Kario nužudymas Poltavos degalinėje sukrėtė Ukrainą

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Poltavos, Ukraina

Ukrainoje vykstantis karas dažnai yra vadinamas hibridiniu karu. Tai reiškia, jog mūšiai vyksta ne vien apkasuose, bet ir civilinių gyvenime. Rusija socialiniuose tinkluose bei diplomatiniuose sluoksniuose skleidžia melagienas apie karo vyksmą ir Ukrainą, taip bandydama Vakaruose sukelti nepasitikėjimą Kyjivu, o Ukrainoje bando prasimanymais ir provokacijomis iššaukti nepasitikėjimą Vyriausybe bei armija.

Tiek Rusija, tiek Ukraina siekia sukelti priešiškoje šalyje internetinio ryšio trikdžius, taip laikinai paralyžiuodamos valstybinių institucijų darbą. Ukrainos žvalgyba Rusijos teritorijoje žudo didžiausius karo nusikaltimus vykdžiusius karininkus, o Maskva per internete užverbuotus asmenis padeginėja Ukrainoje karių mašinas bei karinius komisariatus.

Ukrainos policija jau yra areštavusi keliolika jaunuolių, kurie susiviliojo rusų mokamais pinigais ir padegė kariškių mašinas. Apie tai, jog yra padeginėjami kariniai komisariatai, Ukrainos valdžia iki tol nutylėdavo. Po to, kai Poltavoje buvo nušautas komisariato darbuotojas, o per sprogimus kituose trijuose miestuose buvo sužeista keliolika komisariato darbuotojų, apie šią problemą prabilo net kariuomenės vadai.

Poltavoje tą dieną tikrumoje įvyko dvi karo tragedijos, tačiau, kaip bebūtų keista, didesnio atgarsio sulaukė ta, per kurią žuvo vienas, o ne penkiolika žmonių. 270 tūkstančių gyventojų miestą iš pradžių ryte, 7.30 val., sudrebino galingas sprogimas miegamajame Brailkos mikrorajone. Bombai „X-22“ pataikius į blokinį penkių aukštų namą, statytą prieš šešiasdešimt metų, viena iš penkių laiptinių subyrėjo, o po griuvėsiais atsidūrė keliasdešimt žmonių.

Gelbėtojams iš po griuvėsių pavyko laiku atkapstyti 23 asmenis, septyniolika iš jų tebeguli ligoninėse. Keturiolikos žmonių, tarp jų 7, 9 ir 12 metų vaikų, nepavyko išgelbėti. Nuvykus į nelaimės vietą Poltavos regiono gelbėtojų tarnybos atstovėSvitlana Rybalkina papasakojo, jog gavo skubiai kviestis kolegas iš kaimyninių Sumų ir Čerkasų regionų, nes žmonių iš po griuvėsių nebuvo galima atkasinėti technika, o vien tik rankomis. 200 gelbėtojų tokiu būdu be poilsio triūsė pusantros paros, ir jiems pavyko laiku iškelti 23 sužeistuosius, dalis kurių liks neįgaliais.

Penkių žuvusių tapatybei nustatyti bus daromi DNR tyrimai. Mat dalis smarkiai apdegė po sprogimo kilusiame gaisre, o iš kelių nedaug kas liko užvirtus cementiniams blokams. Pranešus, kad žuvo nepilnamečiai, dar tą pačią dieną į prie namo esančią vaikų žaidimo aikštelę miestiečiai ėmė nešti gėles. Šalia jų pagal ukrainiečių paprotį atsirado vaikiški žaislai, šokoladai, sausainiai.

Socialiniuose tinkluose labiausiai buvo apraudama Zapišnų šeima, kurios visi nariai – 40 ir 38 metų sutuoktiniai Sergejus ir Katerina bei 7 ir 12 metų jų vaikai Danilas ir Diana žuvo. Nelaimė Brailkos mikrorajone tapo antra pagal civilių aukų gausumą karo tragedija Poltavoje.

Daugiausia mirčių pasėjo sprogimas prieš pusmetį, kai į Ryšių institutą atskridusi raketa užmušė per pusšimtį ir sužeidė tris šimtus gyventojų. Tiesa, dauguma jų buvo ne civiliai, o vos prieš kelias savaites karan mobilizuoti vyriškiai institute tuo metu ėję apmokymus.

Tą pačią dieną, kai raketa pražudė 15 žmonių, Poltavoje buvo nušautas karinio komisariato darbuotojas 39 metų Oleksandras Sikalčiukas. Būtent apie šį įvykį, o ne apie bombos pražudytus 14 civilių specialų pareiškimą išplatino Sausumos kariuomenės vadas Michailas Drapatas, o po dienos panašų pareiškimą paskelbė ir kariuomenės vadas Oleksandras Sirskis.

„Kario nužudymas užnugaryje – tai raudona linija, kurios negalima peržengti“, – parašė M. Drapatas. Sausumos kariuomenės vadas priminė, jog jau kuris laikas gausėjo karių žeminimo ir užpuolimo atvejų, tačiau nebuvo griežto visuomenės atsako į tai, o dabar įvyko nužudymas. Už viso to, kariškio nuomone, slepiasi priešas, būtent jis siekia suskaldyti tautą.

M. Drapatas paragino į karių užsipuolimus užnugaryje griežtai reaguoti tiek valdžią, tiek ir visuomenę, nes kare būtina išlikti vieningiems.

 Sekmadienį, kai paaiškėjo, jog buvo įvykdyti sprogimai prie karinių komisariatų Rivnės ir Dnipro regionuose, pareiškimą savo paskyroje socialiniame tinkle „Telegram“ išplatino ir kariuomenės vadas Oleksandras Sirskis. Jisai ne tik pasmerkė atakas prieš komisariatus, bet ir pareiškė, jog armija daro viską, kad per mobilizacijos procesą nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, ir „stengiasi ištaisyti egzistuojančias problemas“ komisariatuose ir ištaisyti klaidas.

O. Sirskis kartu netiesiogiai pripažino, jog komisariatų darbe esama klaidų. Apie tai, jog komisariatų darbuotojai jėga gaudo vyrus gatvėse, darbovietėse, kavinėse ir net per koncertus, socialiniuose tinkluose plito informacija jau seniai. Oficiali žiniasklaida tai buvo linkusi nutylėti, o šalies vadovai irgi nemėgo kalbėti, nors ne kartą žadėjo gerinti komisariatų darbą.

Paaiškėjo, jog užpuolimą suorganizavo du Poltavos regiono Lubnės miesto gyventojai. Vienas iš jų, 40-ies metų Evgenas Ščerbakas, buvo ką tik mobilizuotas, tačiau nenorėjo vykti į frontą ir paprašė bendraamžio bičiulio Vadimo Kazubo padėti pabėgti. Kai specialus autobusas vežė naujai mobilizuotus vyrus į karinį poligoną apmokymams, E. Ščerbakas suvaidino ligos priepuolį ir paprašė sustoti degalinėje šalia Piriatino miesto, kad galėtų nusipirkti vaistų bei vandens.

Iš autobuso išlipusį ir į degalinę einantį simuliantą lydėjo ginkluotas komisariato darbuotojas O. Sikalčiukas. Prie jo staiga priėjęs V. Kazubas pareikalavo atiduoti ginklą, o išgirdęs atsisakymą šovė iš turėto medžioklinio šautuvo. Po to abu vyriškiai šoko į mašiną ir pabėgo. Autobuse važiavęs antras komisariato darbuotojas puolė gelbėti sužeistą kolegą ir iškvietė greitąją pagalbą. Tačiau medikams sužeistojo gyvybės išgelbėti nepavyko.

Po poros valandų per specialią policijos ir karių operaciją abu bėgliai buvo suimti. Areštinėje V. Kazubas labai gailėjosi savo poelgio ir tvirtino, jog norėjo vien sužeisti, o ne nušauti. Abu nusikaltėliai vylėsi, jog kiti mobilizuotieji iš autobuso irgi išsilakstys, todėl visus gaudant jiedu turės daugiau laiko pasislėpti, tačiau niekas daugiau nespruko.

Paaiškėjo, jog nušautas komisariato darbuotojas dėl silpnos sveikatos nuo kariuomenės buvo atleistas dar prieš dvidešimt metų. Tačiau prieš pusmetį O. Sikalčiukas buvo mobilizuotas ir pasiųstas dirbti į karinį komisariatą. Vyriškis buvo vedęs, augino du vaikus. Draugai ir kaimynai jį apibūdino kaip ramų, pareigingą, neatsisakantį pagelbėti. Į laidotuves gimtajame kaimelyje susirinko gausybė žmonių, kurie priklaupę ant kelių palydėjo nekaltą auką į paskutinę kelionę.

Kadangi pastarojo nusikaltimo metu buvau Poltavoje, pabandžiau gauti centrinio karinio komisariato vadovų komentarą apie pavaldinio žūtį bei mobilizacijos vyksmą, tačiau ten nuėjus niekas nesutiko kalbėti. Tada ryžausi prakalbinti prie susprogdinto namo suvažiavusius  teisėsaugininkus bei merijos atstovus. Policijos vadovai atsisakė komentuoti nusikaltimą, o merės pavaduotojas Volodimiras Čeredničenko pareiškė galintis vertinti įvykį tik iš moralinės pusės, tad griežtai pasmerkė kario nužudymą. 

O štai užkalbintas gelbėtojas, prisistatęs Viktoru, kalbėjo griežčiau: „Šis nusikaltimas yra gėda šaliai, taip neturi būti, komisariato darbuotojai atlieka tokį pat reikalingą darbą, kaip ir mes, gelbėtojai, tačiau jie yra tapę nemėgstami, visų peikiami, nors tai ne jų, o Vyriausybės kaltė, kad žmonės slepiasi nuo mobilizacijos“.

Užkalbinta vienos savanoriškos organizacijos, atvežusios gelbėtojams arbatos bei sumuštinių, aktyvistė, paprašiusi neminėti jos pavardės, gailėjosi nušauto kariškio, tačiau kartu neslėpė kritikos komisariatams: „Mano vyras yra po infarkto, tačiau komisariate atleidimo negavo, o šaukimą kariuomenėn trumpam atidėjo. Jis susitaikė, kad teks kariauti ir galimai žus, bijo to, pergyvena, o man pyktis ima, kad politikų ir turčių vaikai išsiperka, susiveikia atleidimus ir nekariauja. Komisariatų darbuotojai tapo labai nemėgstami, nes internete pilna įrašų, kad gaudydami panaudoja jėgą, net sumuša. Ypač po to, kai paaiškėjo, jog mirė į komisariatą per jėgą nugabentas epilepsija sergantis vyras. Ne Poltavoje, kitur“.

Kita užkalbinta savanorė pareiškė, kad sutuoktinį paslėpė nuo armijos pas senelius. Jis esą neišeina net į parduotuvę, visą laiką tupi namie ir žiūri televizorių, skaito internetą.

„Žinau, kad darau negerai, bet po brolio žūties fronte pagalvojau, kad užtenka vienos mūsų giminės aukos, tegul kariauja kiti, tegul politikai ir valdininkai patys mobilizuojasi“, – kalbėjo mergina.

Gėlių žuvusiems 14 žmonių atnešęs vyriškis irgi nepanoro prisistatyti, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, jog neapykantą komisariatams socialiniuose tinkluose kursto Maskva. Vyriškis priminė, jog Ukrainos teisėsaugininkai yra areštavę keliolika asmenų, kurie padeginėjo kariškių mašinas, nes Kremliaus agentai socialiniuose tinkluose žada ir moka už tai didelį atlygį. Maskva tokiu būdu esą siekia sukelti nepasitikėjimą Ukrainos valdžia, kariškiais ir kariniais komisariatais, iššaukti antimobilizacinius protestus.

Užklaustas karo kapelionas Sviatoslavas Dubina irgi buvo įsitikinęs, kad komisariatus sprogdina bei jų darbuotojų diskreditavimo akcijas inspiruoja Maskva.

„Rusija keturis šimtus metų Ukrainą laikė pavergusi, o per šį karą negalėdama mūsų įveikti daro viską, kad supriešintų tautą ir tokiu būdu nugalėtų. Bet mes atsilaikysim. Svarbu, kad jūs, lietuviai, ir kitos Europos šalys mūsų neapleistumėte“, – sakė dvasininkas.