Minios sindromas vs Demokratija

Robertas Dargis

„Demokratija yra niekas daugiau, kaip gaujos valdžia, kur penkiasdešimt vienas procentas žmonių gali atimti teises iš likusių 49 procentų“, – yra pasakęs Tomas Džefersonas, vienas žymiausių XVIII–XIX a. JAV valstybės veikėjų. Nesutinku su tokiu demokratijos apibrėžimu, bet nevalingai prisimeni šiuos žodžius, kai stebi, kas dabar vyksta aplink mus. Tokia forma kaip diskusija ir vienas kito girdėjimas pas mus jau yra išstumiama mitingų ir minios galios. Žymus prancūzų mokslininkas Gustave Le Bon (1841–1931) knygoje „Minios psichologija“ rašė: „Minia labiausiai stebina tuo, kad bet kurie individai, panašaus ar skirtingo gyvenimo būdo, charakterio ar intelekto, susibūrę į minią, įgyja kažką panašaus į kolektyvinę sielą, kuri leidžia jiems jausti, mąstyti ir veikti visiškai kitaip, nei jaustų, mąstytų ir veiktų kiekvienas iš jų būdamas atskirai“.

Pasak G. Le Bon, minioje galima drąsiai pasiduoti jausmams, nes minia anoniminė ir už nieką neatsakinga. Taigi minioje atsakomybės jausmas, verčiantis individus susilaikyti, visiškai išnyksta. Ir niekas nesvarbu, nes tavo sąmoningumas sumažėja iki minimumo, bet kartu tu jauti galią ir neprisiimi jokios atsakomybės.

Sugalvojom, kad mes norim šito medžio – renkamės į mitingą; sugalvojom, kad norim keisti gatvės pavadinimą – mitingas; nepatinka idėja dėl paminklo – vėl mitingas. Ir, pasirodo, kad tai veikia, o tada dar daugiau paleidžiame vadžias.

O kaip neveiks, jeigu sprendimų priėmėjai viešai pripažįsta, kad teisinių priemonių nėra, bet tada patys demonstruoja išskirtinį uolumą siekdami surasti kokį aplinkinį sprendimą, nes nenori politikai užsitraukti minios rūstybės – kas gi norės būti minios nulinčiuotu ar socialiniuose tinkluose kalamu prie kryžiaus, o juk dar ta minia gali tapti ir potencialiu tavo rinkėju.

„Teisybės dėlei, reikėtų pabrėžti, kad teisė šiuo momentu yra ne visai turbūt viešojo intereso pusėje“, – bando iš situacijos suktis politikas. Ar esate iki šiol girdėjęs didesnį absurdą – teisė taip pat, pasirodo, turi paisyti minios norų….

Beje, apie viešą interesą ir su tuo susijusias praktikas, kurios formuojamos Lietuvoje, verslas kalba ne vienerius metus. Jau net buvo sarkastiškai keltas klausimas konferencijose.

„Kaip apsaugoti viešąjį interesą nuo viešojo intereso „gynėjų“?“. Ne pirmus metus konstatuojame, kad visuomenei labai trūksta kalbėjimosi. Interesų grupės turėtų atrasti vietą ir formą, kaip būtų galima kuo plačiau konstruktyviai išdiskutuoti problemų sprendimo būdus.

Kalbame ne apie viešąjį interesą rajono ar savivaldybės lygmeniu, bet visos valstybės mastu, kad nebūtų stabdomas šaliai svarbių projektų vystymas. Lietuvoje takoskyra tarp viešo ir privataus intereso yra labai neženkli, ir kuo stipresni asmenys, tuo didesnę minia jie surenka, vesdami ginti savo interesų.

Per 30 metų Lietuvoje smarkiai padaugėjo grupių, kurios bendradarbiauja arba konfliktuoja dėl viešojo intereso. Vietos lygmeniu veikiančios grupės tampa vis aktyvesnės, jos decentralizuotos, horizontalios ir siekia labai skirtingų rezultatų.

Akivaizdu, kad jei galutinio sprendimo priėmimas priklausytų vien nuo bendruomenių, tai Lietuvoje būtų užkirstas kelias ne tik globos namams, bet ir keliams, geležinkeliams ir t.t. Tokiais atvejais besipriešinančiųjų argumentas būtų paprastas: „O kodėl to kelio negalima tiesti per kitos bendruomenės teritoriją?“. Beje, tokių argumentų ir atvejų irgi būta.

Verslas jau seniai yra susitaikęs su mintimi, kad kiekvienas įgyvendinamas projektas sulauks dėmesio iš aplinkinių, tačiau tokių diskusijų metu būtina apsibrėžti, kas yra viešas, o kas – asmeninis interesas. Matome, kad kuo toliau, tuo dažniau kelių žmonių interesai tampa viešuoju interesu. Ir ta problema tik augs, nes mes iki šiol neturime aiškiai įsivardinę, kada vienas ar keli asmenys gina viešą interesą, o kada tik savo. Būtina pagaliau teisiškai aiškiai įsivardinti, ką mes laikome viešuoju interesu.

Žmogus yra toks sutvėrimas, kuriam sunku priimti pokyčius. Jis nenori keisti savo nusistovėjusio gyvenimo, todėl pokytis ir bet koks judesys šalia jo iškart sukelia neapibrėžtą viešąjį interesą, todėl visuomenės kovų laukų vis daugėja.

Ir kalbu dabar apie tai ne todėl, kad siekiu apginti verslą. Jo nereikia ginti, nes verslas tiesiog pavargęs kovoti su neapibrėžtumu iškels kapitalą į kitas valstybes, kur verslo aplinka yra sureguliuota. Kalbu apie tai, nes turime sunerimti dėl kito dalyko – lygioje vietoje atsirandančios minios, judėjimai, kovotojai už kažkokias sveiku protu nesuvokiamas idėjas ar problemas skaldo mūsų visuomenę ir silpnina mūsų valstybę.

Tas pats G. Le Bon labai taikliai pastebėjo, kad „minia, nors iš pažiūros neutrali, dažniausiai yra susikaupusi ir laukianti, todėl nusiteikusi priimti pasiūlymą. Pirmas pasitaikęs pasiūlymas kaip infekcija užkrečia visus protus ir juos nukreipia“.

Panašų paveikslą matome dabar. Man kartais atrodo, kad mums tos vienos dienos ar savaitės problemos primetamos, kad mes negalėtume matyti bendro paveikslo, kur link juda valstybė, spręsdama (arba nespręsdama) gynybos, sveikatos, švietimo ir socialinės sistemų problemas. Ką valstybė darys ir kaip užtikrins tvarų vystymąsi, kai baigsis ES pinigai?

Ar gali būti didesnė grėsmė, nei susiskaldžiusi ir įsielektrinusi visuomenė. O gal kažkam labai patogu ir naudinga, kad kovojame dėl medžio, susigalvoto gatvės pavadinimo, paminklo ir panašių dalykų, nes tada dėmesys yra nukreipiamas nuo esminių grėsmių ir problemų.

Niekas tada nekelia klausimų, o kaip mes ruošiamės tokiai grėsmei, kaip Wagner grupuotė, kuri stovi Lietuvos pašonėje, o jos samdiniai „prašosi ekskursijos į Lenkiją“. Akis badančios problemos – stringančios reformos, mokytojų ir gydytojų trūkumas – tai taip pat paskendo bendrame informacijos apie visuomenės kovas sraute. Deja, bet tokie klausimai niekada netampa viešojo intereso objektu ir nesuburia aršių gynėjų būrių…

Pamirštame politologų ir mokslininkų perspėjimus, kad pastaraisiais metais, kai demokratinės valstybės susidūrė su ekonominiais, socialiniais ir geopolitiniais sukrėtimais, visuomenėje kilo abejonių dėl liberaliosios demokratijos ateities.

Viso pasaulio šalyse pablogėjo demokratinės normos ir pilietinės laisvės, o populistai sulaukė netikėtos sėkmės prie balsadėžių. Jaunos  demokratinės valstybės susidūrė su sunkumais, o labiau įsitvirtinusios ir savimi pasitikėjusios demokratijos suklupo, išryškindamos seniai glūdėjusius jų socialinės ir institucinės struktūrų trūkumus.

Vidutiniškai 56 proc. 2021 metais apklaustų 17 išsivysčiusios ekonomikos šalių gyventojų teigia, kad jų politinę sistemą reikia iš esmės keisti arba visiškai reformuoti. Maždaug du trečdaliai ar daugiau tokią nuomonę išreiškia Italijoje, Ispanijoje, JAV, Pietų Korėjoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Japonijoje.

Per pastaruosius pusantro dešimtmečio žmonės visame pasaulyje patyrė pasaulinę finansų krizę, o neseniai pandemijos ir karo sukeltą pasaulinį nuosmukį. Daugelis pesimistiškai vertina ilgalaikę ekonominę ateitį, o ekonominis pesimizmas skatina nepasitenkinimą tuo, kaip veikia demokratija ir silpnina pasitikėjimą demokratinėms vertybėms.

Nieko naujo nepasakysiu, bet vienintelis kelias išvengti pražūtingų procesų yra stiprių ir demokratines vertybes pripažįstančių partijų VEIKIMAS VALSTYBĖS LABUI. Jos privalo formuoti valstybės ateities strategiją, telkti think tank’us, kurie padėtų joms rengti programas, užtikrinančias spartų ir efektyvų reformų įgyvendinimą. Pagaliau politikai turi turėti tiek atsakomybės, kad išdrįstų garsiai pasakyti, kad kiekvienas žmogus turi suprasti, jog bet koks permainų procesas yra skausmingas, ilgas ir nepopuliarus. Ir niekas niekam negali pažadėti gerų, greitų ir visiems tinkančių sprendimų – visų laukia sunkus ir ilgas darbas.

Visada maniau, kad demokratija – tai sistema, kurioje visa visuomenė turi dalyvauti sprendimų priėmimo procese ir jį kontroliuoti. Demokratijos pagrindas yra atsakingas žmogus – veikiantis asmuo ne tik politinėje, bet ir socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje plotmėje. Bet tą dedamąją – atsakingą ir veikiantį asmenį – mes vis dar turime išugdyti ir užauginti.

„Šalies jaunimo mokymas leidžia truputį numatyti šalies likimą. Dabartinės kartos ugdymas patvirtina niūrias prognozes. Mokymas ir ugdymas iš dalies veikia minios sielą, todėl būtina išsiaiškinti, kokią minios sielą sukūrė dabartinė švietimo sistema ir kaip abejingųjų bei neutraliųjų minia pamažu tapo nepatenkintųjų armija, pasiruošusia priimti visus utopistų bei retorikų pasiūlymus“. (G. Le Bon).