Kalnų vardai: Prancū̃zkapiai, Vainotiškiai. Vardai – istorijos ženklai
Asociatyvi „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
Rytas Tamašauskas
Lietuvių kalbos instituto ekspedicijose daugmaž prieš trisdešimt metų teko klausytis kelias žodines perdavas apie protėvius – 1812 metų Prancūzijos armijos karius, užsilikusius Lietuvos žemėse, sukūrusius šeimas, giminėms davusius išskirtines pavardes. Tolesniuose tekstuose apie Kėdainių regiono toponimus bus ne kartą minimi prancūzai, prancūzmetis ir jų vadas Napoleonas Bonapartas, tačiau vienur žodis prancū̃zas žymi tautovardį – asmenį kaip prancūzų tautos atstovą, kitur yra nuoroda į Prancūzijos kariuomenės 1812 metų kareivį jau ne etniniu požiūriu.
Trečiu atveju tiesiog turėta galvoje apie svetimtaučių šeimininkavimus, nes nesiremta vadovėlių ištarmė- mis, bet iš šnekančiojo pasąmonės tąsyk paprasčiausia išlindus prancūzui ar švedui. Pagaliau ne visada viską tiesmukiškai būtina priimti kaip tiesą, nes istorinė atmintis per šimtme- čius gali kisti, šiandienos senbuviai įvykius, vietas, objektus ar asmenis susieja su nerašytais naujesnių laikų krašto ar šeimos įvykiais.
Kai kada atgijusiuose pasakojimuose pasikeičia buvusios pirminės objekto funkcijos, sykiais išsikiša nepagrįstos ar net naivokos etimologijos, jei nesigilinama į senąsias žodžių reikšmes. Sakykim, girdėta ir apie prancūzus, ir apie švedus Bakainių piliakalnyje (Surviliš- kio apyl.), nors sakmių motyvai sutampa. Kartais dalį tiesos patirsi skirtingo turinio siužetuose apie tą pačią vietą, pvz., Piliuką (Mantviliškio apyl.), nors sužinosi apie švedus, totorius, rusus ar japonus, 1863-iųjų Antano Mackevičiaus sukilėlius.
Praeities ar vietovardžių tyrėjai perspėja, kad „prancūzkapių“ ir „švedkapių“ toponimai nieko bendra neturi „nei su švedų, nei su prancūzų karinių pajėgų veikimu dabartinės Lietuvos teritorijoje“ (Manvydas Vitkūnas). Dėl teiginio apie kapus ar „prancūzkalnius“ bei „švedkalnius“ sykiais būtų galima diskutuoti, talkon kviečiant konkrečios vietovės ir atskiros epochos istoriją.
Kai kada vietų „prancūziškus“ vardus lydi pasakojimai apie prancūzmečio palaidojimus Prancūzkapiuose (dar vadinama Lomeikiškių piliakalnis, Krasausko kalnas) netoli Kalnaberžės ir buvusioje Šušvės pakrantėje Prancūzkapyje ̃ Josvainiuose.
Aut. past.
Po ilgokų įžangų šįkart pana- šiuose Kėdainių regiono toponimuose netikrinkime, ar taip buvę, bet suregistruokime į akiratį patekusius „prancūzų“ vietų vardus ir juos lydinčius pasakojimus.
Vietovardžių konkurso byloje – Prancū̃zkapiai, Prancū̃zkapis, Prancū̃zų kapaĩ, dar vadinti
Žvyryne, šiandien įprasčiau Vainotiškių senkapis. Buvusios kapinaitės yra už paskutiniųjų Vainotiškių gatvės sodybų, pasukus į kairę pagal Dotnuvėlės tvenkinio pakrantę Padotnuvio kaimo link. Senkapis mokslininkų netyrinėtas, 1935 m. užrašyta: ,,likę iš prancūzų ir rusų karo laiko“.
Sakmės apie prancūzkapius ar dar ankstesniųjų laikų supiltus švedkapius gali turėti pagrindo, nes kitataučių armijos keliavo per Lietuvą, būdavo masiškai laidojami žuvę, mirę po sužeidimų, ligų, išsekę kariai, dalis jų galbūt atguldavę ir kaimų kapavietėse. Iki XVII–XVIII a. buvo laidojama pavienių kaimų kapinaitėse. Vainotiškių senkapyje XIX a. pabaigoje ir vėliau buvo randama žmonių kaulų. Apie seniai gyvenamą vietą liudija senkapio teritorijoje prieš 1935 m. rastas gludinto akmens kirvukas.
Praplėsti žinias apie svetimtaučius padeda dar keli toponimai. Vieni šiandien težinomi tik dėl pavadinimų. Prancūzkapis – fiksuota kalvelė Norušaičių kaimo miškelyje (Surviliškio apyl.).
Kai kada vietų „prancūziškus“ vardus lydi pasakojimai apie prancūzmečio palaidojimus Prancūzkapiuose (dar vadinama Lomeikiškių piliakalnis, Krasausko kalnas) netoli Kalnaberžės ir buvusioje Šušvės pakrantėje Prancūzkapyje ̃ Josvainiuose. Apie besislapstančius ir užsilikusius prancūzų kareivius (gal ligonius sužeistuosius ar dezertyrus) primenama Prancūzų kalnelyje ties Dvariškių ir Drulupio kaimais (Truskavos apyl.).
Kartais toponime nėra tautovardžio, bet žodinė tradicija paremta istorijos nuotrupomis. Apie apsistojusį Napoleoną girdė- ta Smiltynės kalnelyje prie Pašilių ir Dvariškių kaimų (Truskavos apyl.). Puzaičių kaimo Velė́klos pievoje (Labūnavos apyl.) tikina buvus Napoleono kareivių iškastą ir išgrįstą duobę vandeniui. Beržų senkapiai, esantys prie Kruosto upės, pasakojimuose irgi siejami su prancūzmečiu. Išskaičiuojami kalneliai, kuriuos supylę prancūzų kareiviai – Kryžiaus kalnas Meironiškių kaime (Pajieslio apyl.), Lenčių kaimo Višpelis (Pernaravos apyl.), Pavinkšnių kapinaitės (Pernaravos apyl.). Beje, pastarasis motyvas apie prancūzų (ar švedų) supiltus kalnus ar kapus dažnas lietuvių tautosakoje.
Sakmėse nekalbama apie karo strategijas, kariuomenės judėjimą ir manevrus, aprūpinimą, atsitraukiančią Napoleono kariuomenę ir pan., bet užfiksuota Lietuvos žemdirbio patirčių apie aukščiau pavardintus sakminius veiksmus, pasakojimuose esti apie prancūzų nutiestus kelius, pakastą auksą (pvz., Šventybrastis), svetimos kariuomenės išniekintas bažnyčias (pvz., Dotnuvos, Kėdainių). Napoleono laiškuose esti Šėta ir Kėdainiai. Patriotinėmis deklaracijomis alsavo Napoleono šalininkai, dalis diduomenės kaip savanoriai buvo drauge įvykiuose, kai kurie dėl to neteko Rusijos valdovo malonių (pvz., dotnuvis Antanas Chrapovickis).
Žodinėje atmintyje kelissyk buvo minėti Truskavos apylinkių vietovardžiai, gal tai netgi liudytų, kad to krašto gyventojai aktyviau pasižymėję napoleonmečio įvykiuose. Gal iš dalies lėmęs ir Pavermenio dvaro šeimininkas Stanislovas Brunovas, buvęs tarp Upytės apskrities valdininkų – Napoleono valdžios rėmėjų ir dalyvių.
Rusijos ir Prancūzijos karas vyko išties trumpai 1812 m., ta- čiau paradoksaliai vardyne ir tautosakoje (ypač pasakojamojoje) liko gausokai įrašytas. Pastebėtina, kad Lietuvos pasakojimuose apie prancūzmetį nesti itin žiaurių įvykių, priešingai nei apie švedmetį (tiesa, karai su švedais buvo ne kartą ilgi).
Senbuvių gyventojų asmenvardžiai ar krašto vietų pavadinimai neretai gali būti ženklai, bylojantys apie praeitį. Bandant suformuluoti kelias įžvalgas apie istorinę atmintį, reikia pasitelkti dokumentus, archeologų tyrimus, tautosakos tekstus ir mitų nuotrupas.
