji 100 km, to man pakaktų – dieną važiuočiau, o naktį prie namų kraučiau. Jei būtų pigesnis arba kompensacijos didesnės, daug kas ir kaime pagalvotų – kodėl ne. Bet dabar elektromobilis yra prabanga, o paspirtukai, motoroleriai – pramoga“.
Petras ŠIMKUS, Ukmergės rajono automobilininkų klubo vadovas: „Man šis projektas neatrodo rimtas, bet vertinčiau teigiamai. Kas nori, tegu keičia seną automobilį į paspirtuką ar dviratį. Tokiais projektais nesidomiu. Dviračiu, motociklu važiuoti moku, bet ne tas amžius, kad į tokias priemones keisčiau puikiai važiuojantį automobilį. Mūsų klube nepažįstu tokių, kuriems šautų į galvą keisti automobilį į dviratį. Juos pavadinčiau juokdariais.
Šis projektas diskriminacinis. Juk kaime vos krutančių automobilių apstu, tačiau paspirtukais ar elektriniais motoroleriais bekele nepavažiuosi.
Numatyta kompensuoti metinio visuomeninio transporto bilieto kainą, tačiau ir tuo gali naudotis tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojai. Čia nėra nei Ukmergės, nei dar mažesnių miestų ir miestelių. Tuščias reikalas.
Lietuvos politikai kaimą prisimena tik tada, kai reikia draudimų prigalvoti „vykdant ES direktyvas“. Reikia kažką daryti, bet politikų galvos didmiesčiais pramuštos. Tegu kuria, daro, o mes jiems netrukdome. Lietuva dėl AM projekto gal bus kiek švaresnė, bet nedaug.“
