Be kompromisų teisingumui ištikimam kėdainiečiui – apdovanojimas už Lietuvos nepriklausomybės stiprinimą

Kėdainiuose gerai žinomam istorikui Vaidui Baniui įteikta Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija. Ji skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei Lietuvos Respublikos piliečių gerovės kėlimo ir kuriam artimos D. Malinausko puoselėtos vertybės. V. Banys Kėdainiuose gerai žinomas ir kaip žmogus, be kompromisų ištikimas teisingumui. Šis jam skirtas apdovanojimas liudija ir tai, kad net ir ilgus metus tyliai daromi svarbūs darbai nelieka nepastebėti. Štai ir paskutinius bene septynerius metus trukusi V. Banio ir jo bendraminčių kova už tai, kad būtų nustota trypti ant Lietuvos partizanų užkasimo vietos ir kapų bei Skongalio kapinyno, kuriuos vietos valdžia jau buvo pavertusi pliažu ir eiline pramogų aikšte, lyg tokių mieste būtų maža, pagaliau davė rezultatų – į Kultūros vertybių registrą įtrauktai ir saugomai Skongalyje prie Nevėžio kilpos esančiai Lietuvos partizanų užkasimo vietai ir kapams suteiktas nacionalinis objekto reikšmingumo lygmuo ir išplėsta saugoma teritorija, o į Kultūros vertybių registrą įtrauktam Skongalio kapinynui (rastai XV–XVII a. masinei kapavietei) suteiktas regioninis objekto reikšmingumo lygmuo. Tai reiškia, kad savivaldybė turės rūpintis šiais objektais ir nebegalės ten organizuoti jokių „piknikų“ ar kitaip trypti ant gyvybes dėl Lietuvos laisvės paaukojusių žmonių kaulų. Kaip Vaidui ir jo bendraminčiams pavyko įveikti valdininkų abejingumą ir atnešti ramybę tiems, kurie ilsisi Skongalio žemės lopinėlyje, papasakosime kiek vėliau, o dabar pristatome Jums šį žmogų, pelniusį Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premiją.

Pats kultūrininkas savo nuopelnų nesureikšmina

Pats istorikas kuklinasi ir sako nėra nusipelnęs tokio garbingo įvertinimo.

„Neatradau mūsų valstybės atkūrimo akto, valdovų insignijų, karaliaus kapo, istoriografiją keičiančių faktų, neparašiau jokios reikšmingos monografijos ar bet kokio kitokio reikšmingo darbo. Dar net nepasiekiau ir to, kad viso aukščiau minėto dažniausiai taip pat nepadarantys, tačiau baisiai to norintys instituciniai akademikai neorganizuoja peticijų uždrausti mano darbus, kaip vyksta su  kai kuriais šios premijos laureatais… Reiškia, net čia dar reikia gerokai pasistengti, – kaip visada humoro jausmo nestokojo V. Banys. – Tad apdovanojimas yra svarbus kaip įvertinimas tų menkų darbų, kuriuos aš dirbu. Ir gal kažkiek keičia mano paties jų vertinimą, kad tie darbai niekuo ypatingi. Gal tada reikia ir nesustot su visa veikla…“

Istorija domėtis skatino mama ir tėtis

Ironiška, tačiau V. Banys niekada nesvajojo ir nesvarstė tapti istoriku, tačiau gyvenimas viską sudėliojo taip, kaip jam atrodė teisingiausia ir tikrai nesuklydo. Tiesa, istorija į pašnekovo gyvenimą atėjo tik po ilgų ieškojimų, emigracijos ir klajonių po pasaulį.

„Mokyklą baigiau ir savarankišką gyvenimą pradėjau po sovietinės sistemos subyrėjimo, kai keitėsi viskas. Mano svajonės ir planai liko po viso to socialinio virsmo griuvėsiais. Tačiau su viskuo subyrėjo ir buvusios sienos, kas atvėrė galimybes pamatyti Vakarus. Buvau vienas iš pirmųjų tautiečių, kuris, padaręs ilgoką akademinę pertrauką, ten ir patraukė“, – pasakojo istorikas.

Jis svarstė, jog tokie ieškojimai ir klajonės buvo tarsi šeimos tradicija. Mat jaunystėje tėtis taip pat buvo priverstas keliauti vykdamas pas tremtyje gyvenančią šeimą: „Jis išmaišė Sibiro platybes, dirbo sunkiausius darbus, pažino pačias įvairiausias kultūras. Tėčiui visa tai teko išgyventi totalitariniame rytų pasaulyje, aš su panašia patirtimi susidūriau jau Vakarų pasaulyje.“

Tiesa, anot jo, abu pasauliai sunkiai palyginami savo prigimtimi ir tradicijomis. Tačiau visur buvo ir bendrų bruožų.

„Tėčiui Sibire teko bendraut tiek su amžiais čia gyvenusių tautų, tiek per sovietines represijas čia atsidūrusiu jaunimu – „banderais“, totoriais ir t. t. Man teko pažinti į klestinčią visuomenę iš viso pasaulio, po, kaip ir aš, įvairiausių virsmų atklydusių kultūrų atstovus. Daugelis jų tapo mano bičiuliais, – prisiminė pašnekovas. – Tik abu pasaulius vienijo bendras bruožas – atvykėlių su duona niekas nelaukė, ją tekdavo pirmiausia susirast ir užsidirbt sunkiausiais darbais. Visa ši patirtis tikriausiai ir buvo vienas iš dalykų, užgrūdinęs visam gyvenimui. Grįžus į Lietuvą, nebebaugino jokie darbai ir socialiniai iššūkiai.“

Po klajonių po platųjį pasaulį, pašnekovas jautriai pabrėžia, jog istorija nenustoti domėtis jį skatino mama ir tėtis. Tai, pasak vyro, suvaidino tam tikrą vaidmenį jo tolimesniuose gyvenimo pasirinkimuose.

Šis Vaidui Baniui skirtas apdovanojimas liudija ir tai, kad net ir ilgus metus tyliai daromi svarbūs darbai nelieka nepastebėti.

Aut. past.

Darbo regioniniame muziejuje specifika

V. Banys pastebėjo, jog po istorijos studijų istorikais tampa retas. Anot jo, patys atkakliausieji pasuka akademiniu keliu, tačiau tie, kas negali sau leisti moksliniam laipsniui aukoti kelių gyvenimo metų, kartais tampa muziejininkais. Tačiau skaudi realybė, bet regionuose muziejininkų poreikis labai mažas, o tas istorikas, kuris čia dirba, turi išmanyti kone visas epochas, nes į muziejus užsuka įvairiais laikotarpiais besidomintys žmonės.

„Turi būti pasiruošęs atsakyti į bet kokį klausimą. Kada ir kokia intencija pastatytas kryžius kažkuriame šventoriuje, kada pirmą kartą paminėtas koks nors rajono kaimas, ar vertingas miesto pakelėje rastas senas šaukštas ir t. t., – apie darbo specifiką Kėdainių krašto muziejuje pasakojo pašnekovas. – Privalai dalyvauti konferencijose, rašyti mokslinius ir publicistinius straipsnius, ieškoti regioninės medžiagos archyvuose ir visuose kituose įmanomuose šaltiniuose. Tiesiog dirbi istorinį tiriamąjį darbą.“

„Turiu planų, tačiau esu pakankamai prietaringas ir apie nebaigtus darbus vengiu pasakoti. Labai jau dažnai išsipildo sena patarlė: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“…

V. Banys

Be istoriko darbo muziejuje, V. Banys gidauja Kėdainių regione

O kad istoriniai tiriamieji darbai nepabostų, V. Banys Kėdainiuose taip pat dirba gidu ir tiek savo krašto žmonėms, tiek ir svečiams pasakoja įdomias miesto istorijas. Kam kokias istorijas papasakoti, pokalbininkas sako turintis savo „techniką“.

„Pirmiausia pasiklausiu, ką svečiai ar vietiniai nori sužinoti. Jei tai žingeidūs žmonės, bandau pradėti pasakoti nuo miesto užgimimo, kas, Kėdainių atveju, yra komplikuota. Gyvenvietės ištakos siekia priešistorinius laikus, tad tenka pradėti nuo istorinių hipotezių, – paaiškino istorikas. – Grupėms iš karto pasakau, kad per vieną susitikimą geriau išmanyti savo miesto ar rajono istoriją niekaip nepavyks. Kėdainiai nėra tas miestas, apie kurį galima būtų papasakoti vienu kartu. Todėl svečiams visada sakau „iki pasimatymo“, o vietiniams palinkiu daugiau domėtis savo kraštu.“

V. Banys atskleidė, kad į ekskursiją po Kėdainius išsiruošusius smalsuolius vienos iš labiausiai dominančių temų yra miesto iškilimas, škotų atvykėlių gyvenimas: „Žmones labai traukia vadinamoji „genius loci“ – vietos dvasia ir paslaptys. Gatvės, skersgatviai, rinkos, šventoriai, rūsiai retai palieka abejingą.“

Stebint V. Banio veiklą, rodos, jam jos niekada netrūksta ir yra vis kitokia. Tačiau visas jas vienija viena bendra gija – istorija.

Aut. past.

Net ir norint išmanyti specifinius istorinius dalykus, turi domėtis viskuo

„Rinkos aikštėje“ prieš kelerius metus buvo publikuotas straipsnis apie Kėdainių apylinkėse egzistavusius viešnamius. Tuomet V. Banys gana išsamiai papasakojo apie jų veiklą mūsų rajone. Nors temą atskleidė puikiai, lyg būtų specialiai ja domėjęsis, tačiau dabar sako, jog visos žinios – iš bendro domėjimosi krašto istorija.

„Vien tik specialiai domėdamasis kažkuria istorine tema, lokalios istorijos ekspertu netapsi. Krašto istorijos tyrimų metodika skiriasi nuo karybos, švietimo ar socialikos tyrimų. Žinybiniai archyvai pateikia daug informacijos, tačiau „genius loci“ pažinimui tenka domėtis viskuo. Juo labiau austerijose, miestų smuklėse ar užvažiuojamuose namuose archyvų nebuvo, šinkorkos klientų registracijos nevedė, – juokėsi pašnekovas. – Linksmų mergaičių, kaip ir bet kokios socialinės dėlionės mozaika, dėliojama iš žinutės spaudoje, užuominos senolio prisiminimuose, skundo policijai, sakinio memuaruose ir kitų šaltinių. Norint suprast bendrą kontekstą, klasikiniai istoriniai tyrimo metodai čia nepakankami. Tenka skaityt grožinę literatūrą ir poeziją, vartyt liaudies dainų rinkinius.“

Išleido knygą-albumą apie istorines Kėdainių vietas

Stebint V. Banio veiklą, rodos, jam jos niekada netrūksta ir yra vis kitokia. Tačiau visas jas vienija viena bendra gija – istorija. Dar rudenį kartu su Kėdainių fotografu Vydu Bečeliujieduišleido puikią knygą-albumą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“ apie istorines Kėdainių vietas, kurią pristatė Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje.

Kaip sako istorikas, ši knyga „yra dabarties fotografijų albumas ne su istorija, bet su miesto istorijomis – apie gatvių, aikščių, dvarų ir kitų žmogaus kurtų objektų užgimimą ir gyvenimą. Objektus vaizdui rinko fotografas V. Bečelis, aš aprašiau tai, kas kūrė miestą ir jį supančią provinciją tokius, kokius juos mes matome dabar. Albume pateikiami trumpi esė apie Nevėžį, senamiesčio gatves, aikštes, provincijos bažnyčias ir dvarus bei kitus regiono istorinį vaizdą formavusius veiksnius“.

Pašnekovas prisiminė, jog knygos užuomazgos ir pirmieji pokalbiai su fotografu buvo maždaug prieš 10 metų…

„Vis tik po kartas nuo karto probėgšmų pamąstymų, Vydas galiausiai nusprendė, kad reikia veikti. Tačiau pirmasis bandymas labai nuvylė. Teko stabdyti leidybą. Svarstėme, diskutavome ir nusprendėme atsisakyti klasikinio albumo vizijos. Albumo formatas ir turinys skirtas plačiausiai auditorijai – jis ragina nuolat skubantį kėdainietį bent fotografijose „atrasti“, ką jis šimtus kartų pralekia paniręs savo rūpesčiuose. Gal pamatęs nuotrauką ir perskaitęs istoriją, kitą kartą sulėtins žingsnį ir kitomis akimis pažvelgs į namo plytų mūrą, gatvės vingį ar miesto aikštę. Gal pagaliau pastebės renesansinį frontoną ar gotikinį masverką, – viltingai svarstė V. Banys. – Siauresne prasme albume sau įdomaus ras tiek meno ar intelektualių skaitinių mėgėjas, tiek tiesiog norintis pavartyti fotografijas, arba tiesiog ieškantis dovanos draugui kitoje šalyje.“

Tai – ne pirmoji istoriko V. Banio knyga. Jis taip pat yra parašęs „Kėdainių dvaras. Sustabdytos akimirkos“. O paklaustas, ar turi planų išleisti dar vieną kokią nors knygą, kaip visuomet su humoru pataria neskubėti ir neužbėgti įvykiams už akių: „Turiu planų, tačiau esu pakankamai prietaringas ir apie nebaigtus darbus vengiu pasakoti. Labai jau dažnai išsipildo sena patarlė: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“…

Premija kėdainiečiui buvo įteikta Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.