Pasukusi mamos pėdomis mokosi prisitaikyti prie besikeičiančių vaikų

Kėdainietė Greta Stundžienė šiemet švenčia dešimties metų pedagoginio darbo jubiliejų. „Švenčia“ nuskambėjo ne atsitiktinai – būti pedagoge, galima sakyti, yra jos pašaukimas, tad kone kiekviena diena su vaikais jai – tarsi šventė. Ir kad ir kaip ji besistengė planuoti, dėlioti savo profesijos pasirinkimą po mokyklos baigimo, likimas ją vis tiek pasuko mamos Sandros Strazdauskienės, taip pat pedagogės, keliu. Nors pradžioje buvo ir tam tikrų abejonių dėl pasirinkto kelio, laikui bėgant Greta atrado gilų ryšį su savo profesija ir įsitikino, kad tai iš tiesų buvo jos pašaukimas. Kėdainių lopšelio-darželio „Puriena“ pedagogė, kalbėdama apie kūrybiškumą ir iššūkius, su kuriais susiduria dirbdama su vaikais, pažymėjo, kad pirmiausia labai svarbu sukurti įdomią ir prasmingą dieną vaikams, kad jie galėtų augti ir tobulėti savo tempu, o ne pagal kažkokius iš anksto nustatytus standartus. Per pedagogikos dešimtmetį Greta džiaugiasi išmokusi daug svarbių dalykų: vienas iš jų – prisitaikyti prie besikeičiančių vaikų kartų. Kalbėdama apie santykius su vaikų tėvais, ji sako visada bestengianti suprasti jų poreikius ir užtikrinti, kad kiekvienas vaikas gautų kuo geresnę ugdymo patirtį. Pedagogė taip pat pabrėžia savo norą tobulėti ir įgyti daugiau žinių, kad galėtų dalytis savo patirtimi su kitais kolegomis. O jos tikslas – tapti geresne mokytoja ir prisidėti prie vaikų sėkmingo augimo.

– Greta, kiek jau metų dirbate mokytoja?

– Kuomet 2015 m. Vilniuje baigiau bakalauro studijas, iškart įstojau ir į edukologijos magistro studijas ir kartu pradėjau dirbti darželyje. Tad šiemet jau yra 10 metų kaip esu mokytoja.

– Jūsų mama taip pat yra pedagogė. Ar Jūsų pedagoginio kelio pasirinkimas buvo mamos įtaka? O gal mama kaip tik bandė Jus atkalbėti nuo tokio pasirinkimo?

– Mano mama Sandra Strazdauskienė taip pat dirba darželyje su vaikais daugiau nei 30 metų. Tad tikrai jau nuo pat vaikystės mačiau, ką reiškia būti tarp mažų vaikų, kokia tai atsakinga ir svarbi profesija. Žinoma, tai tikrai turėjo įtakos mano ateities profesijos pasirinkimui, nes mamos pavyzdys, kaip ji įdomiai ir prasmingai prisideda prie kiekvieno mažo vaiko ugdymo, jo auginimo, mane suviliojo, nes būtent mokytojo darbe yra tikrai daug kūrybos, netikėtumų, iššūkių.

Renkantis profesiją, mama tikrai bandė įrodyti, kad nors ir šis darbas įdomus, bet tikrai nelengvas, jame taip pat daug įtampos, stresinių situacijų. Mama labiau norėjo, kad būčiau visgi pradinių klasių mokytoja. Ir čia yra labai įdomi istorija. Kuomet atėjo laikas rinktis studijas, mes iš tiesų su mama galvojome, kad aš įstojau į pradinio ugdymo pedagogiką, tačiau praleidome vieną svarbią detalę – prie pasirinkto dalyko skliausteliuose buvo parašyta ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas ir tai sužinojome tik tada, kai atvažiavome į Vilnių pasirašyti studijų sutarties.

Tikrai gavome lengvą šoką, bet sutartį visgi pasirašiau, kadangi buvau patikinta, kad po pusės metų, jei tik norėsiu, galėsiu pereiti į pradinio ugdymo studijas. Tačiau tie pusė metų prabėgo labai greitai, o studijos buvo įdomios ir aš pasilikau. Tad taip ir tapau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytoja. Dabar manau, kad pats likimas viską sudėliojo taip, kaip ir turėjo būti.

– Nejaugi niekada nesvajojote ar nesvarstėte pasirinkti kokią nors kitą profesiją? Mokytojo darbas man atrodo labai labai sunkus…

– Iš tiesų profesiją pasirinkti buvo sunku, tikrai būdama paauglė nežinojau, kuo norėčiau būti suaugusi. Bet vienintelė mintis, kuri sukosi galvoje, buvo pedagogika. Puikiai prisimenu, kad nuo mažų dienų žaisdavau, kad esu vaikų mokytoja, būdama viena namuose užsižaisdavau ir po 2–3 valandas. Kurdavau užduotis, taisydavau sąsiuvinius, pildydavau dienyną, tai man labai patikdavo, tad, manau, kad kitaip ir negalėjo būti. Žinoma, dar labai mėgau dainuoti, tačiau kaip pagrindinės profesijos visgi čia savęs nemačiau. Nors dabar šie įgūdžiai man puikiai pasitarnauja ir mokytojo profesijoje.

– Ar per tuos darbo metus, kiek jau dirbate pedagoge, nepasigailėjote pasirinkusi šį kelią?

– Per šiuos 10 metų tikrai buvo visko. Dirbau su skirtingo amžiaus vaikais – tiek su pačiais mažiausiais, tiek ir su vaikais, kurie jau ruošiasi eiti į mokyklą. Darbas nėra lengvas, bet ar išvis jis toks gali būti? Kiekvienas darbas turi savų pliusų ir minusų. Tikrai turėjau tokių daugiau emocinių duobių, kai galvojau, ar aš teisingame kelyje? Ar aš noriu būti mokytoja? Bet iš tiesų tai tik laikinos mintys, kurios daugiau ateina iš tam tikrų įtemptų laikotarpių, nuovargio. Greitai vėl užsikuria tas „vidinis varikliukas“ ir vėl pradedi kurti, galvoti, kuo nustebinti savo ugdytinius. Iš aplinkos dažnai girdžiu, kad esu mokytoja iš pašaukimo. Ir tuo pradedu labai tikėti, nes šį darbą tikrai reikia labai mylėti – tikriausiai ne kiekvienas žmogus kasdien gali būti tarp 15–20 vaikų, stengiantis kiekvieną jų išgirsti, pastebėti, pakalbinti, su juo pažaisti, paguosti, kai liūdna, apkabinti, nuraminti, pradžiuginti, nustebinti.

– Kas šiame Jūsų gyvenimo kelyje Jus pačią labiausiai žavi? Kokių savo profesijos ar darbo privalumų įžvelgiate, kuo jis Jums patinka?

– Kaip ir minėjau, iš tiesų šiame darbe tikrai labai daug kūrybos, kiekvieną dieną nenustoju galvoti, kuo savo ugdytinius pradžiuginti kitą dieną, nes maži vaikai tikrai labai smalsūs, bet kartu tikrai turiu labai pasukti galvą, kad juos sudominčiau ir išlaikyčiau jų dėmesį. Šiame darbe daug spontaniškumo: kartais suplanuota veikla iš vakaro nepasiteisina ar nepavyksta jos įgyvendinti, kartais viskas priklauso ir nuo vaikų nusiteikimo, jų pačių pasiūlytų idėjų.

Puikiai prisimenu vieną savo ugdytinį, kuris manęs nuo pat rudens prašė, kad pradėtume kalbėti apie kosmosą (tai buvo jo aistra). Ir nors iš tiesų man pačiai ši tema nebuvo tokia artima, bet tikrai negalėjau nepastebėti vaiko pasiūlytos idėjos ir, kai dienos tapo kiek ilgiau tamsesnės, mes pasirinkome šią temą ir turėjome nerealias dvi savaites, per kurias įvairiais būdais bandėme susipažinti su kosmoso platybėmis.

Apskritai, man patinka būti tarp mažų vaikų, stebėti, kaip jie auga, keičiasi, kaip jie pradeda kalbėti, vėliau samprotauti įvairiomis temomis. Man patinka ta atsakomybė, kad turi padėti vaikui nuo jo mažų dienų pažinti visa tai, kas jį aplink supa.

– Kaip sekasi sutarti su tais mažais žmogučiais?

– Manau, kad su savo ugdytiniais sutariu tikrai gerai, stengiuosi kiekvieną jį pažinti, juos pažinusi, žinau, ką jie mėgsta, kuo juos gali pradžiuginti. Kaip minėjau, mėgstu juos stebėti kaip jie bendrauja tarpusavyje, kaip jie keičiasi, auga. Stebėdama suprantu, su kokiais sunkumais vaikas susiduria, tada galvoju, o kaip kiekvienam padėti sustiprinti tam tikrus gebėjimus. Kartu žaidžiame, kalbamės ir smagiai leidžiame dienas darželyje. Mano tikslas – kad kiekviena jų diena būtų įdomi, ir kartu prasminga. Norisi, kad kai jie išeis iš darželio, vėliau suprastų, kad būtent čia – darželyje, jie praleido patį geriausią laiką.

– Esu ne kartą iš ne vienos mokytojos girdėjusi, kad sunkiausia yra sutarti ir bendrą kalbą rasti ne su vaikais, bet su jų tėvais? Ar Jums tai yra pažįstama?

– Tikriausiai su manimi sutiks ne vienas mokytojas, kad bendravimas su vaikų tėvais tikrai nėra lengvas. Kaip vaikai, taip ir tėvai yra labai skirtingi ir juos taip pat reikia pažinti, suprasti, kokie yra jų poreikiai, mums, kaip mokytojams. Taip, tikrai teko susidurti su tėvais, kurie yra labai reiklūs iki didžiausių smulkmenų, bet tai manęs negąsdino. Aš manau, kad mes turime suprasti kiekvieną tėvą, nes jiems jų vaikas yra pats svarbiausias, brangiausias, tad jie ir tikisi visko, kas geriausia. Tad mūsų pareiga ir yra ne tik saugoti, bet ir ugdyti jų vaikus, kol jie taip pat sunkiai dirba dėl savo šeimų gerovės.

Žinoma, kartais tik norisi tėvų supratimo, kad jų vaikas yra dar tarp kitų 20 vaikų ir jie lygiai taip pat nori to paties dėmesio, rūpesčio ir kartais tikrai fiziškai sunku tai padaryti. Bet mes tikrai stengiamės. Džiaugiuosi, kad per šiuos 10 metų neturėjau konfliktinių situacijų, nes tikrai stengiuosi kiekvieną jų išgirsti ir išklausyti.

– Vaikai yra labai skirtingi, o ypač, kai jų tiek daug, reikia nemažai sumanumo ir išminties juos suvaldant. Ar dažnai susiduriate su iššūkiais savo darbe? Kokie jie?

– Didžiausi iššūkiai kyla, kuomet pradedi dirbti su naujais vaikais, kurių dar nepažįsti, tada tikrai kurį laiką būna tam tikras chaosas – vadiname šį laikotarpį adaptacija. Ir tai yra normalu – turime pažinti vieni kitus, suprasti visų poreikius, turimus gebėjimus, kartu nusistatyti bendras taisykles, tam, kad grupėje visiems būtų gera ir saugu. Šiam laikotarpiui pasibaigus, viskas normalizuojasi ir darbas tampa daug lengvesnis. Maži vaikai iš prigimties dažniausiai judrūs, aktyvūs, nenustygstantys vietoje ir to nesustabdysi – jiems to reikia. Žinoma, kai susiduri su netinkamu vaikų elgesiu, stengiesi jį stabdyti, yra tam tikros impulsyvumo valdymo metodikos, kurios tikrai pasiteisina. Tiesiog kiekviena vaikų karta yra skirtinga ir pati mokausi, kaip prie jų prisitaikyti, kad ir jiems būtų gerai, bet kartu ir man lengviau dirbti. Jei grupėje nevyraus harmonija, labai lengva greitai „perdegti“, pervargti, o to nesinori nė vienam mokytojui.

– Greta, kiekvienas žmogus yra skirtingas ir savo darbe energiją ir dėmesį taip pat paskirsto skirtingai. O kokie prioritetai yra Jūsų darbe (pvz., gerai išmokyti vaikus skaityti skaičiuoti, tapti draugiškais, bendruomeniškais, empatiškais, pasiekti aukštų sportinių rezultatų ir pan.)?

– Mano didžiausias tikslas, kad kasdien vaikai patirtų ir sužinotų ką nors naujo. Juk jie tik viską pradeda pažinti, tad darželyje, manau, to ir turėtume siekti. Žinoma, labai svarbu ir šiltas, nuoširdus bendravimas, bendradarbiavimas, kuo mažiau konfliktinių situacijų, vienas kito supratimo. To reikia mokytis kasdien, nes vaikai tikrai labai impulsyvūs. Dar vienas iš svarbesnių tikslų yra padėti kiekvienam vaikui augti ir tobulėti savo tempu. Pavyzdžiui, nesuprantu to beprotiško tikslo iki mokyklos būtinai išmokti skaityti. Taip nebūna – kiekvienas vaikas prie šio etapo prieina skirtingai.

Man svarbiausia – sudėti teisingai pagrindus, o tuomet viskas eis savo tempu. Pasikartosiu – kiekvienas vaikas skirtingas ir tikrai nereikia daryti jiems spaudimo, statyti jį į kažkokius rėmus vien dėl to, kad sau, kaip mokytojai, užsidėčiau kažkokį pliusą, – kad va mano vaikai tai visi išėjo į mokyklą skaitydami. Aš pati į pirmą klasę išėjau nemokėdama skaityti ir, nors mano mama taip pat mokytoja, manęs nepuolė mokyti – viskas atėjo savaime ir savu laiku, natūraliai.

– Kadangi abi su mama esate pedagogės, tikriausiai nemažai turite bendrų temų pokalbiams. Apie ką dažniausiai kalbatės?

– Tikrai gera, kad mes su mama dirbame toje pačioje sferoje. Puikiai viena kitą suprantame. Kalbamės įvairiomis temomis, pasidaliname, kas pasiteisino praktikoje su vaikais, pasidaliname idėjomis, priemonėmis. Po visos darbo dienos tikrai nesistengiu vyro varginti savais rūpesčiais, kuriuos patyriau darbe, mane labiau supranta mama, nes ji puikiai žino, kaip žmogus jaučiasi po visos darbo dienos su mažaisiais. Nors dirbame skirtingose įstaigose, esame kartu dariusios ir projektinių veiklų. Man mama yra tikras pavyzdys, nors ji daug metų dirba darželyje ir, atrodytų, kad tos energijos ir motyvacijos turėtų būti jau mažiau, bet atvirkščiai, ji vis dar atranda, ką nors įdomaus ir netikėto. Tad iš jos ir semiuosi tos motyvacijos nesustoti ir tobulėti savo profesiniame kelyje. Keičiasi vaikų kartos, tad mes taip pat turime augti su jais, nuolat gilinti ir atnaujinti žinias.

– Ar klausiate mamos kokių nors patarimų? Jei taip, apie ką dažniausiai jie būna?

– Patariame viena kitai: aš daugiau klausiu patarimų, kuomet susiduriu su stresinėmis situacijomis, o ji – daugiau idėjų vaikų veikloms. Esame labai panašios, gana uždaros, susitelkusios į savo darbą. Mums tikriausiai puikiai tinka šis posakis: „Mažiau kalbų, daugiau darbų“, tad kartais to norisi palinkėti visiems mokytojams – daugiau susitelkti į savo darbą su vaikais, nes dirbame jiems ir dėl jų.

– Ar Jūs pati jau turite savo vaikų? Kokias stipriausias savybes norėtumėte išugdyti, įdiegti savo vaikams?

– Savo vaikų dar neturime. Daug kas iš aplinkos mano, kad dirbdama tokį darbą, savo vaikų nenoriu. Taip nėra. Jei nemylėčiau vaikų, ar aš apskritai galėčiau kiekvieną dieną būti tarp jų? Tad labai tikiuosi, kad galėsiu auginti ir ugdyti savo vaikus. Dirbdama tokį darbą pastebiu tam tikras tėvų klaidas, tad mokausi iš jų. Tai leidžia suprasti, ko nereiktų daryti arba atvirkščiai, kas tikrai pasiteisina. Kaip ir kiekviena mama, norėčiau, kad mano vaikai būtų draugiški, empatiški, protingi ir sumanūs. Tačiau be mūsų, suaugusiųjų, tinkamo pavyzdžio, manau, to nepavyktų pasiekti.

– Kokių siekių, tikslų, ambicijų (tiek profesinių, tiek asmeninių) turite savo gyvenime?

– Linkiu sau nenustoti tikėti, kad mano profesijos pasirinkimas yra teisingas. Žinoma, sieksiu tobulėti savo profesiniame kelyje. Linkiu savyje atrasti daugiau drąsos, nes kartais atrodo jos pritrūksta. Svajonė yra tokia: surinkus tinkamą praktinių žinių bagažą darželyje, pradėti dalintis savo sėkmėmis dirbant su vaikais, nes mokytis iš vadovėlių yra viena, bet išgirsti iš kito mokytojo, kaip dirbi praktiškai, kiekvieną dieną, kas pasiteisina, o ko visgi reikėtų vengti, yra dešimtkart naudingiau ir prasmingiau.

Noriu palinkėti kiekvienam dirbančiam mokytojui stiprybės, nes mūsų misija yra tikrai ypatingai svarbi, mes esame atsakingi už tai, kaip atrodys mūsų ateitis. Tad prisidėkime prie vaikų sėkmingo augimo, kaip tik galime geriau.