Kėdainių sporto centras atšventė 70-metį (FOTOGALERIJA)

Jau greitai atskleis visas detales apie naują erdvę – sporto parką

Kėdainių sporto centras arenoje iškilmingai paminėjo 70-ąjį jubiliejų. Į šventinį vakarą susibūrė gausi krašto sporto bendruomenė ir bičiuliai, o tarp ypatingų svečių – ir įvairių kartų įstaigos auklėtiniai bei juos ugdę treneriai. Renginyje netrūko šiltų, netgi komiškų buvusių ir esamų sportininkų prisiminimų, nuoširdžių padėkų bei įkvepiančių sveikinimų.

Pradžia – bažnyčioje

Sporto centras savo istoriją skaičiuoti pradeda nuo 1954-ųjų rugsėjo 1 d., kai anuomet buvo įsteigta Kėdainių vaikų sporto mokykla. Dabar atrodo neįtikėtina, bet pirmosios treniruotės vyko viename iš brangiausių mūsų miesto istorijai pastatų – Evangelikų reformatų bažnyčioje. Jaunųjų sportininkų buvo itin daug – apie 1000. Vaikai galėjo rinktis iš aštuonių sporto šakų: lengvosios atletikos, tinklinio, futbolo, krepšinio, gimnastikos, dviračių sporto, šaudymo ir teniso.

Šiuo metu Kėdainių sporto centre ugdoma daugiau kaip 500 moksleivių, taip pat čia pergalių siekia ir suaugusieji. Įstaiga sėkmingai ugdo aukšto meistriškumo skirtingų sporto šakų sportininkus, dalyvaujančius bei laurus skinančius ne tik šalies, bet ir tarptautinėse varžybose. Nuolat stiprinamos trenerių gretos, gerinamos treniruočių sąlygos.

Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Skambūs pasiekimai

Kėdainių sporto centro direktorius Tomas Pakštys pasidžiaugia, kad metai dar tik vos įpusėjo, o skambių pasiekimų jau yra.

„Šiemet tapome Regionų krepšinio lygos čempionais. Turime dziudo tarptautinių varžybų nugalėtojų, olimpinio turnyro nugalėtojų. Mūsų auklėtinis lengvaatletis Adas Dambrauskas demonstruoja puikius rezultatus, kuriais garsina tiek Kėdainių, tiek Lietuvos vardą. Didžiuojamės ir augančiais boksininkais, – kalbėjo T. Pakštys. – Sunku išskirti kurią nors sporto šaką, nes kiekvienas treneris yra įdėjęs įdirbį ir nuolat džiuginantys rezultatai matyti.“

Sporto centro trenerių kolektyvas, kaip pastebi įstaigos direktorius, pakankamai jaunas.

„Labai vertiname tai, kad mums pavyksta pritraukti jaunimą iš Lietuvos sporto universiteto – mūsų buvę sportininkai sugrįžta į Kėdainius ir tampa treneriais. Taip auginame jaunąją trenerių kartą“, – tęstinumą pabrėžia T. Pakštys.

Ruošia staigmeną

Kėdainių sporto centras kasmet vertina galimybes praplėsti siūlomų sporto šakų pasirinkimą ar atnaujinti infrastruktūrą. Įstaigos direktorius intriguoja užsimindamas apie mūsų mieste atsirasiančią naują sporto erdvę. Tiesa, detalių neišduoda. Sako, jog apie didžiulius planus visuomenė išgirs netrukus.

„Netolimoje ateityje prie Kėdainių arenos turėtų atsirasti sporto parkas. Šį projektą planuojame pristatyti, ko gero, kitą mėnesį. Intensyviai dirbame, – tik tiek pasidalino T. Pakštys. – Šis parkas taps svarbiu žingsniu plėtojant šiuolaikišką sporto infrastruktūrą Kėdainiuose.“

Po mačo – maudynės baleikose

Nuotaikinga vakaro ašimi tapo buvusių įstaigos sportininkų prisiminimai. Svečius kalbino aštraus liežuvio renginių vedėjas kėdainietis Vytautas Mikaitis, kuriam pašnekovai mielai atskleidė komiškiausius praeities sporto užkulisius.

Profesinei „išpažinčiai“ į pokalbių krėslą sėdo ir futbolininkas Vitalijus Jurevičius, 1981-aisiais baigęs Kėdainių sporto mokyklą ir žaidęs futbolo klubo „Nevėžis“ komandoje.

„Kėdainių sporto mokykloje sportuoti pradėjau 1975 m. Atvykau iš kaimo – buvau užgrūdintas, drūtas, tvirto charakterio, – pasakoja V. Jurevičius. – Pradėjau žaisti futbolą, patiko ir žaidžiu iki šiol.

Tada, vaikystėje, mano siekiamybė buvo žaisti pagrindinėje „Nevėžio“ komandoje ir tapti komandos kapitonu. 1981 m., dar mokydamasis vienuoliktoje klasėje, jau pradėjau žaisti „Nevėžyje“.

Sąlygos buvo neypatingos. Tada neturėjome nei tokių aikščių, nei maniežų kaip dabar – net dušų nebuvo. Ten, kur dabar stadione stovi švieslentė, anuomet buvo šulinys ir namelis. Po varžybų žiūrovai ateidavo mus pasveikinti su pergale, o mes, iš šulinio prisisėmę šalto vandens, prausdavomės pusnuogiai baleikose, – šypteli prisiminęs. – Taigi pradžia buvo skurdoka, bet tokie buvo laikai.“

Nepamirštamas įvartis

Daugiau kaip tūkstantis futbolo sirgalių… Kėdainių stadione! Šiandien tai skamba kaip utopija, tačiau V. Jurevičiui yra tekę žaisti jaučiant stulbinantį fanų palaikymą tribūnose.

„Įsimintiniausios rungtynės būdavo, kai žaisdavome su legendiniu Vilniaus „Žalgiriu“. Kartą stebėti varžybų Kėdainiuose susirinko apie 1200 žiūrovų. Tada mūsų mieste buvo tokia grupė „Ramybės skveras“. Jie sukūrė neįtikėtiną atmosferą: per visus Kėdainius žygiavo su metaliniais šalmais, gitaromis ir būgnais. Tokia eisena pasiekė stadioną. Jautėme didžiulį palaikymą. Reginys buvo įspūdingas“, – sako V. Jurevičius.

Iki šiol futbolo neapleidęs sportininkas ryškiai prisimena ir savo karjeros įvartį. 1994-aisiais, žaidžiant su Šiaulių komanda, likus vos minutei iki rungtynių pabaigos, V. Jurevičius pelnė įvartį iš vidurio aikštės.

„Įvartis buvo tiesiai į devyniukę. Iškovojome pergalę. Šios rungtynės širdyje iki šiol, – nostalgiškai mena pašnekovas ir apie sporto olimpą svajojantiems jauniesiems futbolininkams pataria. – Reikia turėti tvirtą charakterį, užsispyrimo ir valios siekti savo tikslo. O sporte tikslai pasiekiami tik per sunkų darbą ir treniruotes.

Labai tikiuosi, kad ateis diena, kai „Nevėžis“ taps Lietuvos čempionu.“

Tarybiniai dviračiai itališkais ratais

Nors Kėdainiuose dviračių sporto sekcijos nebėra, bet į šventę atvyko daug metų Druskininkuose gyvenantis kėdainietis dviratininkas Juozas Kišonas, sporto meistras, 1966 metų Lietuvos rinktinės narys, dalyvavęs ne vienose aukščiausios klasės varžybose tuometinėje Tarybų Sąjungoje.

„Sportuoti pradėjau 13-kos metų. Po dvejų metų jau buvau „Nemuno“ rinktinėje. Baigęs mokyklą patekau kaip kandidatas į Lietuvos rinktinę, – pasakoja buvęs Kėdainių sporto mokyklos auklėtinis J. Kišonas. – Bet mane staigiai paėmė į armiją. Atitarnavęs pustrečių metų, grįžau ir per pusmetį pasiekiau sporto meistro normą. Paskui buvau Lietuvos rinktinėje.

Kėdainių chemijos gamykla mus, dviratininkus, labai gerai finansavo. Profsąjungos pirmininkas sakydavo: „Vyrai, pirkit viską – pinigų yra kiek norit.“ Bet tarybiniais laikais buvo sunku ką nors gauti.

Duodavo mums kokius penkis dviračius, o mes juos parduodavom ir iš lenkų pirkdavom gerą inventorių, nes tarybiniai dviračiai buvo prastoki, – pabrėžia J. Kišonas. – Taigi pardavę penkis  dviračius nusipirkdavome vieną itališką ratą, paskui antrą, tada dar sėdynę. Geras inventorius daug ir kainuodavo. Pavyzdžiui, valytojos alga buvo 80 rublių, o sėdynė kainavo 100 rublių. Kainos buvo žiaurios.

Bet anuomet gerai būdavo treniruotis – plentai pustuščiai, nes automobilių nedaug.“

Paliko Kėdainius ir pergales

J. Kišono pergalių aruode – aukšti pasiekimai: 1975 m. jis tapo Lietuvos dviračių kroso čempionu, Tarybų Sąjungos pirmenybėse užėmė trečią vietą ir tais pačiais metais buvo išrinktas geriausiu Kėdainių sportininku.

Pašnekovas pergalių siekė iki 1977-ųjų. Kai su žmona išsikraustė į Druskininkus, ėmėsi trenerio karjeros ir ugdė jaunuosius dviratininkus. Keli iš jų pateko į Lietuvos rinktinę, vienas tapo šalies čempionu.

J. Kišonas aktyviai mina dviratį ir šiandien. Ne tik savo malonumui – dalyvauja ir varžybose.

„Važinėju už veteranus. Pernai Druskininkuose per varžybas aplenkiau 30 jaunesnių sportininkų, o užpernai Anykščiuose buvau greitesnis net už 80 varžovų, nes daugiau treniravausi“, – šypsosi 78-erių dviratininkas, trenerio darbui atidavęs tris dešimtmečius.

Rekordas išliko 20 metų

Liudą Tauginą, Akademijos gimnazijos direktorių, daugelis geriau pažįsta kaip itin sportišką, bet švietimo bendruomenės atstovą. Ne kiekvienas žino, kad pedagogui priklausė 20 metų nepagerintas rajono šuolio į aukštį rekordas.

Anuomet lengvaatletis L. Tauginas 1977 m.baigė tada buvusią Kėdainių vaikų ir jaunių sporto mokyklą. 1976–1977 m. jis tapo Lietuvos čempionu ir atstovavo Lietuvos jaunimo rinktinei. Dvidešimčiai metų L. Tauginas užbrėžė 2 metrų ir 5 centimetrų šuolio į aukštį Kėdainių rajono rekordą.

„Anksčiau mums, vaikams, koks metų laikas, toks būdavo ir sportas: vasarą plaukimas, žiemą slidės, ledo ritulys, rudenį futbolas, – sportišką vaikystę prisimena L. Tauginas. – Kartą su vienu draugu nuėjau į lengvosios atletikos treniruotę. Sportas toks dalykas, kad visada reikia siekti aukščiau. Taip ir įsivėliau – pradėjau rimtai sportuoti.

1977 m. buvau Lietuvos rinktinėje. Nuvažiavau į Minske vykusį Tarybų Sąjungos čempionatą, peršokau du metrus ir tapau Tarybų Sąjungos čempionu, – prisimena kraštietis ir aikštėn iškelia kelias buitines ano meto sportininkų kasdienybės detales. – Dabar stadione – šiuolaikiškos dangos, o tada bėgimo takai buvo padengti šlaku, kuris susidarydavo kūrenant anglį. Šlaką suveždavo, išlygindavo ir sportuodavom.

Dar esu išbandęs ir dešimtkovę. Šokinėjau į aukštį su kartimi. Šioje rungtyje Lietuvos moksleivių spartakiadoje buvau antras.“

L. Tauginas atskleidė, kad perspektyvią lengvaatlečio karjerą sustabdė traumos, todėl jauniesiems sportininkams jis pataria išmokti gerai įsiklausyti į savo organizmą.

Medžioja trofėjus

Dar vienas buvęs Kėdainių sporto centro auklėtinis improvizuotoje šventinio renginio pokalbių studijoje sutikęs paatvirauti apie šių laikų sporto pasaulį – 30-metis šuolininkas į aukštį Adrijus Glebauskas.

Kraštietis sporto mokyklą baigė 2013 m. Lengvosios atletikos varžybas sekantiems entuziastams A. Glebausko pavardė ne kartą girdėta. Sportininkas penkis kartus yra tapęs Lietuvos čempionu. 2019 m. Pasaulio akademinio jaunimo žaidynėse Neapolyje iškovojo trečią vietą. Dalyvavo Tokijo olimpinėse žaidynėse. Asmeninis šuolio į aukštį rezultatas – 2 metrai ir 30 centimetrų.

„Nuo penktos klasės pradėjau mokytis Šėtos gimnazijoje. Čia dirbo mokytojas Vladas Kiaulakis, sportininkus ugdęs ir Kėdainių sporto centre, – pasakoja A. Glebauskas. – Buvau aktyvus. Mokytojas pasiūlė lengvąją atletiką. Bandžiau visokių rungčių, bet apsistojau ties šuoliu į aukštį. Gana stipriai užsikabinau. Su treneriu, kaip jis sakydavo, vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio.“

Ir lengvaatlečiams norisi pilnų tribūnų

Baigęs mokyklą A. Glebauskas studijuoti, o kartu ir treniruotis išvyko į Kauną. Jau 12 metų jis dirba su tais pačiais treneriais – Algirdu ir Audrone Baranauskais.

„Labai vertinu ir dabartinių, ir pirmojo savo trenerio pagalbą. Sportininkas iš trenerių pasiima geriausius dalykus ir visa tai lieka, – pabrėžia A. Glebauskas. Kraštietis atskleidžia tikintis, kad didžiausi jo karjeros pasiekimai dar laukia ateityje. – Iki šiol labiausiai vertinu Pasaulio studentų žaidynėse iškovotą trečią vietą. Olimpiadoje buvau 24–26 vietoje, tačiau žinant, kaip sunku apskritai patekti į olimpiadą, tai ir vien patekimas jau tapo svajonės išsipildymu. Deja, buvo kovido laikotarpis, todėl teko varžytis prie tuščių tribūnų. Tikėjausi ne to, bet tuo metu toks buvo pasaulis.“

Šuolininkas pasidalina, kad žiūrovų palaikymas svarbus ne tik krepšininkams ar futbolininkams, bet ir kitų šakų sportininkams.

„Kai tribūnos pilnos žiūrovų, sportininkams smagiau. Žinoma, lengvosios atletikos varžybose sportininkų palaikymas nebūna toks audringas kaip savų komandų per krepšinio ar futbolo rungtynes, čia labiau visi palaiko visus – tiesiog žavisi pačiu reginiu ir atletų pasiekimais. Bet kokiu atveju, jausti žiūrovų palaikymą svarbu, – sako A. Glebauskas ir išduoda, kas jį veda į priekį siekiant pergalių. – Be motyvacijos šiame sporte neišsilaikysi. Tai ne krepšinis ir tokių finansų čia nėra. Vis tik aš pats visada noriu pasižiūrėti, kiek galiu pasiekti. Tai ir veda į priekį.

Dėl traumos turėjau praleisti Paryžiaus olimpiadą. Dabar jaučiuosi gerai ir šią vasarą, po trejų metų pertraukos, vėl grįžtu siekti pergalių.“

Giedrės Minelgaitės-Dautorė nuotr.