Labūnaviškė Ona Mikalauskienė išėjusi į pensiją mėgaujasi gyvenimu: „Labūnava – man kaip Nida“

Ryškiau už žvaigždes vasaros danguje liepą Labūnavoje švyti Onutės. Jau šešis dešimtmečius šis kraštas garsėja ne tik Oninių atlaidais, bet ir skambia švente, kurios metu varduvininkės tradiciškai priima duonos ponios titulą ir simboliškai paskelbia javapjūtės pradžią. Ant scenos su bendravardėmis kasmet Labūnavoje pakviečiama ir Ona MIKALAUSKIENĖ – santūri, žavingai kukli, tačiau atviros širdies ir šviesių minčių moteris. Likimas jai dovanojo idilišką gyvenimo pradžią. Deja, kortas sumaišė netikėta tvirto visos šeimos ramsčio – tėčio mirtis. Vyresniesiems vaikams teko labai greitai suaugti, o šešiametei Onutei – padėti mamai rūpintis pagranduke seserimi, kuri gimė jau po tėčio netekties ir jį pažino tik iš šeimos prisiminimų. O ką papasakoti apie tėtį bei nuostabų judviejų su mama ryšį buvo išties daug. Onutė dėkinga už tai, kad jai bent vaikystėje visa teko regėti savomis akimis. „Kasdien matytas tėvų meilės ir didžiulės pagarbos vienas kitam pavyzdys nejučia mumyse ugdė supratimą apie šeimos svarbą bei tikrąsias gyvenimo vertybes. Tai neįkainojamos pamokos, lydinčios mus iki šiol“, – jautriai taria Onutė ir mudvi leidžiamės pasklaidyti jos dienų istorijos puslapių.

Viena diena – dvi progos

Pašnekovė atskleidžia, kad Oninės jai – dviguba šventė. Būtent liepos 26-ąją Onutė gimė, o kartu ir atsinešė savąjį vardą.

„Šiandien miniu ne tik savo vardadienį, bet ir 72-ąjį gimtadienį, – šypsosi, o man regisi, jog netiesą sako Onutė, nes atrodo ji kur kas jauniau. – Anksčiau būdavo įprasta, kad žmogus gimdamas atsineša vardą, todėl mane Ona ir paliko. Vardas kaip vardas, – didelių sentimentų nejaučia pašnekovė. – Vis tik mokyklos metais kitos mergaitės turėjo naujoviškesnių vardų, o aš pykau, kad man tokį senovišką davė. Nors Ona manęs nevadino: namuose buvau Onytė, o šiaip visi vadindavo Onute.“

Po atlaidų susiburdavo giminė

Pašnekovė sako ir šiemet nepraleisianti Labūnavoje vyksiančios Oninių šventės. „Čia miniu vardadienį, o vėliau parėję namo su artimaisiais sėdame prie stalo ir tada jau švenčiu gimtadienį, – šypsosi labūnaviškė. – O kaipgi nešvęsiu? Pasveikinti skuba seserys, sūnus su marčia, anūkai, kaimynai, – pasakoja moteris ir pabrėžia visą gyvenimą puoselėjanti dar vieną Oninių tradiciją. – Sekmadienį būtinai dalyvauju Šv. Onos atlaiduose. Tai privaloma nuo mažumės.

Vaikystėje kiek giminių per atlaidus bažnyčioje sutikdavome, tiek jų kviesdavome į namus – ir tokia tradicija buvo. Josvainiuose gyveno teta, tai po Žolinės atlaidų susiburdavome pas ją, o per Onines – pas mus Labūnavoje. Mama gausiai ruošdavosi – kepdavo bulkas, pyragus – visko, kad pavaišintų svečius.

Tada mūsų šeima dar gyveno ne pačioje Labūnavoje, o netoliese esančiame, dabar jau beveik išnykusiame, Bučiūnų kaime, netoli miško. Į atlaidus gyventojai ateidavo ir po 5–7 kilometrus iš Vainikų, kitų kaimų. Anksčiau žmonės labiau jausdavo bažnytinių švenčių, atlaidų prasmę ir būtinybę dalyvauti. Visiems buvo gera ir atlaiduose pabūti, ir paskui susitikti pasivaišinti, pabendrauti.“

Oninės – su kombainų paradais

Pašnekovė papasakoja ir kaip Oninės Labūnavoje švęstos gerokai seniau – kai dar nė nebuvo dabar į vardinių renginį visus suburiančio miestelio stadiono.

„Anuomet šventė vykdavo prie Nevėžio ir vadindavosi festivaliu „Ona – duonos ponia“. Taip būdavo akcentuojama javapjūtės pradžia. Vykdavo kombainų technikos paradas, o patys kombainininkai būdavo papuošiami ąžuolo lapų vainikais. Sveikintos ir Onos. Paskui vykdavo koncertas, šokiai, liepsnodavo laužai. Susirinkdavo visi – ir jauni, ir seni. Atvažiuodavo žmonės net nuo Pagynės, Kauno rajono.

Šie festivaliai buvo labai laukiami. Žinoma, anuomet nebuvo tokios begalės renginių kaip dabar, todėl žmonės vertindavo kiekvieną progą atitrūkti nuo kasdienybės, ūkio darbų.“

Tėtis ir dukra pasaulyje apsilenkė

Onutė į Labūnavą atsikraustė kaip ir daugelis naujakurių – 1975-aisiais, kai iš aplinkinių vienkiemių, kaimų visi buvo sukeliami į gyvenvietę.

„Vaikystėje gimtasis Bučiūnų kaimas buvo nemažas, o dabar jau tik viena sodyba belikusi, – apgailestauja pašnekovė. – Užaugome trys seserys ir brolis. Taip lėmė lemtis, kad man einant septintuosius metus mirė mūsų tėvukas. Jis buvo nepaprasto gėrio žmogus tiek mamai, tiek mums – vaikams, – prisimena Onutė. – Namukas, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo nedidelis, todėl tėtis norėjo pristatyti didesnį. Vežė smėlį, dirbo prie statybų ir kartą jį ištiko insultas. Po trijų dienų tėtis išėjo iš gyvenimo… Netekties skausmas ir po daugybės metų neapleidžia širdies.

Vis tik, maža to, jog mirė tėvukas, mama liko besilaukianti sesutės… Tėtis mirė spalį, o kovo 1-ąją gimė sesuo Albina. Tada vyriausiai seseriai buvo 18-ka metų, broliui – 15-ka. Mama turėjo užauginti vaikus.

Sesuo draugavo su kaimynu, todėl greit ištekėjo, o brolis dar buvo su mumis, dirbo, paskui jį paėmė į armiją. Gyventi likome mama, aš ir sesė.“

Artimųjų, iš kurių galėtų tikėtis pagalbos, Onutės mama neturėjo: seneliai iš tėčio pusės jau buvo mirę, o mamos mama irgi buvo visai senučiukė, todėl kapstytis, kaip sako Onutė, teko pačioms. Maži vaikai neleidžia paskęsti širdgėloje – motiniškoms galioms įkvepia stiprybės.

„Turėjome karvę, kiaulių, mama šiek tiek dirbo laukininkystėje, bet uždirbdavo tik 25 rublius per mėnesį – maži pinigai, – kasdienybę prisimena Onutė. – Todėl mama tai kokią kiaulę parduodavo, tai pieną nešdavo į pieninę. Taip ir vertėmės. Visą maistą turėjome savo. Augindavome paukščius, papjaudavome kiaulę, tada mėsos prisirūkydavome. Mama duonos, sausainių prikepdavo. Beveik nieko nereikėjo pirkti – tik kokio cukraus.“

Tėčio rūpestį mena ir šiandien

Nors po tėčio netekties Onutės šeimos bei jos pačios gyvenimas stipriai pasikeitė ir vaikiškam nerūpestingumui vietos neliko, tačiau pašnekovė subrendo šviesios sielos žmogumi, šalia kurio būdamas supranti, kad jautrios širdies šaltu akmeniu paversti negali jokie likimo išbandymai.

„Mano mama tokia buvo, tėtis irgi. Gera prisiminti jų labai gražius tarpusavio santykius ir tai, kaip jie mokėjo puoselėti šeimą, vaikus, – neįkainojamą vaikystės dovaną įvardija Onutė. – Mes – trys seserys ir brolis – nė karto per visą gyvenimą nebuvome susipykę. Niekada, – užtvirtina. – Tiesiog nėra ko – jų bėdos yra ir mano bėdos, o mano vargai yra ir jų vargai. Jei kas nutiko, nerimaujame vienas dėl kito, ieškome, kuo galime padėti.

Dabar belikome tik seserys, brolis miręs. Vyriausia sesuo gyvena Pelėdnagiuose, o jaunėlė, kurią užauginome – Labūnavoje.

Manau, jog gražus tėvų santykių, tarpusavio bendravimo, meilės viena kitam ir mums pavyzdys be jokių papildomų pastangų ugdė ir vaikus – gyventi tvarkingai, rūpintis šeima.“

Iš ankstyvosios vaikystės prisiminimų, kai tėtis dar buvo šalia, Onutė bene ryškiausiai mena šį: „Tada dar nebuvo elektros, mama verda sriubą, o aš labai noriu miego. Tėtis užsisodino mane ir vaikšto po kambarį, nešioja, kad tik aš neužmigčiau alkana – kad spėčiau pavalgyti.“

Nuotaka – iš Brazauskų dvaro

Onutės mama ir tėtis kartu praleido du dešimtmečius.

„Jų meilė buvo tiesiog pavydėtina – kaip filme, – jausmingai pasakoja pašnekovė, o man tampa nepaprastai smalsu sužinoti, kurgi šie jausmai įsižiebė. – Pašiliuose gyveno tokie ponai Brazauskai – buvusio Lietuvos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko diedukai, tetos. Mama pas juos tarnavo, o tėtis gyveno netoliese – irgi Pašiliuose. Taip jie susipažino, o paskui susituokė.“

Onutės tėtis Antanas turėjo auksines rankas – buvo nagingas, darbštus račius ir vėliau kolūkio brigadoje meistravo ratus, turėjo savo varstotą.

Kaip pasakoja pašnekovė, tėtis labai rūpinosi mama ir, kiek galėdamas, stengėsi jai padėti sunkioje tuometinėje kaimo žmonių buityje.

„Mamai niekada netekdavo keltis anksčiau už tėtį. Žiemą, kai ryte reikėdavo pakurti krosnį, kad sušiltų namai, jis atsikeldavo pirmas, pakurdavo, dirbdavo, o mama dar miegodavo. Vėliau keldavosi ir ji – eidavo šerti gyvulių. Tėtis visad sakydavo: „Maryte, palauk, nenešk viena – aš nunešiu.“ Jo rūpestį prisimenu visur“, – pasidalina Bučiūnuose užaugusi labūnaviškė.

Pasidavė širdies šauksmui

Nors staigi tėčio netektis sukrėtė šeimą, tačiau gyvenimas vis tiek turėjo grįžti į savą vagą. Onutė, baigusi Serbinų pradinę mokyklą, mokslus tęsė Labūnavoje, o paskui – tuometėje Kėdainių pirmoje vidurinėje mokykloje – dabar Senamiesčio progimnazijoje. Galiausiai atėjo metas pasirinkti profesiją.

„Ilgiems mokslams pinigų nebuvo, nes mama mane augino viena, o dar buvo jauniausia sesuo. Taigi įstojau į Medicinos mokyklą Panevėžyje, nors mama labai norėjo, kad pasirinkčiau melioraciją. Tada tai išties atrodė perspektyvi specialybė, nes melioracija vyko visur aplink, tačiau mane traukė į mediciną.

Sunku net įsivaizduoti, bet tiesiog jaučiau vidinį šauksmą pasirinkti būtent medicinos sesers specialybę ir paklausiau širdies, – kalba Onutė. – Apie pasirinktas studijas mamai tiesą pasakiau tik tada, kai įstojau. Ji susiėmė už galvos. Manė, kad nesugebėsiu dirbti, nes bijosiu kraujo ir man bus per sunku.

Vis tik, kai mama susirgo onkologine liga ir aš ją slaugiau, ji sakė: „Kaip gerai, vaikeli, kad tu tuos mokslus baigei. Dabar gali ir vaistus suleisti ir prižiūrėti mane.“ Sudėtingos ligos laikotarpiu mamai šviesos suteikė bent jau tai, kad ja rūpinasi savos rankos…“

Liko arti savų

Onutė pabrėžia niekada nesigailėjusi, kad sekė paskui vidinį balsą ir pasirinko tą profesiją, prie kurios linko širdis.

„Dėmesingai žiūriu filmus, susijusius su medicina. Visą gyvenimą šios srities žinias į save tiesiog sugeriu, – atskleidžia pašnekovė, medicinos sesers profesinį kelią pradėjusi Kėdainių ligoninėje. – Norėjau būti arčiau savų, todėl paskyrimą rinkausi Kėdainiuose.

Dirbau pusantro etato. Atlyginimo gaudavau 92 rublius. Man tai buvo dideli pinigai. Galvojau, ką gi aš su tiek darysiu? – prisiminusi juokiasi. – Juk iki tol buvau pratusi gyventi iš 30 rublių stipendijos.“

Iš pradžių jauna medicinos sesuo dirbti pradėjo kūdikių, o paskui – vaikų skyriuje. „Čia darbas buvo nelengvas emociškai, – atskleidžia Ona. – Vaikai verkia, nori mamos… Spausdavo širdį.“

Dar vienas likimo smūgis

Regis, gyvenimas vėl ėmė šypsotis – darbas pagal svajonių profesiją, lūkesčius pranokęs atlyginimas. Bet tada Onutės šeimą prislėgė gniuždanti žinia.

„Mama susirgo onkologine liga. Žinojau, kad vilties pasveikti nėra. Tada jaunėlei sesei tebuvo 14-ka metų, – pasakoja labūnaviškė. – Tais metais kaip tik turėjome palikti namus ir išsikelti į Labūnavą. Už mūsų namą davė kažkiek pinigų, bet jų nebūtų pakakę nusipirkti būstą gyvenvietėje. Taigi padėtis buvo kebli. Mama verkdavo ir sakydavo: „Mergaitės, aš tai turiu kur eiti – pas tėvą, bet kur jūs abi dėsitės?“

Aš draugavau su kaimynu bučiūniškiu. Jis taip pat klausė, kaip su šeima toliau gyvensime, ir pasiūlė susituokti. 1975 m. vasario 1 d. įvyko mūsų vestuvės, o po penkių mėnesių – birželio 21 dieną – Anapilin išlydėjome mamą… Gruodį visi – mudu su vyru Algirdu ir jaunėlė sesuo – atsikraustėme kartu gyventi į Labūnavą.

Vyras buvo tekintojas, kolūkyje kaip tik reikėjo tokio specialisto. Taigi atėjo į Labūnavą dirbti ir gavome butą. Taip be vargo ir be pinigų mes įsikūrėme Labūnavoje.“

Gyventi viena vis dar pratinasi

Onutės paprašau bent trumpai stabtelėti prie judviejų su Algirdu meilės istorijos. Kaipgi nuo vaikystės kaimynystėje augę žmonės rado progą vienas į kitą pažvelgti romantišku žvilgsniu?

„Algirdas už mane pustrečių metų vyresnis. Pažįstami buvome išties nuo gimimo. Kartu ėjome į mokyklą, į šokius, – pasakoja moteris. – Kitomis akimis vienas kitą pamatėme per jo pusseserės vestuves. Tada ir įsižiebė jausmai, – šypsodamasi stebisi Onutė. – Algirdas tai į darbą pasisiūlydavo mane nuvežti, tai iš darbo parvežti. Galiausiai sukūrėme šeimą – užauginome vieną sūnų.

Mudviem su Algirdu kartu nugyventi buvo lemta 49 metus. Turbūt lemtis vis tik yra… – atsidūsta Onutė ir pasirengia atgaivinti skaudžius prisiminimus. – 2024 m. vasario 1 d. sutikome 49-ąją santuokos sukaktį, o naktį ir vasario 1-osios į 2-ąją Algirdas išėjo iš gyvenimo. Per 16 dienų. Tiesiog ėmė nekrešėti kraujas, vyras gulėjo ligoninėje, prabuvo komoje aštuonias paras ir vieną akimirką tiesiog sustojo širdis, – kalbėdama apie paskutines vyro gyvenimo dienas susigraudina Onutė. – Dabar jau pusantrų metų gyvenu viena.

Jeigu gyvenčiau nuosavame name, tada gal būtų liūdniau, bet dabar gyvenu daugiabutyje. Po netekties mane labai palaikė kaimynės: kiekvieną vakarą ateidavo, klausdavo, kaip aš laikausi, pasėdėdavo kartu. Sesuo su vyru manimi irgi be galo rūpinosi. Sūnus su šeima gyvena Labūnavoje, todėl su marčia ir anūkais taip pat nuolat lankė – per dieną net po kelis kartus atvažiuodavo. Artimųjų rūpestį jaučiau labai didelį ir tai man padėjo, – atvirai sako Onutė. – Aišku, kai lieku viena, pagalvojusi apie vyrą ir paverkiu, bet nieko nepadarysi – taip buvo skirta.“

Pašnekovė neleidžia liūdesiui užgulti kasdienybės, todėl daug bendrauja ir pasineria į mielas veiklas.

„Kieme, darže susitinkame su kaimynėmis, ryte ar dieną prisėdame kartu pavėsinėje išgerti kavos, pasišnekučiuoti. Gražiai bendraujame. Tokia maloni kaimynystė – tikra dovana, – pasidžiaugia Onutė. – Užsimanau – sėdu ant dviračio ir važiuoju pas seserį. Šventes sutinkame tai sūnaus šeimos namuose, tai pas mane visi sueiname.

Važiuodamas iš darbo sūnus užsuka. Marti grįždama iš darbo Kaune taip pat stabteli išgerti kavos, pasikalbėti. Anūkai po mokyklos papietauti užeina. Smagu, kad visi šalia ir galime dažnai matytis.“

Seselė tapo auklėtoja

Onutė, nors ir labai mylėjusi savo profesiją, ligoninėje išdirbo tik 11 metų. Kai Labūnavoje buvo pastatytas naujas vaikų darželis, imta burti kolektyvą ir, žinoma, pirmiausia čia dirbti pradėti kalbinti patys labūnaviškiai.

„Darbą darželyje pirmininkas pasiūlė ir man. Pagalvojau, kad išties patogiau – darbas vietoje. Taigi sutikau, – apie naujų vėjų kasdienybei atnešusias gyvenimo permainas užsimena Onutė. – Iš pradžių dirbau lopšelyje auklėtoja, paskui davė dar ir slaugytojos etato.“

Pašnekovė atvira – darbas darželyje su vaikais jai buvo sunkesnis nei ligoninėje.

„Kokybiškam darbui su vaikais reikia labai daug kūrybingumo. Niekada negali atsigulti ramus – vis galvoji, kokią veiklą padaryti, kokią šventę suorganizuoti, – šypsosi Onutė. – Ligoninėje turėjome aiškiai apibrėžtus darbus, padarei – puiku, eini rami namo ir lauki kito budėjimo. Tačiau darbas su vaikais buvo labai mielas mano širdžiai. Darželyje praleidau 30 metų. O dabar jau dvyliktus metus esu pensijoje.“

Kuo Labūnava panaši į Nidą?

„Onute, ar nebuvo baisu išeiti į pensiją? Kai kurie labai nuogąstauja užversdami tiek metų rašytą profesinio gyvenimo knygą“, – pasiteirauju pašnekovės.

„Man buvo lengva, nes turėjau daug veiklos – anūkai buvo maži, o dar daržai, šiltnamis, namai. Be to, slaugiau ir iki šiol slaugau vyro seserį. Nors ir dabar laiko viską suspėti ne kaskart pakanka, bet išėjusi į pensiją galiu sau leisti pačią tikriausią prabangą – lėtą gyvenimo būdą“, – šypsosi Onutė.

„O ar gera senjorei gyventi Labūnavoje?“ – dar pasmalsauju. „Kai atsikraustėme, Labūnava atrodė visai kitaip. Daugiabučio, kuriame gyvenu, nė nebuvo. Plytėjo laukai, pelkynai. Kaimas nebuvo gražus – dar tik besikuriantis. O dabar tik pažiūrėkite – visi labūnaviškiai darbštūs, tvarkosi ir puoselėja savo sodybas.

Iš Labūnavos niekur kitur nenorėčiau kraustytis. Kaip sakau, man čia – Nida, tik mažiau kavinių, – nusijuokia skambiai palyginusi. – Išeini – medžiai, visur sutvarkyta, gatvės asfaltuotos, šaligatviai, parduotuvių yra, veiklos netrūksta, užtvanka, paplūdimys netoli, miškai – gali pagrybauti. Gera ir miela. O kokia ramybė ryte ar vakare…“ – savo gyvenvietę giria Onutė ir visus pakviečia apsilankyti šiandien Labūnavoje vyksiančioje garsiojoje šio miestelio Oninių šventėje.

Oninėms – trys dienos

Tiesą sakant, Oninės Labūnavoje tokios didelės, kad visa šventinė programa neišsitenka į vieną dieną – reikia trijų!

Vakar, penktadienį, Labūnavos stadione vyko pliažo tinklinio varžybos.

Šiandien, šeštadienį, nuo 14 val. prasidės aktyvios sporto rungtys – vyks 3×3 krepšinio turnyras bei snaiperio konkursas. Vakarinė šventės dalis 17 val. persikels į Labūnavos vasaros estradą. Scenoje pasirodys Kėdainių kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai „Volungė“ ir „Lankesa“, liaudiškos muzikos kapela „Beržynėlis“ bei Kėdainių miesto linijinių šokių grupė. Nuo 18 val. pasirodys žinomi atlikėjai: SKRABALMAN Karolis Šileika, Violeta Riaubiškytė, Vilius Tarasovas bei grupės DAR ir POPKULTŪRA. Viso renginio metu šurmuliuos lauko prekyba, batutai, vyks edukacijos ir žaidimai.

Sekmadienį, 12 val., visi kviečiami į Šv. Onos atlaidus Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Šis sakralus akcentas, vainikuos visą šventinį savaitgalį.