Ar kada matėte kelią taip, kaip jį mato lenktynininkai? (VIDEO)
Taigi, jei nesėdėjote lenktyninėje mašinoje, aišku, kad nematėte. Gal pagalvosite, o koks gi čia skirtumas – kaip gi tas kelias gali atrodyt kitaip, nei paprastoje mašinoje sėdint? Ir vis dėlto vingiuotu miško žvyrkeliu, kuriuo šiaip važiuotumėte kokių 30 kilometrų per valandą greičiu, pralėkus penkis kartus greičiau, viskas ima atrodyti visai kitaip.
Ruošdamiesi lenktynėms negali viršyti greičio
Kone keturis dešimtmečius sėkmingai trunkanti lenktynininko karjera Pelėdnagių seniūnui Edvinui Pagirskui vis dar neduoda ramybės – nors paskutiniu metu su kolega jis retai besėda į lenktyninį automobilį, vis dėlto važiuoti ir dalyvauti raliuose norisi ne ką mažiau – gal tik laiko jau kiek stinga.
„Ne visi supranta šį sportą, ne visi supranta ir tą norą važiuoti. Bet adrenalinas atperka viską“, – sako E. Pagirskas, kuris ne tik pats dalyvauja lenktynėse, bet ir sūnų nuvedė tuo pačiu keliu. Todėl kiek juokais, o kiek rimtai, sako, kad sunkiausia dėl tokio pomėgio yra žmonai – nes į pavojingą trasą išleisti turi ir vyrą, ir sūnų.
Žemaitijos ralyje 2024 su kolega važiavęs E. Pagirskas vis dėlto trasos nebaigė – automobilis sugedo nuvažiavęs 50 kilometrų iš 115 km ilgio trasos.
„Mano karjeroje yra 36 proc. nebaigtų varžybų. Esu važiavęs gal 200 ralių, statistika yra tokia visgi“, – sako šturmano kėdėje sėdintis lenktynininkas.
Na, o prieš lenktynes komandos, be abejo, gali ir turi susipažinti su trasa. Joje, tiesa, negalima viršyti greičio – net ir vienu kilometru viršytas greitis užtraukia baudą.
„Tuo keliu važiuojame du kartus, būtinai pagal kelių eismo taisykles. Žinoma, važiuojame paprastu automobiliu, greitis 50 km/val. Ralio organizatoriai įdeda GPS, stebi, kad neviršytume greičio – už vieną viršytą kilometrą reikia sumokėti 10 eurų baudą, o jei užsižioplinęs viršiji 10 kilometrų – visą šimtą eurų.
O jei pakartotinai greitis viršijamas, komanda diskvalifikuojama iš rungtynių.
Tai pirmą kartą važiuojame, aš užsirašinėju kelią, antrą kartą jau važiuojame tuo pačiu keliu, bet vadovaudamiesi mano nurodymais“, – pasakoja lenktynininkas.
Mažiausia klaida skaudžiai kainuoja
Ne tik vairuotojo, bet ir šturmano klaidos lenktynėse gali būti lemiamos. Ir kalbama ne tik apie prizines vietas, bet ir išaugusią avarijų tikimybę, o kartu – ir realią grėsmę patiems lenktynininkams.
„Klaidą padarius šturmanui, kaip ir vairuotojui, viskas baigiasi labai liūdnai. Juo labiau kad ralyje greitis pasiekia ir 160–180 ar net daugiau kilometrų per valandą. Tokiu greičiu lekiant realiai praktiškai nieko nematai, vairuotojas vadovaujasi šturmano nurodymais.
Viskas sakoma trumpinamai, koduotai, pagal susitarimą – posūkio laipsniai, atstumas iki kliūties, nematomos zonos ir pan.
Jaunimas, žinau, rašo maršrutą ir kalba angliškai, sako, kad taip trumpiau. Senais laikais, kai važiuodavome, būdavo, ir rusiškai maršrutą sudarinėdavome ir sakydavome“, – pasakoja Pelėdnagių seniūnas.
Jis sako per savo karjerą pats turėjęs tris dideles traumas. Tačiau yra kolegų, kuriems, deja, kai kurios lenktynės ir jose padarytos klaidos buvo lemiamos.
„Aš asmeniškai per visus tuos metus ir krūtinę susilaužęs buvau, Latvijos ligoninėje gulėjau, ir dar rusų laikais buvau smarkią avariją patyręs, Klaipėdos ligoninėje gulėjau. Per visą laiką tris rimtas avarijas turėjau, o apsivertimo tokio lengvo net neskaičiuoju. Per sezoną reguliariai važiuojant, bent vieną kartą ant stogo apsiversti daugeliui tenka.
Sūnus štai, važiavo Zarasuose, apsivertė. Žiūrovai man jau skambino, pranešė. Visa laimė, nieko rimto nenutiko, tik apsivertė. Aišku, suaugę esame, žinome, kur einame, patys pasirenkame. Galima juk ir nevažiuoti.
Daug avarijų būna, būna ir skaudžių. Yra draugų ir galvą padėjusių per varžybas. Na, automobiliai vis dėlto, niekada nežinai, kaip baigsis.
Ruošiamės labai atsakingai, kiekvieną duobę ir kiekvieną akmenį žymimės, nes 180 greičiu lekiant, net mažiausias netikėtumas gali būti lemiamas“, – pasakoja lenktynininkas.
Automobilį nuomojosi iš Latvijos
Pastaruoju metu lenktynininkai vis dažniau automobilius nuomojasi. Išlaikyti, paruošti ir prižiūrėti lenktyninį automobilį kainuoja daug pinigų ir labai daug laiko sąnaudų, o pastarųjų dirbančiam žmogui rasti yra tikrai nelengva.
Dėl to ir Žemaitijos ralyje E. Pagirskas su kolega dalyvavo nuomotu automobiliu.
„Važiavome su sportui ruošta „Ford Fieste“. Tokio automobilio kaina yra 160 tūkst. eurų, nuomos kaina, žinoma, taip pat nemaža. Tačiau į ją įeina ne tik automobilis – atvažiuoja dar keturi žmonės, komandos vadovas, inžinierius, mechanikai, kurie visą laiką būna prie mūsų, ratus reguliuoja sustojimuose, prižiūri mašiną. Visa telemetrija stebima nuotoliu per kompiuterį – jie mato, kiek gazą spaudžiam, kaip stipriai, kada stabdom ir visus kitus parametrus“, – pasakojo pašnekovas.
Tiesa, kadangi taip jau nutiko, kad automobilis viduryje ralio sugedo, mokėti visos kainos taip pat nereikėjo – susitarimas toks, kad mokama tik už tiek kilometrų, kiek nuvažiuota. Na, o sportinių automobilių gedimai raliuose anokia naujiena – kartais ralio rezultatas priklauso ne tik nuo vairuotojo ir šturmano įgūdžių.
Lėkti ir baisu, ir norisi…
E. Pagirskas sako, kad nepaisant visko, važiuoti ralyje norisi. Nors, sako, į prizines vietas jau nei nesitaiko – jaunimas šiais laikais lekia, kaip pasiutę.
„Mano kartos lenktynininkai jau beveik nebevažiuoja. Ir mes per kelis metus tik antrą kartą išvažiavome.
Norėtųsi, aišku, bent į dešimtuką patekti, bet kad tas jaunimas kaip patrakęs“, – juokiasi lenktynininkas ir priduria, kad ralis yra itin populiarus sportas. Net ir sąlyginai nedideliame Kėdainių ralyje šiemet dalyvavo per 100 automobilių.
Be abejo, jaunimas turi daugiau laiko treniruotis, testuoti mašinas, tad ir dideli greičiai jiems įprasti.
Rečiau važiuojant persilaužti prie didelio greičio pavojingame kelyje yra labai sudėtinga.
„Su kolega kažkada sėdom prieš varžybas testuoti mašiną. Nuspaudė jis gazą, lekiam, aš jau vos iš baimės cypti nepradėjau, kol sustojus kolega sako: „Žinai, iš baimės vos neapsivėmiau“.
Tai štai, vos neapsivėmė, bet gazo neatleido!
Lenktynių pasiilgstam, važiuoti norisi. Nors norint prizinių vietų pasiekti, reikia būti lengvai išprotėjusiam…
Kai pagalvoji, kad pirmadienį į darbą, o kaulai nebe taip lengvai sugyja, laimingi būname ir tiesiog turėdami progą kelyje savo jėgas išmėginti“, – sako E. Pagirskas.