Dėl gamtos ir medžių galvą pametęs R. Linevas: „Visą gyvenimą medžius sodinau ir vis dar sodinu“
Per savo gyvenimą Ruslanas Linevas pasodino šimtus medelių, dalyvavo dešimtyse talkų, surinko tonas šiukšlių ir visada ragino kitus prisidėti prie gamtos puoselėjimo./Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš penkiasdešimt metų, dar būdamas vaikas, Ruslanas pirmą kartą pasodino medį – kaštoną senamiesčio prieigose, prie Didžiosios Rinkos aikštės. Nuo tada jo ryšys su gamta tik stiprėjo. Kiekvienais metais ši meilė vis augo, skatindama ne tik rūpintis aplinka, bet ir įkvėpti kitus tai daryti.
Miesto ribose nebeišsiteko
Per savo gyvenimą Ruslanas Linevas pasodino šimtus medelių, dalyvavo dešimtyse talkų, surinko tonas šiukšlių ir visada ragino kitus prisidėti prie gamtos puoselėjimo. Tai nėra tik hobis – tai jo gyvenimo būdas.
„Gyvenau kaime, prie Ažytės upelio Ažytėnuose. Būdavo, eidavau pasivaikščioti, kažką pasodindavau. Vieną vasarą atvažiavau pas senelius į Kėdainius ir, būdamas penkerių, senamiestyje pasodinau kaštoną, kuris ten auga iki šiol. Ateinu kartais, pasižiūriu, malonu ir gera širdy pasidaro. Taigi, visą gyvenimą medžius sodindavau ir vis dar sodinu“, – juokdamasis istorijas apie meilę medžiams ir gamtai pasakojo R. Linevas.
Ruslanas nesiekia vien tik kalbėti apie gamtos saugojimą – jis veikia, rodydamas pavyzdį kitiems.
Vyras prisiminė dar vieną linksmą nutikimą, kai vienu metu Kėdainiuose jau net nebebuvo vietų, kur galėtų sodinti naujų medelių. Tad Kėdainių rajono savivaldybė vyrui skirdavo vietas už miesto ribų.
„O mano poreikiai būna dideli – ne penki ir ne 10 medelių, o šimtai, – juokėsi gamtos mylėtojas. – Man smagu žiūrėti į jau užaugusius mano sodintus medžius. Aš, žiūrėdamas į medį, negaliu pasakyti, kad ten malka, o galiu visą dieną žiūrėti į jį ir pasakoti, kas gyvena tame medyje –paukščiai, vabalai… O koks grožis, koks turtas ir gamtai, ir orui, ir mums, žmonėms!“
„Man smagu žiūrėti į jau užaugusius mano sodintus medžius. Aš, žiūrėdamas į medį, negaliu pasakyti, kad ten malka, o galiu visą dieną žiūrėti į jį ir pasakoti, kas gyvena tame medyje –paukščiai, vabalai… O koks grožis, koks turtas ir gamtai, ir orui, ir mums, žmonėms!
R. Linevas
Kaifuoja nuo „šukuosenų darymo“ medeliams
Prieš keletą metų R. Linevas atrado dar vieną būdą išreikšti meilę augalams – bonsai ir niwaki meną. Šie mažieji medžiai, kruopščiai formuojami metų metus, reikalauja ne tik žinių, bet ir begalinės kantrybės. Tačiau Ruslanui tai nėra darbas – tai malonumas. Jo suformuoti bonsai atspindi ne tik meistriškumą, bet ir ypatingą ryšį su gamta, supratimą apie jos dėsnius ir grožį. Kiekvienas medis turi savo istoriją, kurią Ruslanas kantriai kuria, šaką po šakos.
„Prieš daugiau nei 20 metų Kėdainiuose nusipirkau sklypą, pasistačiau namus, o sklypą apsisodinau medeliais. Jie augo, aš juos pradėjau genėti ir formuoti. Prieš tiek metų dar nebuvo galimybių internete domėtis, kaip tai reikia daryti, bet kirpau šakelę po šakelės, žiūriu, kažkas gaunasi. Man tai taip patiko, kad šis pomėgis tęsiasi iki šiol. O jau kokius 7–8 metus stebiu „Facebooke“ ar kitur publikuojamus vaizdo įrašus, mokausi. Mane tai veža: užmerkiu akis ir matau medelį, kokias šukuosenas aš jam padarysiu“, – juokiasi humoro jausmo nestokojantis gamtos mylėtojas.
„Dar kai mokiausi tuometėje 5-ojoje vidurinėje, mūsų klasė, pamenu, sodino Gegučių parką. Prisimenu ir dabar, kurie medžiai yra mano pasodinti, nors buvau dar visai vaikas. O šiaip parkai, kurie yra Kėdainiuose, prie visų mano rankos prikištos.
R. Linevas
Pasodino ne vieną parką Kėdainiuose
Be asmeninių projektų, jis pats organizuoja talkas, kviečia žmones rūpintis gamta, padeda spręsti miesto aplinkosaugos problemas. Jo iniciatyvos suburia bendruomenę, o idėjos įkvepia imtis realių veiksmų. Jis nuolat ieško būdų, kaip padaryti miestą žalesnį, tvarkingesnį, kaip skatinti atsakingesnį požiūrį į aplinką.
„Dar kai mokiausi tuometėje 5-ojoje vidurinėje, mūsų klasė, pamenu, sodino Gegučių parką. Prisimenu ir dabar, kurie medžiai yra mano pasodinti, nors buvau dar visai vaikas. O šiaip parkai, kurie yra Kėdainiuose, prie visų mano rankos prikištos, – šypteli vyras. – Pušynas prie „Vaivorykštės“ tilto sukurtas mano vieno, jį pasodinome su kitais susibūrusiais savanoriais.“
Už atsidavimą gamtai ir jos puoselėjimą, R. Linevas yra gavęs ne vieną valstybinį apdovanojimą. Jis džiaugiasi, kad jo veikloje prasmę mato ne tik jis pats, bet ir valdžia: „Vadinasi, kažką darau gerai“.
Daug laiko leisdamas gamtoje, tvarkydamas aplinką ir ją puoselėdamas pašnekovas pastebi džiugių pokyčių ir visuomenėje.
„Šiukšlių miškuose randame vis mažiau, dažniausiai tai būna dar nuo labai senų laikų užsilikusios šiukšlės, užkritusios žemėmis, lapais, užžėlusios samanomis. O dabar šiukšles miškuose ar paežerėse dažniausiai palieka asocialūs, labai neatsakingi asmenys“, – kalbėjo vyras ir pabaigai priminė: „Mylėkime gamtą. Gamta be žmogaus gali gyventi, o žmogus be jos – ne. Aš visą laiką pabrėžiu, kad žmogus be gamtos yra nulis. Palikime gamtą ateinančioms kartoms“.
R. Linevo atsidavimas gamtai įkvepia daugelį. Jo veikla – tai ne tik asmeninė meilė žalumai, bet ir vertinga žinutė visiems: gamta – tai mūsų visų atsakomybė, kurią puoselėdami galime palikti gražesnį pasaulį ateities kartoms. Kiekvienas jo pasodintas medis, kiekviena surinkta šiukšlė ar suformuotas bonsas yra dalis didesnio paveikslo – pasaulio, kuriame gamta yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jo istorija – tai priminimas, kad kiekvienas galime prisidėti prie gražesnės ir švaresnės aplinkos kūrimo.
2 Komentarai
Kėdainietis fainas baxuras.
Perstačiau tuos boltinius čiūdus iš dviejų automobilių stovėjimo vietų atokiau.Jei jau jos skirtos mašinoms,tai ten jos ir turi stovėt ,o ne kokie chaltūrščikų aparatai.Ai,įdomiausia-tie aparatai ,,ačiū“sakyt moka.