Pro Memoria Ignas Meškauskas

Vaidas Banys

Kėdainių Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės sukūrimo 35-mečio minėjimo išvakarėse mus paliko Ignas Meškauskas. Aukščiausiasis nesidomi žmonių simbolinėmis datomis ir nelaukia jubiliejų – jis savo tarną Igną pas save pasišaukė iki velionio 100-ojo gimtadienio likus kelioms savaitėms. Liko nepaspaustos rankos, neištarti padėkos žodžiai, nepasakytos skambios kalbos. Kaip labai dažnai ir būna, visi likome skolingi nespėję tinkamai pagerbti ir įvertinti žmogaus nuopelnų šiam dar esant šalia mūsų. 

Ignas gimė Anykščių krašte, kur, ritantis Antrojo pasaulinio karo frontams, baigė vidurinius mokslus. Stalininės (ne)teisės epochoje Vilniuje baigė teisės studijas. Gavęs paskyrimą, 1952 m. atvyko į Kėdainius, kuriuose ir pasiliko visam gyvenimui. Kurį laiką padirbėjęs notaru, vėliau apie pusę šimtmečio dirbo advokatu. Pasižymėjo išskirtine sveikata ir nuovoka – pradėjęs dešimtąją dešimtį, dar atstovavo teismuose ir vairavo automobilį…

I. Meškauskas, nors ir būdamas Lietuvos patriotu, antisovietiniuose ir disidentiniuose judėjimuose nedalyvavo. Profesinė teisininko „liga“ viską įpareigojo daryti teisiškai, o patirtis prikišamai įrodinėjo neteisinių veiksmų neteisinėje valstybėje pasmerktumą… Nusivylimas sistema, kuriai Ignui teko visą gyvenimą tarnauti, išsiliejo tada, kai sistema pati nusprendė šiek tiek persitvarkyti. 

Per Lietuvą ir Kėdainius 1988 m. vasarą nuūžus žaliųjų žygiams, Kėdainiuose dar tebetvyrojo visuotinės baimės atmosfera. Ignas buvo pirmasis, organizuotai sujudinęs sovietinės stagnacijos pelkę Kėdainiuose. Žengti šį žingsnį jį pastūmėjo buvęs Igno mokytojas ir politinis kalinys Antanas Kryžanauskas. Šis buvęs karininkas, šaulys ir klasikinis „smetoninis inteligentas“ buvo didžiulis autoritetas ne tik advokatui, bet visiems, tuo metu tik slapčia svajojusiems apie tautos laisvę.

1988 m. vasarą I. Meškausko pastangomis Kėdainiuose buvo įsteigta pirmoji Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Jos veikimo laukas buvo nepavydėtinas – mieste vyravo pramoninis proletariatas, priemiestis apstatytas karinėmis bazėmis, provincija po kolektyvizacijos ir melioracijos valdoma kolchozų pirmininkų.

Ignui, kaip Sąjūdžio pionieriui, netrukus teko patirti viską, kas visada lydi revoliucionierius. Dėmesys, šlovė ir aukso raidės istorijos vadovėliuose būna tik vėliau, dažnai – jau po mirties. O pirmiau advokatui teko patirti saugumo persekiojimus, baimę, grasinimus, šmeižtą ir išdavystes. Galų gale revoliucijos visada suvalgo savo prometėjus. 

Nemažai daliai pirmosios grupės narių jau po pirmo pagąsdinimo išsilaksčius, Ignas su keliais likusiais ir naujais nariais Kėdainių sąjūdžio garvežį šiaip ne taip užtempė ant bėgių. Įsibėgėjęs jis jau tapo nesustabdomas. Tačiau traukinyje į valdžią advokatui vietų nebeliko ir dėl susiklosčiusios konjunktūros politiku jis netapo. Buvusiai partinei nomenklatūrai jis buvo priešas, besikuriančiai Sąjūdžio platformai – per didelis individualistas. Pasukti politiko keliu jam nepadėjo ir išeivius iš teisinės sistemos beveik visada lydintis neigiamas krūvis, sustiprintas griežtų Igno charakterio savybių. Išbuvęs Kėdainių rajono pirmosios deputatų tarybos kadenciją, į aktyvią politiką jis daugiau nebegrįžo. Politika jam buvo ne siekis, o tik priemonė budinti ilgus metus visuomenėje gniaužtą valstybės patriotizmą.

Karinis patriotinis ugdymas buvo sovietmečio propagandos „išdeginta žemė“, į kurią I. Meškauskas taip pat įžengė pirmasis. Paskatintas A. Kryžanausko gyvenimo pavyzdžio, advokatas atkūrė Šaulių sąjungos Kėdainių kuopą. Pabrėžiant kovų už laisvę epochų sąsajas, kuopai buvo suteiktas Povilo Lukšio vardas. Šalia sovietų susprogdinto paminklo P. Lukšio žuvimo vietoje 1989 m. buvo pastatytas kryžius. Ta proga vykęs iškilmingas minėjimas tapo vienu skambiausių Atgimimo įvykių Lietuvoje. 

Šaulių sąjungos kūrėjas Kėdainių šaulių vadu buvo beveik porą dešimtmečių ir organizacijos augimu rūpinosi kaip savo kūdikiu. Nenustojo rūpintis ir būdamas tik eilinis narys. Puikiai prisimindamas tarpukario valstybės puoselėtą ir milžinišką autoritetą turėjusią Šaulių sąjungą, skaudžiai išgyveno, kad atkurtos valstybės valdžioms šaulių ir savanorių organizacijos buvo reikalingos tik pastovėti garbės sargybose ir virti košę renginių metu.

Ignas nusivylė tuometinės kariuomenės vadovybės neslėpta panieka šauliams ir pačių šaulių vadų pasyvumu, jų organizacijai tampant uniformuotų pensininkų sambūriu. Šaulys kūrėjas puikiai suprato, kad tankų divizijų mes artimiausiu metu neturėsim ir savo šalį ginti, kaip ir visą pastarąjį šimtmetį, teks teritorinės gynybos daliniams.

Ignas nepailsdamas rašė straipsnius į respublikinę spaudą, ragindamas valdžią greičiau spręsti šaulių apginklavimo problemą, rengti teritorinės gynybos planus. Kaip profesionalus teisininkas Seimui teikė įstatymų pataisų projektus, susitikinėjo su Seimo nariais, įtikinėdamas juos kelti visuomenės karinio švietimo problemas.

Likus dvejiems metams iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, advokatas rašė, kad „tiktai sudarius pasipriešinimo struktūrą, ir perkant ne laivus, kuriuos gali nuskandinti pirmą karo valandą, o už tuos milijonus „Stinger“ raketas, galima pasijusti saugiau.“ Su kartėliu tenka pripažinti, kad Ignas buvo įžvalgesnis už jo teiktus pasiūlymus arogantiškai atmetusias visas Seimo komisijas ir mūsų kariuomenės strategus kartu sudėjus… 

I. Meškauskas su fatališku atkaklumu bandė įgyvendinti ir dar vieną iš svarbiausių Atgimimo epochos tikslų – atgaivinti ir ugdyti istorinę lietuvių savimonę. Jis tapo vienu iš pirmųjų partizaninio karo istorijos tyrimų ledlaužių Lietuvoje. Advokatas nuvertė kalnus iš pogrindžio grąžindamas tautai savo herojus, kovojusius ir žuvusius už šalies laisvę. Tai nebuvo lengva. Pusę amžiaus okupantų propagandos pieštas banditų kruvinomis iki alkūnių rankomis įvaizdis nedingo su pirmaisiais Sąjūdžio mitingais. Ne paslaptis, kad sąjūdiečiai viešai šia tema dar ilgai bijojo net užsiminti. Apie tai bendrą kalbą Ignas rasdavo tik su lagerius ir tremtis praėjusiais Tremtinio klubo nariais. Veikdami išvien, jie pirmąjį atgimstančios Lietuvos dešimtmetį buvusios Kėdainių apskrities ribose įamžino, ko gero, daugiausia partizaninio karo vietų iš visų Lietuvos regionų. Kai viešumoje žodis partizanas dar buvo tariamas pusbalsiu ir baugiai apsidairius, I. Meškauskas jau aktyviai rinko informaciją apie pokario rezistenciją. Važinėdamas po centrinę Lietuvą, jis užsirašinėjo informaciją iš paskutiniųjų dar gyvų buvusių partizanų ir pokario įvykių liudininkų.

Žmonės dar buvo įtarūs ir nepatiklūs. Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga spaudoje pakvietė nesibaiminti atskleisti šiurpius pokario faktus istorinę medžiagą renkančiam I. Meškauskui. Tada žmonės į jo kontorą plūstelėjo patys, skubėdami išsipasakoti dešimtmečius širdį ir mintis slėgusias istorijas. Advokatas tvarka nepasižymėjo – apybaisiu raštu surašytų palaikių juodraščių sistema dažnai buvo suprantama tik pačiam autoriui.

1991 m. pučo metu iš advokato namų išvežti ir paslėpti surinktą istorinę medžiagą atsiųstas Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys Julius Ardavičius piktai barėsi, kai rankraščius rado saugomus didžiuliame prausimosi dubenyje…

Tačiau išsiblaškymas ir chaotiškumas netrukdė Ignui nuveikti didžius darbus. Advokatas iš užmaršties iškėlė šiurpiausius okupantų nusikaltimus, didžiausius pasipriešinimo herojus, garsiausias partizanų kautynes. 1994 m. jis išleido pirmąją knygos „Kraupūs žodžiai“ dalį. Tai buvo, ko gero, pats pirmasis enciklopedinio pobūdžio leidinys Lietuvoje, kuriame buvo surinkta informacija apie šimtus viename regione žuvusių partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų ir kitų stalininių represijų aukų.

Po poros metų buvo išleista antroji knygos dalis, kurioje buvo detaliai aprašyti tragiškiausi partizaninio karo ir sovietinių represijų epizodai Kėdainių apskrityje. Iš šių knygų ir nesuskaičiuojamų straipsnių vietinėje ir respublikinėje žiniasklaidoje visuomenė sužinojo apie vieną didžiausių partizaninio karo Lietuvoje mūšių Pušynės miške, herojiškas kautynes Labūnavos bokšte, sovietų įvykdytas civilių žudynes Ruseiniuose bei daugelį kitų pokario istorijų.

Beveik visi Igno publikuoti pirminiai šaltiniai yra unikalūs, kai kurie – apskritai vieninteliai, todėl jais iki šiol remiasi profesionalūs istorikai, sudarinėdami įvairius genocido ir rezistencijos istorijos žinynus. 

Didžiausias I. Meškausko nuopelnas Kėdainių miesto istorijos tyrimuose yra masinės sovietinio teroro aukų kapavietės Skongalyje paviešinimas. Ši vieta daugeliui senųjų kėdainiečių buvo žinoma, tačiau Ignas pirmasis nutraukė baugią tylą ir išdrįso žudynių slėpimo faktus paskelbti spaudoje. Tai paskatino viešai prabilti ir kitus liudininkus, atskleidusius daugybę palaidojimų faktų visoje Nevėžio pakrantėje. Netrukus Skongalyje buvo iškilmingai pastatytas akmuo su dešimtimis ten užkastų žmonių pavardžių, tapęs pirmuoju Sąjūdžio paminklu Kėdainiuose. Deja, šioje vietoje užkastos teroro aukos vis dar tebelaukia deramos vietinės valdžios institucijų pagarbos.

Advokatas pokario įvykių liudijimus ne tik užrašinėjo, bet ir kaupė jų vaizdinę medžiagą. Iš įvairių šaltinių jis surinko vieną didžiausių partizanų ir jų ryšininkų nuotraukų rinkinį Lietuvoje. Šią neįkainojamą kolekciją jis padovanojo Kėdainių krašto muziejui.

Dažnai po žymių žmonių mirties dairomasi, kas juos vienoje ar kitoje srityje pakeis ir perims jų darbus. Deja, Igno nepakeis niekas, nes jis buvo epochos vėliavnešys. Ši epocha, kaip upė, jau nuplaukė ir antrą kartą į ją neįbrisi. Epochiniai žygiai lieka gyvuoti istorijoje, o ainių pareiga jos nepamišti ir tinkamai įamžinti amžinybėn išėjusių herojų atminimą.