Ūkininkai gali sulaukti baudų už pagalbą valant kelius!
Kai kurie gyventojai į ūkininkų pastangas reaguoja labai palankiai ir sniegą valantiems ūkininkams bando atsidėkoti ne tik geru žodžiu, bet ir savo gamintomis gėrybėmis, smulkmenomis, kurios bent kiek sušildo širdį./Skirmanto Laužiko / „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
Kas jau kas, o ūkininkai žiemos metu yra vieni stipriausių pagalbininkų ne tik kelininkams, seniūnijoms, bet, svarbiausia, sniego spąstuose įkalintiems žmonėms. Kas gi daugiau, jei ne ūkininkas, pirmas atskubės į pagalbą kaimų ir kaimelių, vienkiemių žmonėms? Įvairūs žvyrkeliai kelininkams tikrai nerūpi, o ir ne visų seniūnijų technika gali iki jų privažiuoti ir juos nukasti. Tačiau paaiškėjo, kad iš geros valios be jokio atlygio daromi darbai ūkininkams gali kainuoti itin brangiai. O ir paprastos žmogiškos padėkos už šį, pasirodo, rizikingą darbą, ūkininkams neretai pagailima.
Gali tekti grąžinti ES paramą
Jei ūkininkas turi technikos, pirktos už Europos Sąjungos pinigus, su ja šiukštu negalima valyti sniego. Na, o po teisybei, nemaža dalis ūkininkų žemės ūkio techniką perka būtent pasinaudoję ES pinigais.
Tad jei ūkininkas nusprendžia padėti vienkiemyje gyvenančiai senutei, valdžios akimis, geriau jau lai eina kastuvu nukasinėti to užpustyto atokaus žvyrkelio, mat į kelią išvažiavęs traktorius valdininkų akyse vykdo nusikalstamą veiką. Juk sniego kasimas nėra žemės ūkio darbas…
Jei ūkininkas turi technikos, pirktos už Europos Sąjungos pinigus, su ja šiukštu negalima valyti sniego.
Aut. past.
Dirba be atlygio
Nepaisant to, kad kasmet atsiranda gudručių, kurie sako, kad be reikalo ūkininkai sau prisiima bendruomeniško darbo laurus, nes esą laisvai gali sudaryti sutartis su savivaldybėmis ir gauti už sniego kasimą pinigus, realybė, pasirodo, visai kitokia.
„Kai bandome pagelbėti tam kaimui, taip, mes negalime to daryti su už paramą pirkta technika. Mes už dyką tą darome, nors mokame darbuotojui, pilame kurą, apskritai užkurti traktorių tokiu metu – na, mums savikaina valandos darbo išeina apie 60 eurų. O pasirodo, net negalime to daryti.
O pasirašyti sutartį su seniūnija, kad galėtume stumdyti sniegą, reikia atskirą individualios veiklos pažymą išsiimti, mokesčius mokėti, žinoma, na, ir išeina, kad už tą prieinamą kainą seniūnijai, mums patiems vis tiek praktiškai nieko neliktų“, – sako Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos vadovas Dainius Sabulis.
Kartais atrodo, kad žmonės tiesiog nežino, kad 90 proc. tų kaimų kelių nuvalo ne kelininkai, ne seniūnija, o ūkininkai. Už dyką.
Ūkininkas
Seniūnai į ūkininkų pagalbą žiūri įvairiai
D. Sabulis sako, kad iš tiesų ūkininkų yra įvairių ir seniūnijos į jų pagalbą reaguoja skirtingai.
„Mes Pelėdnagiuose keliese tą sniegą kasame. Seniūnija pailgai išsidėsčiusi, tai tikrai ne vienas ūkininkas ir bendrovės darbuotojai važiuoja ir kasa sniegą.
Važiuojame ir kasame tą sniegą neprašyti. Aišku, seniūnas paskambina, padėkoja, bet norėtųsi, kad seniūnai iš anksto skambintų, jei žino, kad snigs, pustys, iš vakaro paskambintų, įspėtų, paprašytų“, – sako D. Sabulis.
Jis priduria, kad kaimus iš esmės ir nuvalo ne kas kitas, o ūkininkai. Būna kaimų, kuriuose gyvena daug žmonių, tačiau yra ir vienkiemių ar kaimų, kuriuose vos kelios sodybos, tarp kurių atstumai dideli.
„Tai žinote, nubaus mus valstybė už tai, kad kelius valome su žemės ūkio technika, nebevažiuosime, nebevalysime, seniūnija pati tikrai nepajėgi laiku visų kelių nuvalyti. Pasijaus kokiam vienkiemy močiutė blogai, neprivažiuos per pusnis greitoji, močiutė numirs – na, tai visiems ant širdies gulės. Kaip tada bus?“ – retoriškai klausia ūkininkas.
Gauna ir padėkas, bet gauna ir pylos
D. Sabulis sako, kad už sniego valymą ūkininkai gauna tik karmos taškus. Ir iš tiesų, apribotas ir žemės ūkiui skiriamo kuro naudojimas, dabar jau ir technika sniego stumdyti nebegalima – bet ūkininkai rankų nenuleidžia, šį darbą daro dėl bendruomenės savo sąskaita.
Kai kurie gyventojai į ūkininkų pastangas reaguoja labai palankiai ir sniegą valantiems ūkininkams bando atsidėkoti ne tik geru žodžiu, bet ir savo gamintomis gėrybėmis, smulkmenomis, kurios bent kiek sušildo širdį.
„Mūsų darbuotojai tikrai keliasi anksti – ir penktą ryto, kad kelius nukastų, kad mokykliniai autobusiukai išvažiuoti galėtų, vaikus surinktų.
Ir žmonės būna, išbėga, dėkodami duonos naminės padovanoja, medumi savo pavaišina“, – šypsosi pašnekovas.
Tik, pasak jo, neretai nutinka taip, kad padarę gerą darbą dar pylos gauna, kad ne taip padarė kaip kažkas norėtų.
„Būna kitą kartą skambina seniūnas ir išrašo velnių mums, kodėl, valydami kelią, žmogui užvertėme išvažiavimą. Žmogus, būna, paskambina piktas seniūnui ir reikalauja, kad grįžtume ir jam įvažiavimą į namus nuvalytume.
Kartais atrodo, kad žmonės tiesiog nežino, kad 90 proc. tų kaimų kelių nuvalo ne kelininkai, ne seniūnija, o ūkininkai. Už dyką“, – sako ūkininkas.
Pašnekovas primena, kad ūkininkai labai rūpinasi krašto keliais, nepaisant to, ar žiema, ar vasara. Kiek liūdina, kad neretai tą darbą žmonės priima kaip kažkokią ūkininkų prievolę, nors to daryti jie tikrai neprivalo.
Aut. past.
Kelius prižiūri ir kitais metų laikais
Pašnekovas primena, kad ūkininkai labai rūpinasi krašto keliais, nepaisant to, ar žiema, ar vasara. Kiek liūdina, kad neretai tą darbą žmonės priima kaip kažkokią ūkininkų prievolę, nors to daryti jie tikrai neprivalo.
„Ūkininkai juk ir žvyrą perka, pila, tvarko kelią. O žmonės sako – juk jūs tuo keliu patys naudojatės. Na taip, naudojamės, bet ne tik mes keliais naudojamės, bet ir visi žmonės.
Žmonės, kitą kartą, būna, iš miesto į kaimą atsikelia ir skundžiasi ūkininkams, kad žvyrkelis dulkėtas, kad rapsai žydi, kad bitės kieme skraido.
Stengiamės, rodos, kiek galime, kad visiems būtų gerai, bendradarbiaujame ir bandome gerus ryšius kurti, tik kartais to supratimo žmonėse pritrūksta“, – reziumavo D. Sabulis.
Tad raginame gyventojus ir seniūnus surėmus pečius kantriai pralaukti snieguotus žiemos mėnesius ir nepamiršti pasakyti paprasčiausio AČIŪ tiems, kurie keliasi ankstyvais rytais tam, kad keliai jus pasitiktų ne tokie ekstremalūs, kokius mums paruošė ši žiema.
5 Komentarai
Aha,nuvalo kelią iki pat durų,o pačių durų ir neatkasa.Turiu pats jas atvalyti,kad galėčiau išeit laukan pasigrožėt žiemos išdaigomis.
Geroves valstybė.
Įdomus šitas laikraštis. Ten, kur žmonėm beda, ne cypt, žmonės kreipiasi girdėjau, rašo, nieko, tyla, bet vat kokiem ūkininkams sulišti į rudąją – pilnu nerimu. Kaip prie kokio kolūkio.
Visus kelius nutolusius nuo pagrindinio kelio nuvalo ūkininkai ir patys žmonės su savo įrankiais, jeigu jie nespėja tai tenka ir palaukti, pakol išvalys, būna taip, kad net negali išvažiuoti iš savo namų, pragyvena ir be duonos tas kelias dienas- niekam nerūpi kaip gyvena tas kaimo žmogus.
G E R O V Ė S V A L S T Y B Ė J E GYVENAME.