Karas Ukrainoje: aštuonmetės mirtis tapo kaimą ištikusios tragedijos simboliu

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ruskie Tiški kaimo, Ukraina

„Septynis kartus patekau į bombų antskrydžius, bet Dievas buvo man gailestingas, galbūt todėl, kad gelbėjau nuo bado iš kaimo pabėgusių žmonių gyvūnus – 153 šunis ir 104 kates“, – ؘsakė Ruskie Tiški kaimelio gyventoja Lena Bubenko.

58 metų moteris buvo liudininke, kaip žuvo aštuonerių metų Sofija Jevlahova, kurios mirtis vietiniams tapo kaimą ištikusios tragedijos simboliu. Dvidešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolę Ruskie Tiški tapo vienu labiausiai per karą sugriautų gyvenviečių Charkivo regione.

Pirmą karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų bijoti nereikia, nes esą jie atėjo išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti. Tačiau kartu paprašė gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad žinotų, jog tai vietiniai, o ne ukrainiečių kariai.

Be to, paprašė ant sodybų vartų ar tvorų dažais užrašyti, jog name gyvena žmonės bei yra vaikų, kad žinotų, į kuriuos pastatus negalima šaudyti. Okupantai keletą kartų dalijo maisto paketus ir agitavo vykti į Rusiją, gąsdindami, jog gali žūti per ukrainiečių atakas.

Atvykėlių draugiškumas pradingo Kijevo kariuomenei perėjus į kontrpuolimą. Keletą kilometrų nuo kaimo atsitraukę Rusijos kariai ėmė gyvenvietę be gailesčio bombarduoti. Ruskie Tiški neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, todėl kaime net dabar nėra elektros, o gyventi čia sugrįžo vos dešimtadalis žmonių iš anksčiau gyvenusių dvejų tūkstančių.

Tą rytą, kai žuvo Sofija Evlahova, L. Bubenka kaip visada ėjo maitinti gyvūnų. Dalį šunų ir kačių moteris buvo uždariusi daugiabučio namo rūsiuose, o dalį patalpino aptvertų velionių savo tėvų ir tetos namų kiemuose.

Eidama šerti šunų L. Bubenka stebėjo, kaip aštuonmetė mergaitė kartu su šešiamečiu broliuku žaidžia šalia kelio ant sūpynių. Staiga kažkur netoli nugriaudėjus sprogimui Lena iš išgąsčio pritūpė, o vaikai pasileido bėgti į už trisdešimt metrų esantį tėvų butą.

„Tai buvo kasetinės bombos, kurios išrausia mažą duobę, tačiau paskleidžia daugybę skeveldrų ir palieka „saulutės“ žymę ant asfalto. Tokiomis šaudė vien okupantai“, – pasakojo Lena.

Pirmą karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų bijoti nereikia, nes esą jie atėjo išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti. Tačiau kartu paprašė gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad žinotų, jog tai vietiniai, o ne ukrainiečių kariai.

Aut. past.

Kai už akimirkos visai šalia nugriaudėjo antras sprogimas, Lena išsitiesė ant žemės ir nebematė, ar vaikai suspėjo įbėgti į butą. Dar po akimirkos prie jos prišoko rusų kareiviukas, tas pats, su kuriuo prieš dieną kalbėjosi apie šunų auginimą, ir už apykaklės įtempė ją į apkasus. Kareivis galimai išgelbėjo moters gyvybę, nes netrukus visai arti nugriaudėjo dar vienas sprogimas.

„Po poros minučių pakėliau galvą ir pamačiau, kaip Sofijkos mama Oksana paklaikusiomis akimis neša dukrelę, o šiai per nugarą srūva kraujo upelis ir tykšta ant žemės“, – pasakojo Lena.

Oksana, garsiai šaukdama pagalbos, nuskubėjo prie rusų bazės vartų, bet kai jų kareiviai Sofijką nuvežė į Lipcuose įsirengtą ligoninę, mergaitė jau buvo negyva.

„Oksanos mama Vera man papasakojo, jog Sofijka į butą pirma įstūmė broliuką, o pati įbėgo iš paskos, taip turbūt išgelbėdama jam gyvybę. Abu vaikai nugriuvo prieangyje, o durys liko praviros. Vera prilėkė prie jų ir klausė, ar viskas gerai. Nazaras pakilęs parodė kruviną delną, nes į jį pataikė skeveldra, o Sofijka nebepakilo, tik keistai gargaliavo“, – pasakojo Lena.

Sofija paskubomis buvo palaidota darže, o Oksana su sūneliu bei mama skubiai pabėgo ir apsigyveno Švedijoje.

„Kai po išlaisvinimo Oksana čia trumpam grįžo, buvo jau nebe tamsiai kaštoniniais, bet žilais plaukais. Ji nenorėjo, kad Sofijką perlaidojant iš daržo į kapines būtų daroma ekshumacija, todėl paprašė, kad aš paliudyčiau, kaip dukrelė žuvo ir kad tai jos kapas“, – kalbėjo Lena.

Per bombardavimą, kai žuvo Sofija, skeveldros sužeidė kitoje gatvės pusėje gyvenusį Nikolajų Vnukovą, o jo tėvą pensininką Vladimirą užmušė. Šiam žuvus po kelių dienų pasimirė ir ligos patale gulėjusi žmona Galina, o abiejų kapai tebėra darže, nes niekas iš giminaičių negrįžo į kaimą, o kiti bijo ten koją kelti, nes daržai ir pievos tebėra užminuoti.

Savo namo darže tebėra palaidota ir kita Sofijkos tėvų kaimynė, aštuoniasdešimtmetė Vera Sičiova. Ji žuvo kitą dieną bėgdama gelbėti kaimynų karvės, nes okupantai kaimą atakavo fosforinėmis bombomis. Užsidegė tvartas. Pensininkė žuvo skeveldrai pataikius į galvą.

Gretimame darže styro dar vienas kryžius – tai 84 metų Marijos Kirjakinos kapas. Ši ligų kamuojama ir iš lovos nesikėlusi moteris mirė ne nuo skeveldrų, bet iš bado ir troškulio, nes visi kaimynai pabėgo palikę ją be priežiūros. Jos mirtį prisimindama Lena širsta ant kaimynų, kad nepranešė jai apie paliktą likimo valiai Mariją.

Lena graudenosi pasakodama apie tragišką visų žuvusių kaimynų likimą, tačiau ašaros jos skruostu netramdomai ėmė riedėti tada, kai pasakojo apie savo pagalbininko Andrejaus Zalatariovo žūtį. 34 metų vaikinas iki karo dirbo gaisrininku aerouoste, o per okupaciją tapo kaimo gelbėtoju – gesino po sprogimų užsidegusias sodybas, dviračiu vežiodavo humanitarinę pagalbą bei padėjo Lenai maitinti gyvūnus.

Vaikino sesuo su dukrele ir mama pabėgo į Vokietiją, tėvas išvyko į Charkivą, o jis nusprendė likti kaime, norėjo saugoti namus nuo marodierių ir padėti senoliams. Kai tėvas pagaliau prikalbino sūnų atvykti į Charkivą, po dienos šis slapta su kariškiais grįžo atgal, o mamai telefonu teisinosi, jog negali bado mirčiai pasmerkti žmonių ir gyvūnų.

Vaikinas žuvo rugsėjo 6-ąją, paskutinę masinio bombardavimo dieną, nes po to įsibėgėjo ukrainiečių kontrpuolimas ir priešas buvo nuvytas toli. Andrejus žuvo eidamas šerti gyvūnų, kai per netikėtai prasidėjusį bombardavimą įbėgo į kaimyno Genadijaus sodybą ir abu pasislėpė rūsyje.

Per bombardavimą, kai žuvo Sofija, skeveldros sužeidė kitoje gatvės pusėje gyvenusį Nikolajų Vnukovą, o jo tėvą pensininką Vladimirą užmušė. Šiam žuvus po kelių dienų pasimirė ir ligos patale gulėjusi žmona Galina, o abiejų kapai tebėra darže, nes niekas iš giminaičių negrįžo į kaimą, o kiti bijo ten koją kelti, nes daržai ir pievos tebėra užminuoti.

Aut. past.

Į kiemą atlėkus raketai S-300, nugriuvo pusė Genadijaus tėvų namo, o nuvirtusi rūsio siena Andrejų mirtinai užspaudė. Žuvo ir Andrejaus atsivesta nėščia kalė Laika, o Genadijus liko nesužeistas, nors kaimynai jį leisgyvį ištraukė tik po trijų parų.

 „Rusai artileriją sustatė už mūsų daržo ir pievos, o kai raketomis „Grad“ šaudė į Charkivą, jos skriejo virš mūsų stogo ir kėlė nepakeliamą gaudesį. Mirties išvakarėse Andrejus užgesino skeveldrų sukeltą gaisrą mūsų name, bet geriau likti be namo, nei kad prarasti vienintelį sūnų, ir dar tokį, kuris buvo be galo geras ir visiems padėjo. Mano skausmo laikas nemažina, kaip ir pykčio okupantams, kuriems niekados neatleisiu“, – prie sūnaus kapo kalbėjo Tatjana Zolotariova.

Žuvus Andrejui mama grįžo iš Švedijos ir kartu su vyru Leonidu apsigyveno apgriuvusioje vasaros virtuvėlėje, nes prisisapnavęs sūnus paprašė būti šalia. Mama kasdien lanko Andrejaus kapą ir nesibaimina, kad žiemą teks praleisti bakūžėje, kurio langų skyles dengia vien plastikinė plėvelė.

„Per okupaciją 11 šunų sudegė ir žuvo nuo skeveldrų, aštuoni pradingo, o septynis mažesnius per panikos priepuolius sudraskė didesni. Ši žiema turėtų būti lengvesnė, nes persikelsime į savanorių statomą prieglaudą. Džiaugiuosi, kad jūs savo „Facebook“ paskyroje paraginote lietuvius aukoti pinigus ir už juos darėme remontą bei įrengėme vandens gręžinį, kad gyvūnai turėtų ką gerti“, – sakė Lena Bubenko.

Kol kas maistą šunims Lena vis dar verda daugiabučio namo kieme įrengtoje skeveldrų suvarpytoje krosnyje. Moteris neslepia, jog dėl išgyvento streso sukilo kraujospūdis ir kartais dirbti tampa labai sunku, tačiau viliasi, kad jos ryžtas gelbėti gyvūnus paskatins kaimynus grįžti į kaimą ir netrukus čia vėl krykštaus vaikai.