Kariauti su vėjo jėgainių statytojais paliko vienus

Mažas Alksnėnų kaimas, besiglaudžiantis Gudžiūnų seniūnijos laukuose, šiandien tapo dar viena Lietuvos vieta, į kurią atsisuko didžioji „žaliosios energijos“ vizija. Čia planuojama statyti tris galingas vėjo jėgaines. Investuotojai kalba apie energetinę nepriklausomybę ir vėjo jėgainių pliusus. Artimon kaimynystėn šie prašosi žadėdami mokėti mokesčius rajonui ir viliodami bendruomenę kone upeliais tekėsiančiais eurais, kuriuos kaimo žmonės esą galės semti veik rieškučiomis. Tik tuos pinigus jiems reikės pasiimti iš bendro mokesčių surinkėjų ir perskirstytojų katilo. Tik kad bendruomenė juos galėtų gauti, privalės rašyti projektus, nors tokių projektų rašytojų tarp senstančio kaimo žmonių nėra. Viliojantys ir pinigais kvepiantys pažadai alksnėniškių nežavi – jie įtariai žiūri į vėjo jėgainių statytojus ir visomis išgalėmis bando priešintis jų planams. Baiminasi, kad vėjo jėgainių parkas pabaigs sužlugdyti ir taip nykstančią gyvenvietę. O užvis labiausiai žmonės pyksta ant Kėdainių rajono valdžios, kuri paliko juos vienus kovoti su vėjo malūnų statytojais – savivaldybė net neinformavo Alksnėnų bendruomenės, kad šalia kaimo bus statomos vėjo jėgainės. O kai žmonės susizgribo ir patys nulėkė valdininkams kelti vėjo, buvo belikę vos vos iki statybų leidimo išdavimo.

Planus pristabdė pareikšti protestai

Projektą šalia Alksnėnų vystanti UAB „Draugiškas vėjas“, ketinanti čia pastatyti tris vėjo jėgaines, jau yra atlikusi visas privalomas poveikio aplinkai bei viešinimo procedūras ir sako turinti beveik visų žemės savininkų leidimus tokiems statiniams. Visi dokumentai buvo jau beveik sutvarkyti ir buvo belikę tik per plauką iki statybų leidimo išdavimo, kai staiga visas kortas ėmė ir sumaišė bene labiausiai dėl vėjo jėgainių kaimynystės nukentėsianti Alksnėnuose protėvių žemę iš savo mirusio tėčio paveldėjusi Asta Adomaitienė.

Moteris laiku negavo pranešimų apie tai, kad vėjo statytojai ketina atsiriekti dalį jos žemės tiek iš vieno sklypo galo, tiek iš kito, tad vos gavusi žinią apie tai, ji suskubo pareikšti protestą.

A. Adomaitienės netenkina vėjo jėgainių statytojų siūloma kompensacija. Statytojai ketina kompensuoti tik tuos nuostolius, kuriuos A. Adomaitienė patirs dėl prarastos žemės, o ką moteriai daryti su visu 10 ha sklypu, kuris atsidurs tarp dviejų jėgainių?  

„Ant mano žemės, kurią dirbo mano tėtis ir proseneliai, tikriausiai teks pastatyti kryželį ir ją pamiršti. Kam ji bus reikalinga, jei ir iš vieno galo, ir iš kito ji bus apstatyta vėjo jėgainėmis?

Visos svajonės apie tai, kad kada nors galbūt čia mano sūnus galės sodybą įsikurti, žlunga. Nebus įmanoma tos žemės net ir parduoti – kam ji bus reikalinga su vėjo elektrinėmis, jau nekalbant apie tai, kad tokie statiniai ženkliai sumažins jos vertę“, – sako A. Adomaitienė.

Dėl jėgainių statytojų planų nukentės ir Alksnėnų krašto ūkininkas Gintautas Šemežys.

A. Adomaitienei ir G. Šemežiui pareiškus protestus, vėjo jėgainių statytojams savo planus teko pristabdyti, o alksnėniškiams įsibaiminus, kad vėjo jėgainės iškils per arti kaimo bei seniūnaitei kartu su A. Adomaitiene nuvykus aiškintis situacijos pas rajono merą Valentiną Tamulį, statytojai patys suskubo inicijuoti susitikimą su bendruomene.

Šokiravo akiplėšiška savivaldybės pozicija

Alksnėnų seniūnaitė Gitana Damaševičienė sako, kad kovoje su vėjo jėgainių statytojais rajono valdžia kaimą paliko likimo valiai. Esą žmonės valdžios ponams reikalingi tik prieš rinkimus, kai šie prašo už juos balsuoti, o kai ištinka bėda – kapstykitės kaip norit.

„O skaudžiausia, kad nuvykus į savivaldybę paaiškėjo, kad kai kurie iš savivaldybės vadovų net nežino, kad yra toks Alksnėnų kaimas Kėdainių rajone. Mes esame mokesčių mokėtojai, esame jų maitintojai, kaip ir viso rajono žmonės, o jie nežino, kad išvis esame – juk čia ne kokia Amerika!

O kai pradėjom aiškintis, kodėl mūsų niekas neinformavo, kad šalia kaimo statys vėjo jėgaines, tai tiesiai šviesiai viena savivaldybės ponia pasakė – kam tai bendruomenei žinoti, jums nepriklauso – yra ūkininkai, kurių žemėje statys, tai jie ir informuoti, – pasakojo šoką dėl akiplėšiškos pozicijos savivaldybėje patyrusi G. Damaševičienė. – Jaučiamės negirdimi nei valdžios, nei vėjo jėgainių statytojų, kurie su mumis pradėjo bendrauti tik tada, kai patys pradėjom kelti triukšmą.“

Į susitikimą su bendruomene savivaldybė vadovai neatvyko

Į vėjo jėgainių statytojų surengtą susitikimą su Alksnėnų bendruomene, kur turėjo būti atsakyta į visus žmonėms nerimą keliančius klausimus, buvo kviesti atvykti ir rajono vadovai, tačiau, deja, nė vienas iš jų neatvyko.

„Rinkos aikštei“ paklausus, kodėl jie taip ir nepasirodė Alksnėnuose, imta teisintis: „Kvietimas į šį susitikimą buvo gautas tik tos pačios dienos ryte, todėl dėl iš anksto suplanuotų darbotvarkių, meras ir administracijos direktorius negalėjo dalyvauti susitikime. Su Alksnėnų bendruomenės atstovais ir vėjo jėgainių projekto vystytojais jie buvo susitikę šią savaitę, prieš šį susitikimą. Savivaldybei atstovavo Gudžiūnų seniūnijos seniūnas.“

Pasiteisinimas suplanuotomis darbotvarkėmis – itin iškalbingas faktas. Alksnėnų bendruomenės susirinkimas, į kurį buvo kviestas meras V. Tamulis ir savivaldybės administracijos direktorius G. Muznikas, vyko birželio 19 dieną 19 valandą, o tą dieną tiek V. Tamulio, tiek G. Muzniko darbotvarkės buvo tiesiog „perpildytos“ – tiek vieno, tiek kito tos dienos darbų plane paskutinis įrašas – 13 val. – darbas su dokumentais, nukreipimas vykdyti, darbiniai pasitarimai, einamųjų klausimų sprendimas.

Į alksnėniškių susitikimą su vėjo jėgainių statytojais atvyko tik opozicijos atstovai iš rajono tarybos – Indrė Fiodorova, Dangiras Kačinskas ir Vygantas Vanagas.

Bendruomenę viliojo pinigais

Projektą šalia Alksnėnų vystanti UAB „Draugiškas vėjas“ skaičiuoja: už kiekvieną vėjo malūną rajono savivaldybė kasmet gautų apie 30 000 eurų nekilnojamojo turto mokesčio. Vadinasi, trys vėjo jėgainės sugeneruotų apie 90 000 eurų tokio mokesčio kasmet.

Be to, statytojai privalės mokėti po eurą už kiekvieną pagamintą megavatvalandę į vadinamąjį bendruomenių fondą, o tai, jų skaičiavimais, būtų dar apie 75 tūkst. eurų, į kuriuos galėtų pretenduoti alksnėniškai, kaip arčiausiai vėjo jėgainių gyvenanti bendruomenė, rašydama projektus. Esą iš šių pinigų kaimas galėtų ženkliai pasigerinti savo aplinką.

Tačiau vietos bendruomenė nesusižavėjo tokiais skaičiais. Ji netiki, kad galės pasinaudoti bent dalimi tų pinigų, nes sparčiai senstančiame kaime nėra žmonių, kurie galėtų rašyti projektus. Tai išgirdę vėjo jėgainių statytojai net ėmė žmonėms žadėti pagalbą rašant projektus.

Tik alksnėniškiai mano, kad jei jau pinigai sukrenta į bendrą mokesčių surinkėjų ir perskirstytojų katilą, o ne atitenka tiesiogiai bendruomenei, tai bendruomenė apie tuos pinigus galės tik pasvajoti.

Gudžiūnų pamokos – Alksnėnams perspėjimas

Be to, entuziazmo alksnėniškiams neįkvepia ir vėjo jėgainėmis apstatytų kaimyninių Gudžiūnų pavyzdys. Šis kaimas iki šiol iš to jokios naudos neturi.

„Jūs kalbat apie pinigus, o mes girdim pasakas. Ką gavo Gudžiūnai? Nieko. Kodėl mes turim tikėt, kad mums bus kitaip?“ – tiesiai klausia kaimo žmonės.

Suabejojo įmonės patikimumu

G. Šemežio ir A. Adomaitienės advokatas neabejoja, kad „žalioji energija“ kainuos daug daugiau nei atneš naudos: „Valstybė, tai yra visi mes, visos bendruomenės, šituos ponus finansuosim du kartus. Pirmą kartą mes finansuosim, kai jie dalį savo investicijų atsiims iš tos pačios APVOS. Ir antrą kartą mes sumokėsim, kai būsim priversti pirkt tą brangią ir niekam nereikalingą energiją. Ir būsime priversti tai daryti daugybę metų į priekį.

Čia ne verslas iš tikrųjų yra. Čia yra tiesiog galimybė pasinaudoti viešaisiais finansais. Ir daugiau nieko.

Šita energija neturi jokios prasmės konkurencinėj aplinkoj, suprantat? Mes privalėsim šituos malūnus finansuot 50 metų. Įsivaizduojat? Po 50 metų jau nebebus manęs ir mano vaikų, o mokėti kažkam dar teks.“

Bendrovės „Draugiškas vėjas“ atstovai patikino, kad tokie teisininko teiginiai yra neteisingi ir net absurdiški. Įmonė esą nesinaudos nei žmonių, nei valstybės pinigais ir negaus jokios paramos. Visos investicijos – privataus kapitalo.

Teisininkas suabejojo ir „Draugiško vėjo“ patikimumu bei galėjimu prisiimti įsipareigojimus daugiau kaip dvidešimčiai metų, nes pernai įmonė patyrė apie 80 tūkst. eurų nuostolį, o jos įstatinis kapitalas – 2 tūkst. eurų.

Įmonės atstovai atrėmė, kad jei įmonė būtų nepatikima, niekas jai neskolintų ir neinvestuotų 800 tūkst. eurų, kurių reikės trims vėjo jėgainėms pastatyti.

Gera vieta tuščia nebus?

Vėjo jėgainių statytojai kaimo gyventojus bandė įtikinti, kad vėjo jėgainių kaimynystė ne tik nepablogins jų gyvenimo, bet ir pagerins. Pavyzdžiui, bus sutvarkytas kelias, kuriuo reikės atgabenti statyboms reikalingas medžiagas ir įrangą. Jėgainės esą nekenks nei paukščiams, nei gyvūnams, nei žmonėms.

Prispirti paaiškinti, kodėl braunasi į Alksnėnus, taip arti kaimo, „Draugiško vėjo“ atstovai sakė: „Nuo ko priklauso, kur ateina vystytojai? Nuo elektros tinklų. Būtent šioj vietoj, kur dabar planuojame tris vėjo jėgaines, tiek yra laisvos galios elektros tinkluose, todėl čia ir ateiname. Ir jeigu ne mes, tuos elektros tinklus užpildys kiti. Tai šitoj vietoj vėjo jėgainės tikrai turės atsirasti. Ir jeigu ne mes tai padarysime, tai į mūsų vietą ateis kiti. Dažnai bendruomenės galvoja – mes išvarysim šituos vystytojus ir dabar nieko nebebus. Bet taip nebus. Ateis kiti.“

Tiki, kad pavyks susiderėti

Vėjo jėgainių statytojai įsitikinę, kad jiems pavyks rasti kompromisą su alksnėniškiais, tačiau paklausti, ar jau garantuoti, kad Alksnėnuose stovės jų vėjo jėgainės, sakė: „Alksnėnuose jėgainės stovės tiktai tada, kada jos stovės. Ar tikrai jos stovės, bus aišku, kai bus gauti visi reikiami leidimai. Tai ties tuo mes dirbam.“

O paklausti, ar atsitrauks, jei bendruomenė priešinsis jų planams statyti vėjo jėgaines, jie patikino: „Ir toliau bendrausim, ieškosim kompromisų. Neatsitrauksim.“

Ką daryti bendruomenei?

Kuo baigsis vėjo jėgainių ir alksnėniškių derybos, paaiškės jau netrukus. Juolab kad ir pati bendruomenė neatmeta derybų galimybės ir aiškiai sako, kad nori būti girdima tiek vėjo jėgainių statytojų, tiek savivaldybės. Nori aiškiai žinoti, kas ir kaip galėtų kaimo žmonėms realiai padėti pasisavinti tuos tūkstančius iš vėjo jėgainių, jei jie tikrai atsirastų. Bet pirmiausia žmonės nori paprasto dalyko: kad sprendimai dėl jų kaimo savivaldybės kabinetuose būtų sprendžiami ne slapta, o viešai.

„Negalim būti tik parašas ant leidimo. Esam žmonės“, – kartoja jie.

Alksnėnų istorija primena visai Lietuvai: žalioji energetika negali augti ant žmonių tylos ir netikėjimo, juolab nuskriaudžiant atskirus žemės savininkus ar atskiras gyvenvietes. Kaimas gali priimti pokyčius – bet tik tada, kai su jo žmonėmis skaitomasi.