Okupantų talkininko neleido palaidoti gimtosiose kapinėse

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Mala Rohan, Charkovo regionas

„Žinojau, kad artimiausias mūsų kaimynas penkiasdešimtmetis vyras yra tinginys bei vagiliautojas, jog policija kartais pas jį kratas daro, bet netikėjau, kad per okupaciją taps išdaviku, užgrobs mūsų namą ir ims grasinti įdurti peilį man į širdį, jeigu grįšiu į kaimą“, – pasakojo Mala Rohan gyventoja Tatjana Čumak.

Ši 47 metų moteris gimė ir užaugo Charkove, o būdama dvidešimtmetė ištekėjo ir atsikraustė pas vyrą į penkiolika kilometrų nuo Charkovo nutolusį Mala Rohan kaimelį. Vėliau moteris išsiskyrė, sukūrė naują šeimą, įsteigė Charkove siuvimo ateljė, o prieš karą visas su vyru sukauptas santaupas išleido namo perstatymui bei įrengimui.

Gražus namas sugundė jį pasisavinti okupantams talkinti ėmusį kaimyną, kuris patikėjo agresorių tvirtinimu, jos šios žemės visiems laikams perėjo Rusijos žinion.

Iki tol jokio autoriteto kaimelyje neturėjęs vyriškis pasijautė visagalis: po kaimą ėmė vaikščioti mojuodamas Rusijos vėliava ir išdavinėjo ukrainiečių patriotus bei asmenis, kurie 2014 metais dalyvavo kare prieš apsišaukėliškas Donbaso ir Lugansko respublikas.

Išduotus vyrus rusų kariai kankino, kai kuriuos sušaudė. Kolaborantas priešams nurodė ir keliukus, kuriais kovo mėnesį laukais ir miškeliais galima mašinomis pravažiuoti neįklimpstant į pažliugusį juodžemį.

Šios išdavystės padėjo priešams įsitvirtinti strategiškai svarbiose apylinkėse. Mat Mala Rohan kaimas yra įsikūręs prie svarbios autostrados, jungiančios Charkovą su Iziumu ir Donecku, o tomis kryptimis ir vyko pagrindinės kovos.

Be to, ant dvejų kalvų įsikūręs kaimas buvo patogi vieta ne tik stebėti autostradą, bet ir bombarduoti vos už penkiolikos kilometrų esantį Charkovą. Pastarąjį miestą, antrą pagal dydį Ukrainoje, okupantai tuo metu labai norėjo užimti ir siekė jį iš visų pusių apsupti.

Kad Mala Rohan vietovė priešams buvo svarbi, paaiškėjo po to, kai, praėjus penkioms savaitėms nuo karo pradžios, Ukrainos armija jį išvadavo. Kaimelyje buvo rasta keliasdešimt per mūšius sudegusių tankų, o aplinkiniuose laukuose dar tiek pat karo technikos priešas pametė.

Tikrumoje keliolika tankų bei kitokių šarvuotų mašinų paprasčiausiai įklimpo drėgname juodžemyje priešams bėgant, ir šie gavo sprukti palikę techniką.

Ukrainiečių puolimas buvo toks staigus, jog pasprukti nespėjo ir išdavikas, kuris per okupaciją kartu su žmona gamino maistą priešams ir prekiavo cigaretėmis, kurias kartu su rusų kariais pavogė iš apiplėštos parduotuvės.

Kolaborantas pradžioje neigė išdavinėjęs tautiečius, tačiau šio žmona, išsigandusi būti pati nuteista ilgiems metams kalėti, atskleidė visus sutuoktinio niekingus darbus.

Šio išsižadėjo ir du sūnūs bei broliai, išdaviką tikrumoje pasmerkę dar tada, kai tas talkino okupantams. Išdavikas visgi nesulaukė teismo nuosprendžio – mirė areštinėje dėl širdies nepakankamumo, o Mala Rohan gyventojai neleido kolaboranto palaidoti kaimo kapinėse, jį artimieji gavo išvežti laidoti kitur.

„Išdavikas gyveno niekingai ir mirė niekingai, tik gaila, kad per jį žuvo nekalti žmonės, o priešai kaime ilgiau užsilaikė. Jei ne tas niekšas, gal ir mūsų namas tebestovėtų, ir būtų gyvenęs mylimas šuo Bartas“, – su ašaromis akyse pasakojo T. Čumak.

Ši moteris kartu su vyru Valentinu mane pavėžėjo iki Charkovo ir išpasakojo karo netektis.

Paaiškėjo, jog Stafordšyro bulterjero veislės šunį Bartą okupantai nušovė, o iš namo pagrobė visus vertingesnius daiktus – auksinius papuošalus, televizorių, šaldytuvą, mikrobangų krosnelę, elektrinį radiatorių.

„Aš nežinau, ar grobė rusų kariai, ar kolaborantas, bet iš namo buvo išneštos net smulkmenos – nauji dantų šepetukai ir pasta, muilas, skalbimo milteliai, vyriškos kojinės ir moteriškos pėdkelnės“, – stebėjosi T. Čumak.

Tuščias spintas ir lentynas bei nušautą šunį Bartą rado kaimynas, kurio T. Čumak paprašė nueiti apžiūrėti namo.

Prasidėjus karui moteris su vyru ir dukra bei sūnumi spruko iš kaimo pasiėmę vien dokumentus ir kelis rūbus.

T. Čumak bijojo, kad okupantai gali susidoroti su policininke dukra Liudmila bei teisėsaugoje dirbančiu vyru. Kaimyno vėliau telefonu paprašė šerti namus paliktą sergėti Bartą bei katę Niunią.

Kai per kaimo išvadavimą į namą pataikė bomba, Bartas jau seniai buvo nušautas, o Britų veislės Niunia stebuklingu būdu išgyveno. Katė patyrė rimtus sužalojimus – nudegė visas jos kailis ir visam laikui liko pažeista akytė, nosyte ir letenėlės.

„Dėl nušauto Barto visi apsižliumbėme kaip maži vaikai, nes jis buvo tarsi mūsų šeimos narys, o su dukra išvis buvo neperskiriami  draugai. Dėl Niunios gyvybės kovojome pusantro mėnesio, kasdien darydami skausmingus perrišimus ir žaizdų plovimus“, – pasakojo moteris.

T. Čumak sakė, kad neseniai užbaigtam namo remontui buvo skyrę visas santaupas, tad, kilus karui, šeima liko be pinigų. Prieš karą moteris užsidirbdavo savo įsteigtoje siuvykloje, tačiau dabar siuvykla vos suduria galą su galu ir dirba tik po tris valandas per dieną.

Šeima dabar gyvena vyro iš tėvų paveldėtame bute Charkovo daugiabutyje su neveikiančiu liftu ir ne visada bėgančiu vandeniu ir veikiančia elektra.

„Priešas pastarosiomis savaitėmis ėmė elgtis nežmoniškai – sprogdina elektros pastotes, dėl ko nebeturim elektros ir nebeveikia vandens siurblinės, o maistą su kaimynais esame priversti gamintis lauke ant laužo“, – pasakoja T. Čumak.

Moteris baiminasi, kad ši žiema gali tapti išskirtinai sunkia, bet yra įsitikinusi, kad tai nepalauš jos tautiečių valios kovoti su niekingu priešu. Nors dėl lėšų stygiaus T. Čumak nebeįstengia parduotuvėse pirkti maisto ir dėl šio yra priversta stovėti eilėje prie humanitarinės pagalbos centro, ji vis vien paėmė į namus globoti dar vieną benamę katę.

„Charkove iki karo gyveno apie pusantro milijono žmonių, dabar yra per pusę mažiau, nes daugybė išbėgo, ypač šeimos su mažais vaikais. Jei šią žiemą nebus šildymo bei elektros ir vandens, daugybė vėl išvyks, tačiau pasilikę ištversime viską ir, jei reikės, visi iki vieno stosime į kovą už savo miestą“, – pabrėžė T. Čumak.

Moteris neslėpė pykčio, kad karo pradžioje jos brolis, gyvenantis Sankt Peterburgo mieste Rusijoje, skambino ir džiaugėsi, kad Maskva vaduoja juos iš „nacionalistų“ ir netrukus Charkovas priklausys Rusijai.

„Brolis aklai tikėjo Maskvos televizijos propaganda, o kai aš sakiau, jog aš savo akimis regiu  bombardavimus ir žūstančius civilius, sakė, neprisigalvok, tai Kijevo melas“, – prisiminė moteris.

Brolis esą visai neseniai visgi susivokė, kad situacija nėra tokia, kaip jiems pasakoja prezidentas Vladimiras Putinas, jog čia vyksta žiaurus karas, o rusai nenori būti imami į armiją ir bėga iš šalies. Paskambinęs sesei brolis esą atsiprašė, pasakė, kad ši buvo teisi, o jis klydo dėl to, kas vyksta Ukrainoje.

Nuomonės dėl karo kol kas nepakeitė jos vyro tėvas, gyvenantis vos 80 kilometrų nuo Charkovo esančiame Belgorodo mieste Rusijoje. Nors būtent iš Blegorodo dažnai yra iššaunamos raketos, kurios bombarduoja Charkovą ir žudo civilius, vyro tėvas ir toliau V. Putino vykdomą karą laiko teisingu.

„Daugybė charkoviečių turiu giminių Rusijoje, juos karas sukiršino, suskaldė artimuosius bei šeimas, tos žalos labai ilgai, o gal net niekad nepavyks ištaisyti, tebūnie prakeiktas V. Putinas ir jo parankiniai Kremliuje, už mūsų patiriamas kančias jie nusipelnė pragaro“, – sakė T. Čumak.